Iki šių metų olimpiečių rengimu rūpinosi organizavo įvairios organizacijos – Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), federacijos bei savivaldybės.
Tačiau dabar nutarta, kad viską gali padaryti vienas LOSC, o tai visiems kelia didelių abejonių.
Didelio nepasitenkinimo sulaukę Edžio Urbonavičiaus vadovaujamo KKSD sugalvoti pertvarkymai iki šiol beveik nepajudėjo iš vietos, o sportininkams bei jų treneriams paliko begalę klausimų, mat nei finansavimas, nei struktūriniai pokyčiai aiškios krypties vis dar neturi.
Po šių įvykių iš pareigų pasitraukęs 51-erių D. Barkauskas patikino, jog nors ir anksčiau yra susidūręs su atsakingų institucijų atsainumu, tačiau dabartinė padėtis jam yra visiškai nesuprantama – asmeninius gyvenimus mūsų šalies sportininkų rengimui aukojančių profesionalų nuomonė neįdomi niekam.
– Ar mintis apie pasitraukimą iš pagrindinio olimpinės rinktinės mediko posto jūsų galvoje kirbėjo jau seniai, ar viską lėmė netikėta KKSD reforma?, – lrytas.lt paklausė D. Barkausko.
– Pirmą kartą apie tai pagalvojau jau po visų reformų – kilo klausimas, kiek racionalu tai yra. Aišku, pokyčiai kartais reikalingi, tačiau jie turi vesti į gerąją pusę. Jei federacijoms, kaip dabar kalbama, bus suteikta didesnė autonomija ir jos pačios samdys medicininį personalą, olimpinės rinktinės vyriausiojo gydytojo pareigybė tampa nebereikalinga.
Aš į savo medikų komandą rinkdavausi tinkamo charakterio asmenybes, kuriomis galėjau pasitikėti. Žinojau, kad informacija niekada neišeis už ribų ir neatsiras gandų apie sportininkus bei jų problemas. o dabar, kai vyksta visi šitie dalykai, aš nežinau, ar tai išliks.
Visi nori gerai paruošto specialisto, o jų kvalifikacijos kėlimas ilgus metus vyko tik dėl palankaus LTOK požiūrio. Kiek susidūriau su KKSD, tai visada atsirasdavo problemų ir girdėdavome tokias frazes kaip „pagalvosime“, „pamąstysime“, „pažiūrėsime“. Iš karto žinodavau, kad niekas neįvyks.
– Edis Urbonavičius dar prieš Naujuosius metus žadėjo, kad sportininkų finansavimo sistemoje atsiras daugiau aiškumo. Ar dabar reikalai yra bent kiek pasistūmėję į priekį?
– Dabar aiškumo yra dar mažiau. Kalbant apie medikus, tai mes apskritai buvome užmiršti – kad egzistuojame ir turime savo poreikius. Paskutinis lašas buvo diskusija Seime, kuri niekur nevedė ir visi racionalumo kriterijai neveikė. Per savo karjerą jau ne kartą koviausi su vėjo malūnais ir dar kartą to daryti nebenoriu.
– Nors paliekate savo tiesiogines pareigas, tačiau nuo olimpiečių rengimo toli atsitraukti visgi nežadate?
Nuo sporto medicinos niekur nepabėgsiu – lieku LTOK sporto medicinos ir antidopingo komisijoje, bet nutariau, kad būti LOSC, kuris priklauso KKSD ir vykdo jo funkcijas, man jau užteks. Savo pozicijos dabartinėje situacijoje išlaikyti neįmanoma ir tas lyderio vaidmuo, matyt buvo nereikalingas. Pereinu į „laisvojo agento“ poziciją ir kaip sporto medikas, aš pasilieku, bet kaip vadovaujantis asmuo – nebe. Lietuvoje specialisto požiūris ir profesionalumas kitiems yra nulis.
– Kodėl, jūsų manymu, tarp atsakingų institucijų nesutarimų pasimeta tokie svarbūs rinktinės personalo žmonės?
– Nežinau, čia jau reiktų jų klausti. Aš šiuo atveju matau visišką nesupratimą to, ko mes norėtume. Dabar daugelis pagrindinių kineziterapeutų jau planuoja kursus metams į priekį ir kai jie susiduria su tuo, kad LTOK neturi teisinio pagrindo juos rengti ir pasikeitė visa struktūra, o KKSD neturi nei noro, nei galimybių tai daryti, viskas sustoja. Visi galvoja, kad specialistai nukrenta iš dangaus, bet taip nėra.
