Be abejo, svarbiausias įvykis buvo Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės – vykusios toli, kainavusios brangiai ir privertusios nemiegoti trumpomis rugpjūčio naktimis.
Vienas sidabro ir trys bronzos medaliai – nei daug, nei mažai.
Bent Baltijos broliams latviams ir estams nosį nušluostėme.
Galėjo būti ir geriau, ypač jeigu būtų išsipildę bent dalis lūkesčių, siejamų su plaukimu ir šiuolaikine penkiakove.
Metų sporto šaka Lietuvoje tapo irklavimas, subrandinęs du olimpinius dviviečių iškovotus medalius, o dar vieną tame pačiame Rodrigo de Freitaso kanale iškovojo baidarininkai.
Tiek apdovanojimų yra rimtas argumentas, jog Trakuose toliau būtų investuojami pinigai į irklavimo trasą, kur gal reikia nukasti kelis metrus salos, kad čia galėtų vykti ir suaugusiųjų pasaulio čempionatai.
Konkurencinėje kovoje su kitomis sporto šakomis irkluotojai, atrodo, ir rado savo kelią. Trakuose jie sugebėjo išplėtoti savo veiklą įkurdami muziejų, viešbutį, gerėja sąlygos ir pačioje bazėje, kuri anksčiau ėjo iš rankų į rankas.
Dėmesio verti ir vadybos laimėjimai – rinktinės konsultantu dirba vienu geriausių pasaulyje irklavimo trenerių laikomas italas G.Postiglione.
Per Metų apdovanojimų šventę irklavimo atstovams atiteko net 5 iš 11 trofėjų – tai objektyvus pasiektų rezultatų atspindys.
Kiti 2016-ųjų Lietuvos sporto didvyriai buvo parolimpiečiai. Ypač ryškiai žibėjo aklųjų riedulio rinktinė ir lengvaatletis M.Bilius.
Šios pergalės buvo ryškios ir sukėlė karštų diskusijų dėl premijų dydžių sulyginimo su sveikaisiais sportininkais.
Bet šia banga daugiausia naudojosi visuomenės dėmesio ištroškę veikėjai, kurie, ko gero, netgi menkai nutuokia apie tokių varžybų specifiką.
Kad ir kaip būtų, tai nė kiek nesumenkino aklųjų riedulio rinktinės triumfo, nes parolimpiadioje ši komandinė sporto šaka prilygsta vyrų krepšiniui olimpinėse žaidynėse. Lietuvos komanda laimėjo visas žaistas rungtynes, o finale patiesė net amerikiečius. Neatsitiktinai į tai dėmesį atkreipė ir JAV žiniasklaidos milžinai.
Pergalės buvo labai smagios, bet nepakeitė varganos kasdienybės. Vos sugrįžęs į Vilnių auksinės rinktinės treneris K.Levickis sužinojo, kad sostinės valdžia neišgalės jam mokėti net kuklios algos, todėl pagrįstai įsižeidė ir pasitraukė į šalį. Juk čempionų komanda buvo sunkiai kuriama net keliolika metų.
Geriausiais karjeroje 2016 metus vadina ir sunkiaatletis A.Didžbalis, iškovojęs olimpinę bronzą ir padaręs tai, ko nepasiekė šios sporto šakos simboliu šalyje vis dar vadinamas R.Vyšniauskas. Pagal rezultatus A.Didžbalis pelnytai tapo Metų sportininku, bet čia jam ir vėl buvo primintos ankstesnės dopingo nuodėmės.
Formaliai sportininkui nėra ko prikišti – jis bausmę atbuvo ir daugiau neįkliuvo, skirtingai nuo dešimčių kitų pasaulio sunkiaatlečių, kurie po pakartotinių tyrimų turi atsisveikinti su anksčiau iškovotais medaliais.
Sporto pasaulį krečia vis nauji dopingo skandalai, todėl net pasigirdo siūlymų taip smarkiai griežtinti kontrolę ir įvesti moralinius kriterijus, kad bet koks dopingo šešėlis sportininkui būtų pražūtingas. Bet tai panašu į norą būti šventesniems už Romos popiežių.
Per pasaulį nuvilnijęs Latvijoje sukurto, o nuo 2016-ųjų draudžiamu sporte pripažinto meldoniumo skandalas net ir nuo sporto tolimiems asmenims aiškiai parodė, kokia plona riba kartais skiria švarų sportininką nuo nesąžiningo. Taigi, kad ir kiek teisiančiųjų institucijų būtų įkurta, ginčytinų situacijų nepavyks išvengti.
Vis dėlto reikėtų pasidžiaugti, kad dopingo bylose šįmet Lietuvos vardas sušmėžavo ne dėl nusikaltusių atletų. Po Rusijos sportininkų diskvalifikacijų lietuviai kyla olimpinėse rikiuotėse, todėl imtynininkas M.Mizgaitis 2008-ųjų bronzą iškeis į sidabrą, o 2012 metais Londone penktoje vietoje likusi daugiakovininkė A.Skujytė turėtų gauti bronzą.
Pagal populiarumą, be abejo, konkurentų neturi ir artimiausiu metu neturės krepšinis, kad ir kokie rezultatai būtų pasiekti.
Septintoji vieta olimpiadoje – ne tai, apie ką svajota, bet septintosios iš eilės Lietuvos krepšininkų olimpinės žaidynės daro įspūdį.
Krepšinio metus vainikavo 18-mečių finalas Europos čempionate, perkeltame iš vasaros.
Tai buvo gera proga prisiminti, jog šiais metais taip pat Europos sidabrą iškovojo 16-mečių ir 20-mečių rinktinės, o 17-mečiai buvo treti pasaulyje.
Gaila, kad lietuvius vis skriaudė ryškiausios varžovų žvaigždės, bet komandas turime puikias.
Su krepšiniu bus siejamos ir didžiausios 2017-ųjų mūsų sporto viltys, nes olimpiniame pasaulyje tai turėtų būti atoslūgio metai. Šiame Europos krepšinio čempionate nebus kovojama dėl bilietų į pasaulio pirmenybes, bet titulai išliks galiojantys net ketverius metus, nes FIBA keičia visą varžybų sistemą.
Spėlioti, ar tai į gera, nėra prasmės, kaip ir bandyti nuspėti atkaklių rungtynių rezultatus.
Bet nenuspėjamos emocijos – turbūt didžiausia sporto vertybė.
