Du kartus pasaulio taurę savo rankose laikiusi 33-ejų Londono olimpinių žaidynių čempionė L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė šeštadienį kombinuotą šaudymo ir bėgimo rungtį pradėjo tik iš 14-osios pozicijos, nuo lyderės vengrės Tamaros Alekszejev atsilikdama 1 min. 17 sek. Tačiau kaip visada greiats bėgimas ir taiklus šaudymas paskutinėje rungtyje leido lietuvei pakilti net į antrąją poziciją.
Tuo tarpu 27-erių Lina Batulevičiūtė liko 14-oje vietoje, o 22 metų Ieva Serapinaitė tarp 36 finalo dalyvių užėmė 20-ąją pozicijoje.
Vyrų varžybose mūsų šaliai atstovavo vardinį kvietimą gavęs Justinas Kinderis, kuris tarp 36 dalyvių buvo 16. Taurės savininku tapo prancūzas Valentinas Prades.
Paskutinę dieną sekmadienį vykusiose mišrių estafečių varžybose Lietuvos pora J.Kinderis ir I.Serapinaitė jau jautė kabinamų ant kaklo medalių sunkumą, tačiau lemiamoje rungtyje savo aistruolius nuliūdino: kombinuotą bėgimo-šaudymo rungtį lietuviai pradėjo treti, 39 sek. atsilikdami nuo lyderių, tačiau prizinėje vietoje neišsilaikė – finišavo šeštoje pozicijoje.
Per visą istoriją Lietuvos sportininkai pasaulio taurę buvo laimėję net 10 kartų. Edvinas Krungolcas ją buvo iškovojęs 2001, 2004, 2005, 2007 metais, A.Zadneprovskis – 2002-siais, Donata Rimšaitė – 2008 ir 2009 metais, L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė – 2012 ir 2015 m., o J. Kinderis kartu su L. Asadauskaite-Zadneprovskiene mišrių estafečių varžybose – 2014-siais.
- Kaip įvertintumėte visų mūsų atletų pastangas ir startus pasaulio taurės finaluose?, – lrytas.lt paklausė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės viceprezidento 42-ejų dukart olimpinio prizininko A.Zadneprovskio.
- Dėl Lauros viskas aišku: ji yra kovotoja ir paskutinėje rungtyje padarė viską, kad medalis atsirastų jos rankose. Dėl Ievos galima pasakyti, kad bėgimas nėra pati stipriausia jos rungtis, todėl sukaukėme tokių rezultatų. O dėl J.Kinderio vertėtų konstatuoti, kad mokslai Pietų Korėjoje turėjo įtakos galutiniam rezultatui. Jei fizinis jo pasirengimas tikrai nėra blogas, technikos klausimai fechtavime truputį šlubavo ir matėsi, kad jam trūko profesionalių trenerių patarimo. Bet noriu pasakyti, kad lietuvių pasirodymas pasaulio taurės finaluose Vilniuje buvo tikrai geras ir labai naudingas mūsų sporto šakai: ne vienas, atėjęs į Vingio parką pasižiūrėti kovų, susižavėjo šiuolaikine penkiakove.
- Be taurės ir medalių geriausi sportininkai gavo kokį nors piniginį atlygį?
- Už premijas buvo atsakinga ne Lietuva, o Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija ir ji skyrė premijas bei sprendė apie jų dydžius. Po kovų Vilniuje abiejų taurių savininkai gavo po 6 tūkst. eurų, antrą vietą laimėjusieji – po 3500 eurų paskatinimą, o trečiąją – 2 tūkst. eurų premiją. Pagal nuostatas, ne tik laimėtojai buvo premijuojami – vyrų ir moterų varžybose premijas gavo 1–18 vietas užėmusieji sportininkai. Tiesa, aštuonioliktos vietos savininkams atiteko tik po 100 eurų, tačiau vis tiek tai yra finansinis įvertinimas.
- Jei prakalbome apie pinigus, kiek kainavo surengti pasaulio taurės kovas Vilniuje?
