Darius Kasparaitis: „Taip, žaidžiau Rusijos rinktinėje, bet mano pavardė neskambėjo rusiškai“

Penkios dienos – tiek laiko šią savaitę Lietuvoje praleido iš Majamio atskridęs Darius Kasparaitis. Ši kelionė jam buvo reikalinga kaip oras, nes vainikavo 4 metų pastangas įgyti teisę atstovauti savo šaliai.

D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
D.Kasparaitis gavo teisę atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
D.Kasparaitis pagerbtas Elektrėnuose, kur į arenos palubes iškelti simboliniai marškinėliai su 11-uoju numeriu.<br>T.Bauro nuotr.
D.Kasparaitis pagerbtas Elektrėnuose, kur į arenos palubes iškelti simboliniai marškinėliai su 11-uoju numeriu.<br>T.Bauro nuotr.
D.Kasparaitis pagerbtas Elektrėnuose, kur į arenos palubes iškelti simboliniai marškinėliai su 11-uoju numeriu.<br>T.Bauro nuotr.
D.Kasparaitis pagerbtas Elektrėnuose, kur į arenos palubes iškelti simboliniai marškinėliai su 11-uoju numeriu.<br>T.Bauro nuotr.
D.Kasparaitis su rusais dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse, o dabar nutarė grąžinti skolą savo šaliai ir įgijo teisę kitąmet atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>A.Pliadžio nuotr.
D.Kasparaitis su rusais dalyvavo ketveriose olimpinėse žaidynėse, o dabar nutarė grąžinti skolą savo šaliai ir įgijo teisę kitąmet atstovauti Lietuvos rinktinei.<br>A.Pliadžio nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Modestas Krukauskas („Lietuvos rytas'“)

Feb 25, 2017, 10:00 AM, atnaujinta Apr 9, 2017, 2:17 AM

Garsus ledo ritulininkas kasmet atvykdavo į namus sužaisti bent vieno mačo šalies čempionate, kad galiausiai jam būtų leista apsivilkti nacionalinės komandos marškinėlius.

Anksčiau NVS ir Rusijos rinktinėms atstovavęs 44-erių D.Kasparaitis turėjo įvykdyti Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) reikalavimą ketverius metus iš eilės dalyvauti šalies pirmenybėse.

Nors jo atstovaujama Vilniaus „Hockey Punks“ ekipa antradienį 3:6 nusileido „Juodupės“ klubui, olimpiniam čempionui ir prizininkui pagaliau atsivėrė durys į Lietuvos rinktinę.

„Noriu atstovauti Lietuvos rinktinei, kitaip nieko nedaryčiau, – kalbėdamas apie septynerias rungtynes, kurias sužaidė per ketverius metus Lietuvoje, pabrėžė D.Kasparaitis. – Tačiau į rinktinę dar reikės patekti.

Nors mano, kaip ledo ritulininko, praeitis ir labai solidi, vis tiek teks įrodinėti, kad galiu prasimušti į komandą.

Kad ir kas ką sakytų, į ją noriu žengti kaip geriausias gynėjas iš visų kandidatų. Pačiuožti, pasivažinėti ir po to sakyti, kad žaidžiau rinktinėje, aš nenoriu.“

Lietuvos ledo ritulio federacija siekia, kad kitų metų pasaulio IB grupės čempionatas įvyktų Vilniuje ir taptų istoriniu įvykiu, jei į rinktinę pavyktų pakviesti ne tik D.Kasparaitį, bet ir kitą buvusį NHL žaidėją Dainių Zubrų.

20 metų profesionaliai ledo ritulį žaidęs elektrėniškis su pertraukomis stipriausioje pasaulio lygoje NHL žaidė 16 sezonų, o atstovaudamas NVS ir Rusijos ledo ritulio rinktinėms iškovojo visų spalvų olimpinius apdovanojimus.

1992-ųjų Albervilio olimpiadoje su tuomete Nepriklausomų valstybių sąjungos rinktine jis laimėjo auksą, 1998 metais Nagane su Rusijos nacionaline ekipa pasidabino sidabro apdovanojimu, o dar po ketverių metų Solt Leik Sityje su Rusijos atstovais iškovojo bronzą.

