Žiemos sporto entuziastų antplūdį po 2014-ųjų olimpinių žaidynių išgyvena Sočis.
O išties ekstremalių pojūčių mėgėjai gręžiasi į Altajaus ir Sajanų kalnų sandūrą.
Ten esantis Šeregešo kurortas Rusijoje šiuo metu yra vienas populiariausių, tačiau užsieniečiams pasiekti Sibiro gilumą nėra paprasta. Keliaujant lėktuvu prireikia bent poros persėdimų.
Oro uostuose tenka susitaikyti su keleivių eilėse besistumdančiomis, pirkinių maišeliais ginkluotomis pagyvenusiomis moterimis – kaip kalba patys rusai, „babuškomis“.
Vaizdas atsidūrus Novokuznecko mieste taip pat nėra pats maloniausias.
Nors šis miestas dydžiu beveik prilygsta Vilniui, regis, kad kol kas modernizacija jo nepalietė
Jau pro besileidžiančio lėktuvo langą galima pamatyti medines nedidelio oro uosto tvoras bei kelis darbuotojus, net ir spaudžiant 30 laipsnių šalčiui pasiruošusius plikomis rankomis iškrauti bagažą.
Patekus į oro uosto vidų staigmenos nesibaigia: keleiviams rekomenduojama savo lagaminus pro nedidelę angą pasiimti patiems – mat keliasdešimties metų senumo bagažo takelis naudoti jau netinka.
Į saugumo reikalavimus ten žvelgiama, švelniai tariant, atlaidžiai.
Po Rusijos provincijos, kur visi atsipalaidavę, patikra Europos oro uostuose jau gali pasirodyti kiek paranojiška.
Rusijoje tarp oro uostų išvykimo ir atvykimo salių žmonės migruoja tiesiog ignoruodami tai draudžiančius ženklus, o keleivių rankinio bagažo patikros darbuotojas į monitorių žvilgčioja tik tuomet, kai netoliese esantis televizorius nerodo nieko įdomesnio.
Nors po tokio atvykimo laukiančios atostogos gali pradėti kelti nerimą, bet pamačius vaizdą Šeregeše palengvėja.
Šalia uždarytų ir parko suoliukus primenančių keltuvų veikia modernios gondolos, o kalnų nameliai, kurie sezono įkarštyje būna perpildyti, atnaujinti visai neseniai.
Nors šis Altajaus kurortas pasižymi geromis slidinėjimo sąlygomis, prie rusiško chaoso nepratusiems užsieniečiams, kuriuos čia suskaičiuotum vienos rankos pirštais, gali iškilti ir keblumų.
Labiau patyrusiems slidininkams susigaudyti beveik dvidešimtyje trasų nebus sunku.
Tačiau nei aiškių sužymėjimų, nei ribų, nei saugumo perspėjimų čia tikrai neišvysite.
Alpėse kiekviena pavojingesnė slidinėjimo trasos vieta aptverta apsauginėmis juostomis, o Rusijoje savo saugumu teks rūpintis pačiam.
Adrenalino mėgėjams Šeregešas patraukliausias dėl galimybės leistis visomis kalno dalimis ir laukiniais miškais, tad plačių ir nuožulnių trasų čia yra vos keletas.
Nesunku pastebėti, kad profesionalių snieglentininkų, kuriuos į Sibirą atvilioja iki pat kovo išsilaikantis storas sniego sluoksnis, šiuose kalnuose yra kur kas daugiau nei ramių šeimos atostogų atvykusių poilsiautojų.
Pastaruosius nemaloniai nuteikia tai, kad šiame regione neretai nutinka nelaimių – sezono metu vietos žiniasklaida periodiškai praneša apie dingusius, mirtinai susižeidusius slidininkus.
Dažniausia tragedijų priežastis – per miškus vedantys šlaitai, kuriuose kelių metrų sniego sluoksnis slepia gilias duobes.
„Jų pastebėti neįmanoma, o įkritusius į tokią duobę iškart užverčia sniego lavina.
Jeigu žmogus nėra skubiai ištraukiamas, jis uždūsta mažiau nei per dešimt minučių“, – atvykėlius perspėja ne vieną tokį įvykį prisimenantis kurorto darbuotojas.
Prie ekstremalių sąlygų Sibire prisideda ir oras: temperatūra žiemos viduryje gali nukristi žemiau 40 laipsnių.
Kalnų užuovėjoje orai kur kas švelnesni ir po keleto dienų aklimatizacijos prie jų priprantama, tačiau vien marškinėliais ar sportiniais megztiniais pasipuošusių slidininkų, kurie Europoje pavasariop diktuoja kalnų kurortų madas, čia tikrai nepamatysime.
Vis dėlto gyvenimas už trasų ribų nesustoja ir per didžiausius šalčius – pramogų ištroškusiems atvykėliams Šeregeše jų tikrai netrūksta.
Tiesa, kai kurios detalės vis dar gali sugrąžinti dvidešimčia metų atgal – ypač sovietmetį menančius rytų europiečius.
Pavyzdžiui, kad ir apie tai, kad šios Rusijos dalies gyventojai bent minimaliai bendrautų anglų kalba, galima pasvajoti – net viešbučio registratūros darbuotojos, užkalbintos angliškai, išplėtusios akis rėžia dvejonių pilną „čto?“ (išvertus iš rusų kalbos – ką?).
Kiek vėliau gyventojai paaiškino, jog mokytis užsienio kalbų jie nemato prasmės – paprastam sibiriečiui per visą gyvenimą taip ir netenka jų panaudoti.
Tačiau rusiškai laisvai bendraujantiems turistams Šeregešas pasirodys svetingas ir įvairus, mat kurorte nesunkiai prisitaikys ir norintys išsiversti pigiau, ir aukštą kokybę vertinantys atvykėliai.
Štai vietos poilsiautojai dažniausiai užkandžiauja sovietinį laikotarpį primenančiose valgyklose – viešbutyje ar poilsio namuose gautus talonus iškeičia į metalinį dubenėlį nekaip atrodančios avižinės košės ar kitus į ligoninės maistą panašius patiekalus.
Valgyklos efektą dar labiau sustiprina kritiškais žvilgsniais lankytojus varstančios darbuotojos bei iš televizoriaus sklindančios rusiškos dainos.
Tad po tokios įspūdžių dozės vakarietiško stiliaus restoranai, kurių Šeregeše yra dešimtys, gali pasirodyti daug priimtinesnis variantas.
Ypač turint galvoje tai, kad nei kainos, nei maisto pasirinkimas juose tikrai nenuvils.
Nors valgiaraštis lietuviams pasirodys itin panašus į siūlomus Vilniaus senamiesčio kavinėse, dviem žmonėms vakarienė prabangesnėse Šeregešo vietose atsies išties nedaug – maždaug 15 eurų.
Būtiniausių prekių kainos maisto parduotuvėse taip pat maloniai stebino: pieno produktai, palyginti su lietuviškais, pigesni maždaug perpus, o už puslitrį prastos degtinės galima sumokėti beveik tiek pat, kiek už porą buteliukų brangesnio vandens.
Dėl to nenuostabu, kad net paprastomis dienomis muzika baruose ir kalnų nameliuose netyla iki pat ryto, o vidurdienį keltuve sutiktas kaimynas dažnai vis dar smarkiai atsiduoda alkoholiu.
Lieka tik ironiškai nusišypsoti – tokie slidinėjimo Šeregeše ypatumai.
