24 metų šuolininkė į aukštį peršoko 201 cm kartelę, pranoko olimpinę čempionę ir pasiekė geriausią sezono rezultatą. Pirmadienį A.Palšytė parvežė Europos čempionato auksą į Lietuvą.
„Manau, kad tai yra visko pradžia. Labai tikiuosi, kad tai visko pradžia. Mano tikslas kol kas yra Tokijo olimpinės žaidynės, iki jų yra 3,5 metai, tai labai ilgas laiko tarpas. Europos čempionatas yra pirmasis žingsnis tame kelyje, aš tikiuosi, kad ir toliau man seksis, viskas sėkmingai klostysis ir man pavyks tobulėti, manęs nepersekios traumos, nebus pykčių su trenere, artimaisiais ar kitais palaikančiais žmonėmis“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė A.Palšytė.
Pirmadienį A.Palšytė atviravo apie patirtus įspūdžius, ateities planus ir galimybę sukurti šeimą.
- Pirmiausia – nuoširdūs sveikinimai. Kaip jaučiatės, ar emocijos atslūgo? – A.Palšytės paklausė laidos „Lietuva tiesiogiai“ vedėja Daiva Žeimytė.
– Emocijos atslūgo jau po varžybų. Tą patį vakarą, kai sėdėjome su federacijos prezidentu, jo šeima ir visais lengvaatlečiais rinktinės nariais, vakarieniavome, tuomet jaučiau ramybę, tarsi viskas yra tvarkoje. Manau, dar prireiks šiek tiek laiko, kol pačiai ateis suvokimas, kas įvyko, kodėl ir kaip. Kol kas sunku – atrodo emocijų daug nebėra, bet jaučiuosi tikrai labai keistai.
- Ar esate absoliučiai savimi patenkinta?
– Manau, kad geriau net nebuvo galima tikėtis. Pagerinus pasaulio rekordą tai tikriausiai būtų lubos iš to, ką buvo galima padaryti tose varžybose. Pagerintas asmeninis rekordas, tuo pačiu ir Lietuvos rekordas, geriausias rezultatas pasaulyje, pirma vieta ir aš, berods, esu pirma Baltijos šalyse, kuriai sekasi daryti šiuos dalykus. Tikrai labai smagu. Kad taip sutaptų – tą dieną, tuo metu, apie tai tik svajoti galima.
- Kai jūs ir dar dvi šuolininkės įveikėte 194 cm aukščio ribą, buvo aišku, kad medalis yra jūsų kišenėje. Po to buvo 196 cm – jūsų varžovėms nepavyko ir buvo aišku, kad jūs iškovojote auksą. Bet jūs tada nesustojote.
– Ne, o kodėl? Iš vienos pusės labai gerai, kad kitas šuolininkes aplenkiau tokiu dideliu atstumu – 7 cm, bet net ir 2 cm, kuriais lenkiau antrą ir trečią vietą, tuo metu man leido šiek tiek improvizuoti. Pagal varžybų protokolą kitas aukštis, kuris turėjo būti keliamas, buvo 1,98 cm. Jei būtų likusi bent viena šuolininkė, tarkim, ispanė olimpinė čempionė Ruth Breitia būtų peršokusi, mums būtų tekę šokti 1,98 cm ir aš nebūčiau galėjusi eksperimentuoti ir kelti aukščiau. Tuo metu man tarsi pasisekė dar kartą, jos neperšoko. Aš, net ir žinodama, kad yra aukso medalis, nemačiau jokios prasmės iššvaistyti galimybės pabandyti pagerinti Lietuvos rekordą. Kuomet ėjau link trenerės su mintimi, kokį kitą aukštį keliame, nes kuomet lieka vienas sportininkas, jis turi teisę rinktis, aš tik žiojausi sakyti, kad keliame 2,01 cm, ji pasakė tą patį, abi palinksėjom, aš nusisukau ir ėjau sakyti teisėjams, kad keliame į tokį aukštį. Aišku, būtų užtekę ir aukso, bet kai turi galimybę ir pasibandai, tokias galimybes reikia išnaudoti. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko padaryti.
