Dėl išsipildžiusių savo svajonių A.Didžbalis nesilenkia sėkmei ar likimui.
„Aš daug ir sunkiai dirbau. Buvau ir esu tikras, kad tai anksčiau ar vėliau atsiperka“, – „Lietuvos rytui“ sakė 26 metų olimpinis prizininkas.
Išeiti pasivaikščioti Klaipėdos gatvėmis išgarsėjusiam sportininkui jau ne taip paprasta, kaip buvo prieš kelerius metus. Tačiau paklaustas, ar laiko save žvaigžde, atletas tik nusijuokia.
Jis visada maloniai sutinka nusifotografuoti su gerbėjais, atsako į klausimus, išklauso pagyrų ir patarimų.
„Nelaikau savęs žvaigžde. Tikrai sulaukiu dėmesio, tačiau jame įžvelgiu teigiamų dalykų, tai mane skatina ir stumia į priekį. Noriu išlikti geras pavyzdys. Pats nemėgstu arogantiškų žmonių, todėl stengiuosi išlikti toks, koks ir buvau. Nėra ko čia nosies riesti“, – patikino jis.
Vertina patikrintą draugystę
Apdovanojimai ir sveikinimai sunkiaatletį užgriuvo ir metų pabaigoje.
Gruodžio viduryje jis buvo išrinktas geriausiu Klaipėdos sportininku, o ketvirtadienį „Siemens“ arenoje Vilniuje atsiėmė ir šalies metų sportininko apdovanojimą.
„Man tai išskirtinis laimėjimas, jis visada buvo viena mano sportinių svajonių. Manau, toks įvertinimas tik paskatins dar atkakliau dirbti, tobulėti ir priminti ne tik savo šaliai, bet ir pasauliui apie sunkiąją atletiką“, – sakė A.Didžbalis.
Dažniausiai po skambių laimėjimų sportininkų laukia sveikintojų minia, norinti ne tik nuoširdžiai pasidžiaugti, bet ir pasišildyti suspindusios šlovės spinduliuose.
Tačiau santūrus marijampolietis vertina laiko patikrintą draugystę, o į naujus bičiulius žiūri skeptiškai.
„Kas buvo šalia manęs iki tol, tas matė ir stiprų, ir silpną – labai tai vertinu ir stengiuosi neatsiriboti. Žmones patikrina laikas, todėl stengiuosi į naujas pažintis ir bičiulystes stačia galva nepulti“, – prisipažino A.Didžbalis.
Vakarėliai gali palaukti
A.Didžbalis sau yra tvirtai pasakęs, kad sportininkui svarbiausia ne linksmybės ir pasisėdėjimai su draugais, o treniruotės.
Net naktį grįžęs iš Rio de Žaneiro, kitos dienos vakare jis jau ėjo į salę.
„Dėl atostogų situacija labai sudėtinga. Žinau, ką tai reiškia. Kažkada turėjau savaitės pertrauką, nedariau klasikinių pratimų, tai vėliau buvo labai sunku įsivažiuoti. Tada ir supratau, kad tai nėra naudinga, nes susigrąžinti formą kainuoja daug laiko, kantrybės ir nervų.
Po olimpinių žaidynių šios klaidos nebekartojau. Tiesiog kuriam laikui sumažinau svorius, kad neatitrūkčiau nuo įprasto ritmo“, – patikino sunkiaatletis.
Tuomet ir olimpinės bronzos jis trankiai neatšventė. Sportininkas įsitikinęs, kad vakarėliai atitolina nuo rezultatų, kuriuos galėtų pasiekti.
„Kam tą balių kelti, kai dar ne visos svajonės įgyvendintos? Norisi kilti aukščiau, tobulėti, o kai jau viskas bus pasiekta, gal tuomet trankiai ir paminėsiu“, – nusijuokė olimpinis prizininkas.
Kasdien jis keliasi prieš septynias, atlieka mankštą, pusryčiauja, tada trumpai nusnaudžia, o pusę dešimtos apšyla ir ruošiasi rytinei treniruotei.
Pavalgęs pietus prigula pamiegoti, o pusę penktos vėl apšilimas ir vakarinė treniruotė.
Po vakarienės devintą valandą sportininkas dar pasimankština ir traukia ilsėtis. Tris dienas per savaitę jis treniruojasi dukart per dieną, dar tris dienas turi vieną treniruotę, o sekmadienį ilsisi.
Dalijasi vienu kambariu
Kai beveik prieš dešimt metų treneris Bronius Vyšniauskas pakvietė Aurimą kraustytis į Klaipėdą, mama iš pradžių į tokius planus žiūrėjo įtariai. Tačiau kiek pabendravusi su treneriu suprato, kad uostamiestyje 15-metis nepražus.
