Baigęs mokyklą Vievyje V.Drabavičius iškart išvyko rungtyniauti į sostinę, kur greitai įsiliejo į VHC „Šviesos“ komandą, o po ketverių metų buvo pakviestas į Lietuvos nacionalinę rinktinę.
26-erių vyrui Vilnius jau tapęs tikraisiais namais.
Nuo atvykimo į sostinės ekipą žaidėjas spėjo nemažai pasiekti – V.Drabavičius pripažintas geriausiu 2015 metų Lietuvos rankininku ir yra vienas iš vos kelių vyrų rinktinės narių, rungtyniaujančių gimtojoje šalyje.
V.Drabavičius ne tik profesionaliai žaidžia rankinį – rytais jis vyksta į mokyklą, kurioje dirba kūno kultūros mokytoju.
Tačiau ne visi mokiniai žino, kad lapkričio 6-ąją sportininkas pasiekė istorinę pergalę ir su Lietuvos vyrų rinktine įveikė Norvegijos rankininkus.
„Žaidžiu tam, kad mane prisimintų“, – po šių įspūdingų rungtynių kalbėjo vienu komandos lyderių tapęs V.Drabavičius.
– Su vyrų rinktine iškovojote vieną skambiausių pastarojo meto pergalių. Ką jums tai reiškia?
– Labai geras jausmas nugalėti norvegus. Nors dar tikrai negalima teigti, kad pasiekėme jų lygį, – juk prieš tai mus net septyniolikos įvarčių skirtumu sutriuškino prancūzai.
Po šio pralaimėjimo buvo tikrai liūdna, bet norėjome reabilituotis ir namų arenoje sugebėjome perrašyti istoriją.
Aš žaidžiu tam, kad mane prisimintų. Esu laimingas, jei savo pasirodymu aikštėje įkvepiu bent vieną žmogų.
– Jūs jau aštuonerius metus rungtyniaujate Vilniaus „Šviesos“ klube. Ar ir toliau čia tęsite karjerą?
– Vilniuje visada jaučiuosi savas, bet niekada negali žinoti, kaip susiklostys sportininko gyvenimas.
Praėjusį sezoną jau buvau gavęs pasiūlymų rungtyniauti užsienyje, net buvau išvykęs į Vokietiją, tačiau sąlygos ten netenkino.
Jei šiais metais sulauksiu daugiau kvietimų, neatmetu galimybės išvykti. Norisi išbandyti save aukščiausiu lygiu.
– Su „Šviesos“ klubu esate tapęs šalies vicečempionu. O kaip sekasi šį sezoną?
– Čempionatą pradėjome sunkiai, nes kol kas žaidėme tik su turnyro lentelės viršuje esančiomis komandomis. Bet dabar laukia lengvesnės rungtynės, tad rezultatai turėtų būti geresni.
Nors praėjusį sezoną likome tik šešti, šįkart privalome būti aukščiau. Dauguma Lietuvos komandų susilpnėjusios, žaidėjai išvykę rungtyniauti į užsienį.
O mes kaip tik pastiprinome savo sudėtį, tik kol kas trūksta susižaidimo. Tačiau iki atkrintamųjų varžybų planuojame pasiekti optimalią formą.
– Jūsų ekipa kasmet vis labiau atsinaujina. Kaip naujiems žaidėjams sekasi pritapti prie komandos?
– Mūsų jaunimą kartais tenka sudrausminti, pasakyti griežtesnį žodį. Dabar jauni žaidėjai visai kitokie nei ankstesniais laikais.
Seniau jie stengdavosi išsikovoti vietą komandoje, parodyti, ką gali, o dabar jie pasidarė palyginti atsainūs, nebe taip nori laimėti. Nebėra sportinio pykčio ir jie pralaimėję tiesiog nuleidžia galvą.
Šiuo metu komandoje turime ir Azijoje rungtyniavusį legionierių iš Ukrainos, kuris yra rimtas pastiprinimas. Tačiau jį nuolat persekioja traumos.
– Ir pats esate turėjęs keletą sunkių traumų. Ar tuomet nebuvo minčių baigti profesionalo karjerą?