- Suprantu, kad jūs logiškai suskaičiavote, tai nebuvo emociška – šoksiu, bandysiu?
– Ne, emociškai būtų šokimas pasaulio rekordo aukštyje. Čia yra logiškai mąstoma. Jei tuo metu suvoki, kad gali pabandyti, šokasi gerai, viskas vyko labai sklandžiai, viską peršokau iš pirmų bandymų, tai tas suvokimas, kad gali tai padaryti, kad tai realu, atvedė iki to, kad buvo pasirinktas logiškas sprendimas. Po peršokto rekordo galėjau dar kelti, bet buvo išleista per didelė emocija ir jau praradau susikaupimą. Kitas aukštis būtų galėjęs mane nuvesti iki traumos. Kuomet nebėra koncentracijos, dauguma sportininkų kažką daro iš emocijos, labai dažnai tai būna nebetechniška ir po to seka traumos. Su trenere bendrai nutarėme, kad po sėkmingo bandymo, kuomet emocija buvo išleista, mintys nebe ten, reiktų ta gražia nata ir pabaigti varžybas.
- Turbūt yra viena Airinė po Rio olimpiados su savomis emocijomis ir dabar. Jūs esate kalbėjusi, kad tada buvote labai nuliūdusi.
– Tai buvo sunkus laikotarpis. Rugsėjo mėnesį dar vykau į dvejas komercines varžybas, Deimantinės lygos etapus, nes nesinorėjo baigti visiška nesėkme. Man, kaip sportininkei tai buvo nesėkmė, nes žinojau, ką galiu padaryti, kokioje formoje buvau. Tuo metu viskas taip blogai supuolė, kad negalėjau savęs realizuoti.
- Turite paaiškinimą, kodėl?
– Taip. Pagrindinis dalykas iš mokslinės pusės yra tiesiog aklimatizacija. Tai buvo ta diena, kai ji jaučiama labiausiai. Jei paprastam žmogui tuo metu yra mieguistumas, jį šiek tiek traukia prie žemės, jis neturi energijos ar maišosi diena su naktimi, sportininkui, kuris turi maksimaliai atiduoti savo jėgas, jau yra sumažėjęs darbingumas, pasikeitusi tam tikra raumens savybė ir automatiškai nebegali tikėtis nė pusės tiek, kiek anksčiau. Man, kaip sportininkei, tai buvo didžiulis smūgis, man buvo labai sunku ir prireikė laiko, kad po to atsigaučiau. Vien dėl nusiminimo ir vykau į tas varžybas po olimpiados, kad tai nesibaigtu akcentu, kad perlipčiau per save, sugebėčiau kovoti ir pabandyti atrasti kažkokį teigiamą dalyką visame etape. Labai džiaugiuosi, kad vykau į varžybas, po jų mes turėjome labai daug pokalbių su kitomis šuolininkėmis, buvo atsipalaidavimo laikotarpis. Mano rugsėjo mėnuo buvo labai giliuose apmąstymuose.
- Buvo minčių viską mesti?
– Buvo labai daug įvairių minčių, pradedant nuo šeimos kūrimo, vaikučio gimdymo, kas dažnai sportininkei įvyksta po tam tikrų olimpinių žaidynių. Pirmaisiais metais daugelis moterų sportininkių planuoja vaikus – tai tas laikotarpis, kai dar spėja atsistatyti iki kitų olimpinių žaidynių. Nuo minčių apie vaikus iki minčių, kad gal reikia pakeisti šalį, išvažiuoti treniruotis kitur, pas kitų šalių specialistus, gal išvykti labai toli. Minčių buvo begalė, šnekėjau su labai daug žmonių – sportininkais, treneriais, kitais specialistais, psichologais, artimaisiais, pati su savimi turėjau susidėlioti labai daug dalykų. Vis tik buvo priimtas sprendimas, kad aš lieku, nekuriu šeimos ir ateinančius ketverius metus iki Tokijo olimpinių žaidynių paskiriu sportui, atiduodu tiek, kiek galiu maksimaliai ir tikiuosi geriausio. Tikiuosi, kad Tokijuje mano svajonės bus mano pildomos, o ne kitų sportininkių.