„Mama jaudinosi, kas manimi rūpinsis ir kas man valgyti ruoš, bet Klaipėdos sporto centras tam yra visiškai pritaikytas: yra ir virėja, ir pirtys, ir baseinai.
Visi esame kaip šeima ir vieni kitus palaikome.
Trenerio griežtumas ugdo drausmę: pradedi gerbti žmogų, teisingai mąstyti. Žinoma, tie patarimai neįkainojami.
Jis tikrai labai prisidėjo prie mano tobulėjimo – ne tik sporto, bet ir asmeniniu atžvilgiu: pradėjau kiek kitaip žiūrėti į gyvenimą“, – sakė sportininkas.
Olimpinis medalis A.Didžbalio padėties nepakeitė. Treneris nuolaidų jam nedaro ir kolegos kartais patraukia per dantį, gal tik jaunesni sportininkai ėmė labiau žavėtis.
O ir pats medalininkas, nors jau galėtų nuomotis ar net pirkti butą Klaipėdoje, toliau gyvena sporto bazėje ir dalijasi kambariu su dar trimis sportininkais.
„Žinoma, kartais norėtųsi daugiau tos asmeninės erdvės, juk nesu robotas. Mes gyvename keturiese, kiti gyvena po šešis. Turėtų kambarys būti didesnis, tačiau nėra, nieko nepadarysi.
Kodėl nesinuomoju buto? Žinoma, dabar galėčiau, tačiau norisi, kad viskas būtų po vienu stogu, nesinori sugaišti daugiau laiko“, – aiškino sportininkas.
Klaipėda tapo namais
Jau dešimtmetį Klaipėdoje gyvenantis sportininkas uostamiestį laiko savo namais.
Čia jo darbas, draugai, čia norėtų kurti ateitį ir leisti šaknis.
Marijampolėje gyvenančius tėvus jis stengiasi aplankyti kuo dažniau, bet ne visada pavyksta.
„Tai labai priklauso nuo laikotarpio: jeigu ruošiuosi varžyboms, tėvai supranta, kad to laiko tiek nėra. Bet stengiuosi bent kas mėnesį ar du nuvažiuoti“, – patikino A.Didžbalis.
Nors pats sportininkas netiki prietarais, jį visur lydi mamos dovana.
„Mano mama labai tikinti – ji labai myli ir mane, ir brolį, todėl iš tos meilės man per gimtadienį padovanojo angeliuką, kad mane saugotų.
Tačiau stengiuosi prie to neprisirišti. O kas bus, jei kada pamiršiu pasiimti atributą, kuris garantuoja sėkmę? Tai gali tik koją pakišti. Tačiau labai šią dovaną vertinu“, – pasakojo sunkiaatletis.
Jaučia didelę atsakomybę
Nors sportininkui dar tik 26-eri, jo karjeroje netrūko nei įspūdingų pergalių, nei nusivylimų ir skandalų.
Prieš pat 2012 metų Londono olimpines žaidynes jis buvo diskvalifikuotas už draudžiamųjų preparatų vartojimą.
Iš jo buvo atimtas Europos čempionato sidabras ir olimpinis kelialapis. Tačiau po dvejų metų diskvalifikacijos sunkiaatletis sugrįžo su trenksmu.
Tais pačiais 2014-aisiais iškovojo bronzą planetos pirmenybėse, o pernai tapo Europos čempionu.
„Tai buvo naujas ir tvirtas žingsnis, negalėjau įsivaizduoti kitokio sugrįžimo. Niekada nebuvo kilusios nė menkiausios minties mesti sportą, juk nei svajonės, nei tikslai nebuvo įgyvendinti.
Norėjosi tik dar atkakliau dirbti ir grįžti su trenksmu“, – užtikrino A.Didžbalis.
O kiekvieną skambią pergalę lydėjo įspūdingas atbulinis salto.
„Esu gavęs barti nuo trenerio, kai kažkada padariau jį po pirmosios rungties, kai dar reikėjo taupyti jėgas ir energiją. Tad daugiau vidury varžybų taip nedarau.
Traumos rizika? Niekas nesame apsaugotas, bet tuomet jau būnu apšilęs ir ji yra gerokai mažesnė.
Be to, smagu, tai toks gerų emocijų užtaisas ne tik man, bet ir žiūrovams“, – kalbėjo jis.
Užsispyrimas ir darbštumas – savybės, padedančios A.Didžbaliui siekti pergalių. Jį skatina ne tik asmeniniai užmojai, bet ir atsakomybė aplinkiniams.
„Nesu iš tų, kurie ką nors pasiekę džiaugtųsi, lyg viskas jau padaryta. Man tai sukuria naują siekiamybę. Aš suprantu, kad turiu jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už sporto šaką, trenerį, kuris labai daug darbo įdeda, už savo šeimą, už visą Lietuvą“, – kalbėjo A.Didžbalis.