Ta komanda, su kuria dirbome pastarosiose dvejose olimpiadose, buvo viena kvalifikuočiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Bet labai abejoju, ar ji išliks. Su LTOK santykiai ir toliau bus šilti, jie visada ir buvo normalūs, bet toje struktūroje aš lieku tik vienas iš daugelio.
– Lietuvos trenerių sąjungos atstovai neseniai piktinosi, kad KKSD sprendimas buvo priimtas visiškai savavališkai – kokia situacija buvo iš tikrųjų?
– Su mumis (medicininiu personalu – red. past.) apskritai niekas nekalbėjo. Mes esame mažiukai, todėl apie mus daugiau kalba patys sportininkai. Paklauskite, pavyzdžiui, Airinės Palšytės, ką jai reiškia jos kineziterapeutas. Paklauskite Mindaugo Griškonio, kas yra darniai olimpinių žaidynių metu dirbanti medikų komanda. Nors mes esame tylūs, tačiau kai su mumis pradeda visiškai nesiskaityti – atsiranda ribos. To pasitaikydavo ir anksčiau, bet ne tokiame lygmenyje.
Treneriai susiduria su dar viena problema, nes jaunųjų sportininkų finansavimas yra labai didelis klaustukas. Gerai, kad dabar turime A. Palšytę, bet ar po jos yra dar trys ar keturios merginos, kurios norėtų siekti tokių rezultatų? Tuščia. Simonos Krupeckaitės vyras, kuris yra ir jos treneris, už sportininkų rengimą moka iš savo kišenės ir niekam tai neįdomu.
– Ar dabartinė situacija, palyginus su ankstesniais metais, smarkiai pakrypo į blogąją pusę?
– Buvo taip, kad kreipiesi į LTOK, kuriame požiūris būdavo geranoriškas ir tu esi suprantamas. Sporto medikas turi būti galva aukštesnis už kitus, jo įgūdžiai yra didesni, todėl automatiškai ir finansavimas negali būti toks, koks jis yra. Man skaudu, kad vyksta tokie dalykai.
Ir iki šiol tas finansavimas buvo šiek tiek juokingas – tai matosi pabendravus su kitų šalių medikais. Tokiu atveju norėtųsi turėti bent idealias darbo sąlygas, o jų nėra. Reikia daugiau investuoti į žmogiškuosius išteklius, nes per dešimt pastarųjų metų tai, mano nuomone, tikrai atsipirko.
– Ar po pakeitimų sumažėsiantis specialistų finansavimas žeidžia specialistų orumą?
– Tai, be abejo, smarkiai atsiliepia. Žmonės, kurie iš sporto pereina į privačią praktiką, uždirba žymiai daugiau, bet yra ir kiti faktoriai. Kai sportininkas pasiekęs pergalę tave apkabina ir pasako, kad be tavęs šito nebūtų galėjęs padaryti, tai apima labai teigiamos emocijos. Bet kai susiduriame su neaiškumais, kaip viskas bus ir iš ko gyvensime, pasakome – „ačiū, daugiau nereikia“.
– Kaip pertvarkymai atsilieps olimpiniais sportininkais besirūpinančio medicininio personalo formavimui ateityje?
– Anksčiau turėjome trenerių atrankos kriterijus ir jie privalėjo atitikti daug faktorių. Žmogus galėjo būti profesionalus, bet jei jis nelaiko liežuvio už dantų ir kalba tai, ko nereikia, jis niekada nebus olimpinės rinktinės narys. Tai buvo mano požiūris, bet dabar niekam to nereikia ir niekam neįdomu.
– Ką tokioje situacijoje turėtų daryti Kūno kultūros ir sporto departamentas bei jam pavaldžios institucijos?
– Pagal tai, ką mačiau posėdžių metu, matosi vienas natūralus dalykas – visada reikia ieškoti kompromiso, kaip išlaikyti kolektyvą optimaliam dirbui. Dabar jie bando būtinai įeiti pro duris, kurios yra uždarytos, nors reikėtų pažvelgti ir į kitus būdus. Kai jokie argumentai neveikia, man kyla labai daug abejonių. Jeigu matyčiau racionalų sprendimo būdą, gal tuomet ir būtų galima susitaikyti su kai kuriais.