- Kalbate apie šeimą ir suprantu, kad turėtumėte su kuo ją kurti? Draugas nesupyko, kad taip nusprendėte?
– Jam tai buvo staigmena, nes jis tarsi tikėjosi. Bet jis šiuo metu yra užsienyje, baigia magistro studijas Danijoje, dirba savo svajonių pozicijoje, darbe ten ir vis grįžta. Bet kokiu atveju aš nelabai įsivaizduoju, kaip tai galėtų būti daroma, kai vienas yra vienoje šalyje, kitas kitoje. Tuo labiau, Danija negarsėja šuolininkėmis į aukštį.
- Jūs net tai apsvarstėte?
– Be abejo. Tai buvo labai gilūs apmąstymai su visais pliusais, minusais. Šeimos kūrimas yra labai gražus dalykas, bet karjera, ypač sporte, yra labai laikina. Turi pasverti, ar kažkas gali palaukti. Šiuo atveju sportas negali laukti.
- Galima sakyti, kad dabar yra jūsų aukso amžius.
– Manau, kad tai yra visko pradžia. Labai tikiuosi, kad tai visko pradžia. Mano tikslas kol kas yra Tokijo olimpinės žaidynės, iki jų yra 3,5 metai, tai labai ilgas laiko tarpas. Europos čempionatas yra pirmasis žingsnis tame kelyje, aš tikiuosi, kad ir toliau man seksis, viskas sėkmingai klostysis ir man pavyks tobulėti, manęs nepersekios traumos, nebus pykčių su trenere, artimaisiais ar kitais palaikančiais žmonėmis. Komanda, kuri tave supa – treneris, kineziterapeutas, psichologė, artimieji, galų gale, sąlygos, kuriose sportuoji, po truputį dedasi ir galų gale turi labai gerą arba labai vidutinišką rezultatą. Darbo reikia įdėti labai daug.
- Suprantu, kad jūs iš Lietuvos išvažiuoti neketinate, treniruojatės ne Lietuvoje, bet žinau, kad buvo pasiūlymų treniruotis Amerikoje?
– Taip, turėjau pasiūlymų. Dar nebuvau baigusi mokyklos ir mane kvietė vieni iš geriausių Amerikos universitetų studijuoti ir sportuoti ten. Tuo metu atsisakiau, nesinorėjo palikti šeimos, artimųjų. Tuo metu kaip tik stojau į Vilniaus universitetą ir kuomet sužinojau, kad įstojau, buvo tiek džiaugsmo, kad viskas gali kurtis ir Lietuvoje. Viskas buvo visai neblogai ir mano karjeros kelyje, su trenere ir visomis aplinkybėmis skyniau medalius jaunimo tarpe. Tiesiog viskas buvo pakankamai neblogai ir tuo metu nusprendžiau nevykti. Po šio čempionato pasiūlymų papildomai nesulaukiau.
- O jei atsirastų – svarstytumėte?
– Jie gali būti, bet jaučiuosi ištikima savo šaliai. Lietuva man davė galimybę susikrauti didžiulę patirtį, ko neturi kitų šalių sportininkės. Žiūrėkime į Rusiją, kurioje yra buvę atvejų, kad sportininkai emigruoja. Rusijoje aš šiuo metu būčiau numeris 1-2, bet prieš tam tikrą laiko tarpą būčiau 3, 4, 5 šuolininkė pagal gerumą toje šalyje. Tai automatiškai reiškia, kad manęs neišveža į visus čempionatus, nes veža tik pirmus 2-3 geriausius. Aš neturėčiau pirmos Londono olimpinių žaidynių patirties, tuomet įvairių pasaulio, Europos čempionatų patirties. Tai dažnu atveju pakiša koją. Labai džiaugiuosi, kad esu gimusi Lietuvoje, turiu galimybes išvažiuoti į visas įmanomas varžybas, kai įvykdau normatyvą, tai man krauna didžiulę bazę, patirtį. Nenorėčiau svarstyti kitų šalių pasiūlymų, myliu savo šalį ir manau, kad čia galima sportuoti. Sąlygos nėra geros, galėtų būti geresnės, bet viskas yra įmanoma. Kartais pasvarstau, kas būtų, jei turėčiau geresnes sąlygas, jei būtų kitokios treniruočių sąlygos, trenerių komanda, o ne viena trenerė, atsistatymo specialistų komanda, sporto mokslininkai, psichologai ir didžiulė grupė žmonių.