„O ką jūs man siūlytumėte daryti? 1991 metais apskritai nebuvo šalyje Lietuvos ledo ritulio rinktinės, o man buvo 19 metų.

Man netikėtai buvo pasiūlyta vykti į olimpiadą. Turėjau nesutikti? Kas iš jaunų sportininkų nesutiktų?“ – priekaištaujantiems dėl atstovavimo kitos šalies rinktinei atkirto sportininkas.

Žaidimas vilkint kitos valstybės marškinėlius olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose pastatė rimtą sieną tarp Lietuvos nacionalinės ekipos ir D.Kasparaičio.

Bet legendinis ledo ritulininkas pasiryžo ją nugriauti, o interviu „Lietuvos rytui“ atskleidė daug įdomių faktų apie savo įspūdingą karjerą.

– Gal šiek tiek nuvertinate save kalbėdamas, kad jums bus sunku prasibrauti į Lietuvos rinktinę ir teks konkuruoti. Kadaise apie D.Zubrų buvo pasakyta taip: tokiam NHL profesionalui nereikia prieš išeinant ant ledo net užsirišti pačiūžų raištelių, vis tiek jis bus geriausias.

Nesutinkate su tuo?

– Taip, tiek aš, tiek Dainius turime labai didelę patirtį. Bet vienas dalykas manyti, kad gali žaisti, o kitas – ar tavo kojos bėga.

Reikia pripažinti, kad ledo ritulys – jaunų vyrų žaidimas. Pagrindinis dalykas, kuris bus man labai svarbus, be turimos patirties, – fizinis pasirengimas.

Bet dėl to tikrai neturėsiu sunkumų – Majamyje treniruojuosi. Na, tiktai reikės nevalgyti visko iš eilės. (Juokiasi.)

Kai žmonai Lisai pasakiau, kad pradėsiu rengtis kitąmet žaisti Lietuvos rinktinėje, ji juokėsi sakydama: „Kokias tu čia nesąmones kalbi?“

Bet noriu atstovauti Lietuvai, noriu, jog visi sakytų, kad Darius Kasparaitis dar turi parako ir yra geriausias.

– Per kiek laiko galėtumėte pasiekti geriausią sportinę formą? Juk profesionaliai nesitreniruojate jau penketą metų.

– Majamyje treniruojuosi tris kartus per savaitę. Jei kas, galėčiau ir daugiau.

Atsižvelgiant į mano patirtį ir amžių, svarbiausias priešas yra svoris. Tačiau ir tai galima įveikti. Esmė paprasta – mane į priekį veda noras būti tik pirmam ir nenoras pralaimėti.

Tai mane lydi nuo mažens. Bet, jei kalbame apie pasirengimą kitų metų čempionatui, norėčiau iki tol kuo mažiau žaisti ledo ritulį.

Mano fizinis pasirengimas turėtų būti geras, bet privalau pasiilgti ledo ritulio – atvykęs jausčiau didesnį pakilimą ir norą laimėti.

Gal išduosiu paslaptį, bet visi NHL veteranai labiau mėgsta varžybas nei treniruotes. (Juokiasi.)

Per tuos galimus 4–5 čempionato mačus norėčiau sužaisti aukščiausiu lygiu.

– Jums dažnai prikišama, kad geriausiais savo karjeros metais atstovavote Rusijos rinktinei, o ne Lietuvai. Pasigirdo ir nuomonių, kad darote savotišką cirką su šalies ledo rituliu, norite parodyti, jog net šio sporto pensininkai gali žaisti Lietuvos rinktinėje.

– Kai žaidžiau Rusijos rinktinėje, man niekas nesiūlė vilkėti Lietuvos marškinėlių. Tačiau atsigręžus atgal reikia suprasti, kad negalėjau padėti Lietuvai, nes tuomet, kai ji jau žaidė žemesnių pakopų čempionatuose, NHL vykdavo Stanley taurės mačai.

Su Rusija aš žaidžiau keturiose olimpiadose ir dviejuose pasaulio čempionatuose – lyg ir ne tiek daug. Ir man nė motais, kad esu kaltinamas, jog atstovavau Rusijai.

