Kovotojas, neseniai pagijęs po šonkaulių lūžio, į ringą sieks grįžti pergalingai ir dalyvaus kovo 18-ąją Vilniuje vyksiančiame „Bushido & KOK'45“ turnyre.
Pralaimėjimo kartėlio S.Maslobojevas nėra patyręs jau seniai – jis laimėjo paskutines 14 kovų.
„Stengiuosi kovoti su kuo garsesniais vardais. Tik taip gali įrodyti, ko esi vertas. Jei pralaimi, vadinasi buvai nepasiruošęs, o jei atidavei visas jėgas – gavai gerą pamoką. Mūsų sporte pralaimėjimų praktiškai nėra – yra tik patirtis“, – tvirtino S. Maslobojevas.
– Paskutinį pralaimėjimą patyrėte beveik prieš trejus metus, ar tiesa, jog dabar varžovus surasti jums darosi vis sunkiau?, – lrytas.lt paklausė S. Maslobojevo.
– Paskutinį kartą, kai dalyvavau Muay thai čempionate, jame taip pat buvo penki dalyviai, o aš užsiregistravau pats paskutinis. Kai pasirodė preliminarus sąrašas, nei vienas kovotojas nebeatvyko į svėrimą – likau be priešininkų. Kiek teko kalbėti su bušido federacijos prezidentu, nėra taip paprasta surasti sau varžovų. Arba jie nenori rizikuoti ir stoti į kovą, arba prašo tokių honorarų, kokius gauna bokso superžvaigždės.
Aš pats atviras visoms kovoms ir stengiuosi kovoti su kuo garsesniais vardais. Tik taip gali įrodyti, ko esi vertas. Jei pralaimi, vadinasi buvai nepasiruošęs, o jei atidavei visas jėgas – gavai gerą pamoką. Mūsų sporte pralaimėjimų praktiškai nėra – yra tik patirtis.
– Matome, kad Lietuvoje vykstančiuose čempionatuose, kurie būna neblogai išreklamuoti, lietuviai tiesiog dominuoja prieš savo varžovus.Ar patys lietuviai yra stiprūs, ar tiesiog jiems nepavyksta prisikviesti aukšto lygio priešininkų?
– Kiekvienas pakviestas kovotojas yra panašaus lygio. Tai apskaičiuojama pagal jų laimėtas kovas bei techniką. Stengiamasi sudėlioti taip, kad priešininkai būtų vienodo lygio. Ačiū dievui, kad namų sienos mūsų šalies kovotojams kol kas padeda laimėti. Lietuvoje yra ne vienas tūkstantis kovotojų ir mūsų gretos tik didėja.
– Ar honorarų, gautų už kovas, užtektų pragyventi ar bent padegti pasirengimo išlaidas?
– Įdomus klausimas. Vien iš kovų nėra paprasta pragyventi, turi daryti dar ką nors. Jei gyventume JAV, kur žmonių srautai yra milžiniški ir visi stebi tokius renginius, kontraktai būtų visai kitokie. Kuo didesnė šalis, tuo didesni honorarai. Mes Lietuvoje tiesiog mylime šį sportą ir pagrindinis tikslas tikrai nėra uždirbti pinigų.
– Per savo karjerą jau turėjote daugiau nei 60 kovų. Ar kūnas dar nesiunčia nuovargio ženklų?
– Kartais pasiruošimo metu būna tokių minčių, kad gal aš jau per senas. Bet stengiuosi palaikyti tempą ir dirbti net daugiau, nei jauni kovotojai. Kai esi geriausias ir nori tokiu likti, tenka daug dirbti.
Turi būti pavyzdys ne tik sau, bet ir kitiems. Džiaugiuosi, kad mano jaunųjų sportininkų grupės stengiasi ir po treniruotės pasilikti, prašo papildomų užduočių. Jie dirba, žiūri ir mane ir daro tą patį. Noriu, kad jauni talentai laiką leistų salėje, o ne prie kompiuterio.
– Kalbant apie kovotojų įvaizdį, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius dešimt metų?
– Anksčiau žmonės stengėsi laikytis nuo jų kuo atokiau, buvo daug stereotipų. Bet per mano treniravimo karjerą, buvo tik keli kartai, kai žmonės iš salės išėjo su mėlynėmis. Ir krepšinyje, ir futbole būna baisesnių traumų.
– Ar jūsų asmeninis gyvenimas nukenčia dėl įtempto kovų ir treniruočių režimo?
– Norėtųsi skirti daugiau laiko šeimai, bet prieš kovas jie žino, kad galiu būti piktas ir pavargęs. Ačiū žmonai, kuri keliasi šeštą valandą ryto ir su vaiku ir išeina į kitą kambarį – leidžia man pailsėti (šypsosi).
– Ar nekilo sunkumų dėl to, kad ganėtinai vėlai pradėjote rimtai sportuoti?
– Yra toks sporto kovų komentatorius, kuris pradėjo sportuoti dvidešimties ir tapo pasaulio čempionu. Pradėti niekada nevėlu – nėra nei amžiaus, nei svorio, nei kitokių barjerų.
Aš pats kurį laiką buvau apleidęs sportą dėl tėvų ir tuometinės merginos spaudimo. Jiems visada atrodė, kad save tik žaloju. Tuo metu palūžau ir bandžiau uždirbti pinigus kitur. Grįždavau į Klaipėdą, gyvenau gerai ir turėjau du automobilius. Vakarėliai, draugai – pinigus leidau į visas puses. Bet atėjo momentas, kai pradėjau liūdėti ir supratau, kad degraduoju ir tampu žmogumi, kuriuo nenorėčiau būti.
Pagalvojau, kad esu sutvertas kažkam daugiau. Mano senas pažįstamas man tuomet pasiūlė kovą, kurioje buvau nugalėtas, bet supratau, kad esu apdovanotas ir man Dievas siunčia galimybes. Kitai galimybei norėjau būti pasiruošęs, todėl dirbdavau iki išnaktų. Atėjo toks laikas, kai sau pasakiau, kad geriau būsiu vargšas, bet laimingas. Manau, buvo verta.