- Galutinę finansinę ataskaitą mes dar privalėsime suvesti, todėl šią savaitę susirinks organizacinis komitetas ir visos išlaidos „atsiguls“ ant popieriaus. Už teisę rengti taurės finalus Federacija kaip garantą Tarptautinei organizacijai pervedė 10 tūkst. eurų, o Kūno kultūros ir sporto departamentas varžybų organizavimui skyrė 90 tūkstančių. Tad galima sakyti, kad renginio biudžetas buvo 100 tūkst. eurų. Lyg ir nemaža suma, tačiau jei pradėjus nagrinėti išlaidas, supranti, jog tai nėra dideli pinigai. Vien tik už 22 žirgų nuomą, reikalingų jojimo rungčiai, lenkams sumokėta 30 tūkstančių eurų. Bet tuos žirgus reikėjo ir maitinti, ir prižiūrėti, ir gardus tvarkyti – žodžiu, ši išlaidų grafa padidėjo iki 50 tūkstančių. Gerai, kad Vilniaus miestas pažadėjo skirti 3 tūkst. eurų Vingio parko žolės atstatymui po varžybų, tai nereikėjo ir apie tai galvoti.
- Ar buvo nusiskundimų iš Tarptautinės federacijos pusės ar sportininkų?
- Dar prieš atvykstant į Lietuvą sportininkams ir oficialiems asmenims kalbėjome, kad nesitikėtų tokių pačių sąlygų, kokios būna Baltarusijoje ar toje pačioje Rusijoje. Pavyzdžiui, kai po vienu stogu Maskvos „Olimpijskyj“ arenoje vyko taurės finalai, ten buvo vežamas specialus smėlis jojimo varžyboms, sukurtos idealios sąlygos plaukimui ar fechtavimui. Bet sąmata tokių varžybų buvo 1,6 mln. eurų. Sakėme sportininkams, kad bus neblogai, tačiau tikrai ne idealiai. Kaip dabar gauname atgarsius, atletai ir treneriai buvo nusiteikę blogiausiam, bet buvo tikrai gerai. Niekas neturėjo jokių priekaištų organizatoriams. Ir net vyriausias varžybų teisėjas iš Slovakijos savo raporte rašė, kad kovos organizacine prasme vyko aukščiausiu lygiu. Tai tikrai džiugina.
- Su kokiais sunkumais buvo susidurta pirmąkart rengiant Lietuvoje tokio lygio šiuolaikinės penkiakovės varžybas? Kiek girdėta, oro uoste trumpam buvo ir sulaikyta Japonijos delegacija, kuri atvyko bagaže turėdama lazerinius pistoletus.
- Tokie dalykai atsitinka ne tik pas mus – daugelyje oro uostų penkiakovininkams ar šauliams tenka aiškintis, rodyti dokumentus, tad tai nėra skandalas (juokiasi).
Jei kalbėsime apie organizavimą, didžiausias iššūkis buvo žmogiškieji resursai. Tai yra savanoriai, veikla, darbų organizacija ir bandymas suderinti visus varžybų klausimus. Bet įsibėgėjus finalams ir su šiuo „darbų kalnu“ buvo susidorota, priekaištų neturėjome ir iš Tarptautinės federacijos vadovų.
Pirmą kartą rengiamoms kovoms pasisamdėme Viešąją įstaigą „Vilniaus maratonas“, kuri rengia vieną didžiausių sostinės bėgimų. Tai dar per vyrų kovas visiems teko gerokai padirbėti, nes buvo daug nesusipratimų dėl bėgimo-šaudymo trasos ir finišo tiesiosios koridoriaus atskyrimo. Bet jau per moterų varžybas šis klausimas jau nebuvo aktualus. Kitą vertus, „Vilniaus maratonas“ pamatė, kad tokią bėgimo ir šaudymo rungtį galima panaudoti ir per savo renginius ir tai pritrauks nemažai norinčiųjų. Tad buvo lyg ir abipusė nauda.