Atvirkščiai, didžiuojuosi, kad būdamas lietuvis, užaugęs nedideliame Elektrėnų mieste, iš visų SSRS laikais gimusių ledo ritulininkų esu daugiausia atstovavęs rinktinei olimpiadoje.

Dėl pensininko titulo visiems kritikams galiu pasakyti taip: galiu ir nekovoti Lietuvos rinktinėje, galiu apskritai net neatvažiuoti į Lietuvą.

Palieku Amerikoje penkis savo vaikus, važiuoju į gimtinę, bandau prisidėti prie ledo ritulio plėtros, noriu būti dalelė mūsų šalies.

Tie, kurie tai supranta, mane palaiko, o tiems, kurie nepajuda ir sverdami tris šimtus kilogramų rašinėja kompiuteryje visokias nesąmones apie mane, galiu pasakyti, kad jūsų pretenzijos yra ne mano problema.

– Vis dėlto kaip atsitiko, kad lietuvis tapo Rusijos rinktinės nariu?

– Mano istorija apskritai keista: manęs juk niekas nekvietė į olimpinės rinktinės stovyklą, aš paprasčiausiai įžengiau į komandą be atrankos.

1992 metais kaip tik buvau laimėjęs jaunimo pasaulio čempionatą ir pripažintas geriausiu gynėju. Vieną vakarą ateina treneris ir sako: varyk greitai, tave kviečia į vyrų rinktinę.

Nuvažiavau, pradėjau treniruotis, parodžiau jėgą, ir man rinktinės treneris Viktoras Tichonovas pasakė, kad važiuosiu į olimpiadą.

Aš, 19 metų vaikis, į olimpiadą! Apie tai net nesvajojau.

O prieš pirmąsias olimpiados rungtynes atėjo vienas žmogus ir man aiškiai pasakė: arba dabar esi rinktinės narys, arba važiuok namo, nes Lietuva yra nepriklausoma, ir atstovauk jos komandai.

Ką reikėjo daryti? Manau, kiekvienas pagalvojęs būtų pasirinkęs dalyvauti olimpiadoje, nes ledo ritulio rinktinės Lietuvoje tiesiog nebuvo. Niekas nežinojo, kur vėliau eis tas Lietuvos ledo ritulys, kaip viskas bus...

O jei kalbėsime apie kitas žaidynes, tai kėliau sau tikslą laimėti olimpinį medalį ir žaisti aukščiausiu lygiu. Kad ir kiek atstovavau Rusijai, vis tiek buvau lietuvis, žinojau, kur esu gimęs ir užaugęs.

Nors buvau Rusijos rinktinės sudėtyje, mano pavardė ir vardas tikrai neskambėjo rusiškai. Tie, kurie mėgsta ledo ritulį, sirgo ne tik už Rusiją, bet ir už D.Kasparaitį. Gal todėl mane ir gerbia ne tik rusai, bet ir visas pasaulis.

Kad esu parsidavęs ar išdavikas, kalba tik tie, kurie nieko nesupranta apie sportą ir nesupranta, kas yra politika. Jei atstovaučiau JAV rinktinei, turbūt būtų šnekama visiškai kitaip.

– Ar jums neskaudu, kad dalis sporto aistruolių yra susidarę tokią nuomonę apie D.Kasparaitį?

– Kokią poziciją galėjo reikšti 19 metų vaikis? Juolab kad vienos rinktinės apskritai nebuvo, o kita žaidė aukščiausiu lygiu. Paimkime bet kokį jauną sportininką, pastatykime jį į tą pačią situaciją – manau, visi pasirinktų taip, kaip padariau aš.

Manęs kai kas klausia: kodėl D.Zubrus nežaidė, o tu žaidei? Galiu pasakyti – Dainius turėjo šansą kartą sužaisti pasaulio taurės turnyro mače ir atstovavo Rusijai.

Jis žinojo, kad tai labai rimtas turnyras su rimtomis žvaigždėmis, todėl ir žaidė.

Kodėl jis daugiau neatstovavo Rusijos komandai? Gal daugiau nekvietė. O gal buvo problemų dėl pasų ir pilietybės.

– O jūs turite Lietuvos pasą?

– Taip. Aš jį turiu ir jis galioja iki 2018 metų. Tačiau turiu ir kitų šalių pilietybę.

