Daugiau nei tūkstantis sportininkų iš 50 žemyninės Europos šalių kausis dėl stipriausiųjų titulo „Žalgirio“ arenoje tris dienas vyksiančiame čempionate.
Lietuvos garbę stos ginti šalies dziudo jaunių rinktinė, kurią į pergales veda daugkartinė Lietuvos ir įvairių tarptautinių turnyrų čempionė Rasa Steponaitytė. Pokalbis su vyriausiąja rinktinės trenere – ne tik apie kovas, bet ir apie braškes.
– Jūs tokia moteriška ir gležna, kaip atsidūrėte dziudo?
– Tėtis norėjo, kad lankyčiau bokso treniruotes, bet pavyko jį perkalbėti. (Juokiasi.) Pamenu, mokiausi dabartinėje Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje Aleksote. Tuo metu treneriams buvo įprasta vaikščioti po mokyklas ir kviesti vaikus – taip atsidūriau tuometėje Žemės ūkio akademijoje pas nuostabią trenerę Ramunę Čiaučionienę, kurią vadinu mama kvadratu.
Iki šiol pamenu tą pirmą įspūdį: tokia tamsiaplaukė su baltu kimono, kelios dešimtys vaikų, visi rimti, susikaupę kovoja. Prisijungiau. Aišku, po pirmos treniruotės paeiti nelabai galėjau, skaudėjo visus raumenis.
– Dziudo – bene vienintelė sporto šaka, leidžianti moters paklausti apie jos svorį?
– (Juokiasi.) Išties. Kai sportavau, mano svorio kategorija buvo -48 kg. Aišku, jeigu suvalgydavau kokį batonėlį, tekdavo pakovoti ir aukštesnėje svorio kategorijoje, bet daugiau -52 kg nesu pakilusi.
– Kas paskatino rinktis trenerės kelią?
– Dar vaikystėje dirbau. Visi mano kiemo draugai buvo išmokyti apsiginti. Atsimenu, grįžusi po treniruotės kieme sakydavau berniukams, kad pultų, ir rodydavau gynybos veiksmus. Mokiau jų to, ko pati buvau išmokusi.
Labai norėjau įstoti į Kūno kultūros akademiją. Jeigu atvirai, nežinau, kur dabar būčiau, jeigu ne dziudo. Visko buvo. Šis sportas, žmonės, kurie su manimi dirbo, išmokė kabintis į gyvenimą, turėti tikslą ir jo siekti, suteikė motyvaciją. Taip ir dėl studijų: labai bijojau, kad nepavyks įstoti, bet užsibrėžiau tikslą ir štai jau 18 metų, kaip treniruoju.
O pradėjau ten pat, kur treniravausi. Važiuoti buvo toli, atvykdavau anksčiau ir padėdavau, pamokydavau mažiukus. Sporto klubo direktorius pamatė, sako – dirbk. Taip ir dirbu iki šiol. Nors niekada nevadinau to darbu – net namie sakau, kad einu ne į darbą, bet į treniruotę.
– Turbūt išleidote ne vieną sportininkų laidą?
– Oi, tikrai. Dar iki šiol gaunu savo buvusių sportininkų sveikinimų Motinos dienos proga – sugraudina iki ašarų. Ne vienas pas mane atveda savo vaikus ir dažnas nustemba. Sako, trenere, ar jūs ir anksčiau tokia maža buvote?
– Tai jus laiko lyg ir antra mama? Kaip to pasiekėte?
– Manau, kad pavyko rasti savo vietą gyvenime. Man smagu treniruoti, smagu stebėti, kaip auga, vystosi asmenybė. Pirmiausia stengiuosi užauginti žmogų, o tik paskui čempioną. Ir vaikams sakau – darykite tai, kas jums patinka, ir būsite laimingi. Aš esu labai laiminga.
– Pernai jus paskyrė vyriausiąja jaunių rinktinės trenere. Ar labai skiriasi darbas rinktinėje ir klube?
– Aišku, sunkiau dirbti su vaikais, kuriuos ne pats ruošei. Skiriasi metodikos, technikos. Nepradėsi juk iš naujo mokyti. Tačiau kaip ir su savais sportininkais, taip ir su rinktinės – stengiuosi būti kuo atviresnė, nuoširdesnė. Yra trenerių, kurie rėkia, kaltina sportininkus po pralaimėtų varžybų. Aš dirbu kitaip.
Svarbiausias mano tikslas – įkvėpti jiems pasitikėjimo savimi, kad kiekvieną kartą eidami ant tatamio atiduotų visas jėgas. Aš jiems sakau – jūs geriausi Lietuvoje, eikite ir tai parodykite.
Kiekviena kova yra tarsi paskutinė, kovokite iki galo. Viena mergaitė buvo itin nedrąsi, tai, sakau, įsivaizduok, kad tau ant galvos karūna – laikyk galvą iškėlusi ir neleisk karūnai nukristi. Šiandien ji jau drąsiai žengia ir laimi.
– Kaip vyksta pasirengimas Europos čempionatui, kuris vyks Kaune? Atsakomybė kaunantis namuose juk išauga?
– Ruošiamės stovyklose, tarptautiniuose turnyruose. Dalyvavome ir Kaune vykusiame Europos jaunimo taurės turnyre, kur maniškiai išbandė jėgas su vyresniais ir net laimėjo vieną iš dviejų mūsų šaliai atitekusių medalių.
Kiekvieną kartą analizuojame rezultatus visi kartu. Sportininkų prašau pačių įvertinti savo pasirodymą – dešimtuko sau dar nė vienas neparašė. Labai svarbu, kad kiekvienas suprastų klaidas ir grįžęs namo jas taisytų su savo treneriu. Dar daug dėmesio turime skirti fiziniam pasirengimui, psichologijai. Tačiau labai smagu siekti bendro tikslo. Šiandien mes jau tikra komanda, kuri tiki, kad gali sutelkti jėgas, kad esame stipresni už tituluotus priešininkus.
– Namuose turbūt jūs matoma retai?
– Stengiuosi dukrą visur pasiimti kartu. Ji nuo trejų metų su kimono, nors, maniau, gal bent ji pasirinks šokius. Tačiau jai jau aštuoneri ir su kimono dar nesiruošia atsisveikinti.
– Kaip ilsitės po visų varžybų, kelionių, treniruočių?
– Daržas – mano geriausia atsipalaidavimo vieta, ypač braškių lysvės. Beprotiškai jas mėgstu. Neseniai buvome Lenkijoje, kur vyko Europos jaunių taurės turnyras, tai kasdien suvalgydavau jų apie kilogramą. O šiaip tai ieškau ramybės gamtoje. Su šeima keliaujame prie jūros, ežerų – toliau nuo šurmulio. (LS)