– Tokių pamąstymų buvo po nugaros traumos, kai gydytojai sakė – jei noriu vaikščioti, turiu nebesportuoti. Tada maniau, kad reikėtų viską baigti, bet sveikata susitvarkė ir žaidžiu toliau.
Manęs yra klausę, ar nenorėčiau būti treneris, tačiau mano charakteris tam netinkamas. Visada noriu pats eiti į aikštę ir negalėčiau stebėti, kaip mano komanda prastai žaidžia. Tokie dalykai mane tiesiog žudo.
– Kokių tradicijų turite komandoje?
– Kas varžovams įmeta trisdešimtąjį įvartį, visada lieka komandai skolingas dėžę alaus. Sezono pabaigoje vienam įvarčio autorių tenka visus vaišinti.
Ši užduotis taikoma ir asmeninius apdovanojimus turnyruose gavusiems žaidėjams.
Taip pat prieš svarbias rungtynes dažnai nesiskutame barzdų. Ir šiaip stengiamės komandoje palaikyti gerą atmosferą, tik, deja, retai kartu leidžiame laisvalaikį. Kai treniruojamės, o kai kurie netgi gyvena drauge, ir taip spėjame vienas kitam atsibosti.
– Šiuo metu dirbate ir mokytoju. Ar kada nors galvojote, jog juo tapsite?
– Smagu prisiminti, kaip dvyliktoje klasėje savo mokytojai prisiekinėjau, kad tikrai niekada nedirbsiu mokykloje, nes buvau labai išdykęs vaikas.
Tačiau po kelerių metų baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą ir tą pačią vasarą pradėjau mokyti vaikus.
Mano mokiniai sako, kad esu palyginti griežtas, bet po svarbesnių rungtynių jie visada arba pagiria, arba linksmai pašiepia, kad štai ir vėl mokytojas pralaimėjo.
Mano tikslas yra rasti su jais bendrą kalbą, sudominti rankiniu ir apskritai sportu. Turėsime ir rankinio pamokas, todėl bandysiu juos supažindinti su šiuo žaidimu.
– Ką manote apie Lietuvos rankininkų ugdymo sistemą, ar ji pajėgi išugdyti perspektyvių žaidėjų?
– Užsienyje vaikai treniruoti pradedami nuo šešerių metų, o aštuoniolikos jie jau žaidžia Čempionų lygoje.
Pas mus tokio amžiaus jie tik atvyksta į didmiesčius ir pradeda profesionaliai sportuoti aukščiausio lygio komandose.
Visi pinigai Lietuvoje atitenka krepšiniui ar futbolui ir nėra nė vieno rankinio klubo, kuris būtų patenkintas savo finansine padėtimi.
Lietuvoje iš rankinio įmanoma pragyventi tik nuo algos iki algos, todėl dauguma žaidėjų turi kitus, su sportu nesusijusius darbus.
– Ar sporto aistruoliai domisi rankiniu?
– Dėmesys gerokai padidėja tik tuomet, kai žaidžia šalies rinktinė. Kai žaidžia Vilniaus „Šviesos“ komanda, ateina vos keliasdešimt žmonių, todėl reikia labiau stengtis supažindinti žmones ne tik su mūsų ekipa, bet ir su pačiu rankiniu.
Bandome būti kuo aktyvesni socialiniuose tinkluose, kad mus pastebėtų. Vis dėlto, palyginti su tuo laikotarpiu, kai prieš 8 metus atvykau į Vilnių, dabar sirgalių ateina kiek daugiau.
– Aikštėje išsiskiriate ir savo tatuiruotėmis. Jos turi reikšmę?
– Visos jos susijusios su šeima – turiu išsitatuiravęs jos narių gimimo datas, vardų pirmąsias raides. Ant rankos yra stilizuota akis, kuri primena, kad turiu žvelgti į pasaulį, taip pat frazė „Tu esi kažkas pasaulyje, bet kažkam tu esi pasaulis“.
Kiekvienais metais pasidarau po vieną naują tatuiruotę, todėl kai būsiu vyresnis, visa mano ranka bus dekoruota.