Jei kas labai nori, gali atimti iš manęs tą pasą. Bet aš žinau, kur gimiau, kur gyvenu, koks kraujas teka mano gyslomis. Svarbiausia, aš žinau, kad esu lietuvis. Ir niekada nebūsiu rusas ar amerikietis.

Keista, tačiau visi užsienyje gyvenantys lietuviai žino, kad jie yra lietuviai, net ir neturėdami pilietybės. Tai didelis skaudulys. Blogai, kad Lietuvos politikai toliau nepripažįsta dvigubos pilietybės.

Yra nemažai lietuvių kilmės ledo ritulininkų, kurie norėtų atstovauti Lietuvai, tačiau negali to padaryti, nes Lietuva nepripažįsta jų savo piliečiais, nors jie turi istorinių šaknų.

Visą mūsų šalies sportą galima ir būtina plėtoti per dviejų pilietybių sistemą – pavyzdžių, kad taip daro kitos valstybės, begalė. Italai, prancūzai...

Italijos ledo ritulio rinktinėje nėra nė vieno italo, gimusio Italijoje, – ją sudaro kanadiečiai, kurių tėvai ar seneliai buvo italai.

Mes esame maža šalis, jau daugiau kaip milijonas Lietuvos pasus turinčių žmonių išvyko gyventi svetur. Užaugs jų vaikai, o tarp jų bus ir labai gerų sportininkų, kurie negalės ginti Lietuvos vardo tarptautinėje arenoje, nes turės ir kitos šalies pilietybę.

Reikia keisti tokį požiūrį – tegul patys sportininkai mąsto, ar nori atstovauti gimtinei. Dabar tai daro politikai, kurie dažniausai nieko nesupranta apie sportą.

– Ką dabar veikia D.Zubrus?

– Prieš šį sezoną jis turėjo kelis pasiūlymus iš Europos klubų, tačiau nenorėjo išvykti iš JAV, tikėjosi dar pasirodyti NHL.

Mano manymu, jis lyg ir baigė sportinę karjerą, dabar medžioja ir meškerioja. (Juokiasi.) Vis pasigiria, ką pagavo ar sumedžiojo.

Dainius kol kas gyvena Naujajame Džersyje, tačiau labai greitai kelsis į Floridą ir mes gyvensime netoliese. Manau, kad jis tikrai norėtų 2018-aisiais atstovauti Lietuvos rinktinei.

Pakalbėsiu, gal galėsime kartu rengtis turnyrui. Man tikrai labai malonu, kad Dainius bus arti manęs ir jau mes abu iš kitos Atlanto pusės galėsime padėti plėtoti Lietuvos ledo ritulį.

Gyvenimas ir karjera: datos ir faktai

Gimė 1972 m. rugsėjo 16 d. Elektrėnuose. Ūgis – 180 cm, svoris – 98 kg. Pozicija – gynėjas, smūgis – iš kairės pusės.

1992 m. NHL naujokų biržoje pakviestas 5-uoju šaukimu.

1988–2009 m. žaidė Maskvos „Dinamo“, „New York Islanders“, „Pittsburgh Penguins“, „Colorado Avalanche“, „New York Rangers“, Kazanės „Ak Bars“, Sankt Peterburgo SKA.

Olimpinės žaidynės. 1992 m. Albervilis – auksas, 1998 m. Naganas – sidabras, 2002 m. Solt Leik Sitis – bronza.

Pasaulio jaunimo čempionatai. 1992 m. – auksas, 1991 m. – sidabras.

2015 m. su partneriais Floridoje įkūrė nekilnojamojo turto bendrovę „Verzasca Group“ ir tapo jos prezidentu.

D.Kasparaitis turi dukrą Elisabeth Mariją (20 m.) iš pirmosios santuokos su 7 metais vyresne ruse manekene Irina Kuznecova. Po to jis buvo trumpai susituokęs su švede nekilnojamojo turto agente Ingela, o trečioji žmona – 12 metų jaunesnė buvusi Švedijos krepšininkė Lisa Carrol. Jiedu turi 4 vaikus – dvynes mergaites Liv ir Lilly (6 m.), sūnus Marley Joną (4 m.) ir Milesą Adamą (2 m.), o gegužę turėtų susilaukti dar vienos atžalos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.