- Jei esant tokioms aplinkybėms, kokios yra – vienas treneris, kineziterapeutas visai rinktinei, įmanoma pasiekti tokių rezultatų, vadinasi, viskas įmanoma.
– Taip. Labai daug kas priklauso nuo charakterio, darbo.
- Jūs esate smarkiai užsispyrusi.
– Aš esu kovotoja. Tikrai kovoju. Praėjusiais metais uždarų patalpų pasaulio čempionate smarkiai kovojau dėl prizinių vietų, su tuo pačiu rezultatu kaip pasaulio čempionė likau ketvirta, bet tai tik užgrūdino. Labai daug kas priklauso nuo tam tikrų savybių. Kartais ir grūduose galima rasti aukso. Net ir su tokiomis sąlygomis galima kažką padaryti, bet be abejo, visi svajojam apie kažką geriau. Kuomet yra tam tikri reikalavimai, lūkesčiai iš valdžios atstovų, kitų institucijų, norėtųsi, kad ir galimybės išpildyti lūkesčius būtų sudaromos.
- Kartelę tiesiogine ir perkeltine prasme jūs užsikėlėte labai aukštai. Ką dabar darysite? Kaip neperdegti?
– Manęs prieš varžybas klausė, kaip susidorojate su įtampa ir kitais niuansais. Geriausias dalykas yra neklausyti, ką šneka kiti, ko jie iš tavęs reikalauja ar nori. Aš esu tas žmogus, kuris šoka, aš turiu sau keliamus lūkesčius ir reikalavimus, taip pat turi mūsų trenerė, bendra komanda. Reiktų tiesiog eiti savo tikslų link su savo ambicijomis, nesidairyti į aplinką. Kartelė iškelta aukštai ir visi suvokiame, jog nebus taip, kad kiekvienais metais dėsis po centimetrą. Čia būtų fantastinis variantas, jei taip realiai įvyktų, bet dažniausiai taip nebūna. Po tam tikrų pakilimų būna nuosmukių, vėliau vėl kilimas, vėl nuosmukis. Toks yra sportas, jis yra žiaurus, visokių situacijų būna. Kartelė užkelta aukštai, aš tuo džiaugiuosi. Šiuo metu aš esu numeris pirmas pasaulyje pagal rezultatą. Tai skatina dirbti daugiau, prideda motyvacijos, pasitikėjimo savimi, bet nemanau, kad tai yra riba, kad būtinai reikia šokti daugiau. Labai norėčiau šokti daugiau ir labai tikiuosi, kad man tai pavyks, bet norėčiau, kad žmonės suprastų, kad viskam yra lubos. Nežinau, ar žmogus kažkada galės šokti į 3 metrų aukštį. Aš esu lygiai toks pats žmogus, ne robotas, ne mašina, neturiu „sprandžinų“ kojose, nesu kengūra ar kitas gyvūnas, kuris šoka aukštai, kuris įdeda labai daug darbo, kad pasiektų tam tikrus rezultatus. Labai tikiuosi, kad jie tik gerės ir kartelė kils, bet turime suprasti, kad sportas yra sportas.
- Labai jums to linkiu ir linkiu dar pasidžiaugti tuo, ką dabar pasiekėte, pagyventi tomis emocijomis bent keletą dienų.
– Kadangi laukia šiek tiek ramesnis laikotarpis, turėsiu progą pasidžiaugti. Rytoj yra mano brolio gimtadienis, o dažniausiai per savo brolio gimtadienį būnu varžybose. Šį kartą čempionatas vyko anksčiau, džiaugiuosi, kad galėsiu būti čia. Bus laiko, kai galėsiu pasidžiaugti ir susivokti, kas buvo padaryta, kodėl taip įvyko ir ką reiktų daryti, kad tai pasikartotų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18 val. 40 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
