1992 metų rugpjūčio 5 dieną Lietuvos trispalvė buvo keliama pagerbiant Barselonos olimpinių žaidynių čempionu tapusį disko metiką Romą Ubartą, o rugpjūčio 8 dieną – bronzos medalius iškovojusią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę.
Lėtas kelias į pripažinimą
Lietuvos kelias į Barseloną pradėtas tiesti iškart po Seulo olimpinių žaidynių – kai 1988 metų gruodžio 11 dieną buvo atkurtas Lietuvos Tautinis olimpinis komitetas. Šalies sporto vadovai jau tada pradėjo domėtis galimybėmis lietuviams tarptautinėse varžybose atstovauti ne SSRS, o Lietuvai.
Vis dėlto šis procesas buvo labai lėtas ir sunkiai įsibėgėjo net po Kovo 11-osios akto paskelbimo. Nors Lietuva garsiai pareiškė, kad jai su SSRS – nepakeliui, tarptautinė bendruomenė neskubėjo pripažinti atkurtos valstybės, o didysis lūžis įvyko tik 1991 metų vasaros pabaigoje, po Maskvoje žlugusio Rugpjūčio pučo, galutinai palaidojusio SSRS ir pakeitusio politinę aplinką visame pasaulyje.
1991-ųjų rugsėjis tapo Lietuvos proveržio laikotarpiu. Šį mėnesį mūsų šalis tapo daugelio tarptautinių organizacijų nare, o 1991 metų rugsėjo 18 d. Lietuvos teises atkūrė ir Tarptautinis olimpinis komitetas.
Tą pačią dieną Lietuva buvo pakviesta dalyvauti 1992 metų Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
Didžiausia Lietuvos viltis
Olimpinių metų pradžioje svarstant, kas Barselonoje gali užlipti ant garbės pakylos, žvilgsniai pirmiausiai krypdavo į disko metiką Romą Ubartą. Jis buvo 1986 metų Europos čempionas, 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas, 1990 metų Geros Valios žaidynių nugalėtojas. Jis taip pat buvo vienas nedaugelio, nusviedusių diską toliau nei 70 metrų.
Su R.Ubartu siejamos viltys buvo didelės, bet ir jo varžovai – ne iš kelmo spirti. Labiausiai buvo baiminamasi dviejų vokiečių: Seulo olimpinio čempiono Jurgeno Schulto ir 1991 metų pasaulio čempiono Larso Riedelio.
Pirmasis ant Montžuiko kalvos iškilusiame olimpiniame stadione įtampos neatlaikė L.Riedelis. Šis vokietis vėliau ilgus metus kovojo ir su kitu lietuviu Virgilijumi Alekna, bet Barselonoje per atrankos varžybas disko nenumetė nė 60 metrų ir net nepateko į finalą.
Lietuvio ir vokiečio kova
Vienam pavojingam konkurentui iškritus, svarbiausią disko metimo varžybų dieną sektoriuje dėl garbingiausio titulo susirėmė R.Ubartas ir J.Schultas.
Taip jų kovą prieš 25 metus aprašė „Lietuvos rytas“:„Pagrindinė kova, kaip ir reikėjo tikėtis, vyko tarp pasaulio bei olimpinio rekordininko vokiečio J.Schulto ir R.Ubarto. Abu gimę 1960 m. gegužės mėnesį, abu galingi aukštaūgiai (Jurgeno ūgis 193 cm, svoris 110 kg, Romo – 202 cm ir 123 kg), abu kartu stovėjo ant garbės pakylos Seulo olimpiadoje – tada Jurgenas laimėjo aukso medalį (68,82 m), Romas – sidabro (67,48). Barselonoje abu atstovauja jau kitoms komandoms: J.Schultas – Vokietijai, R.Ubartas – Lietuvai.
Po pirmo bandymo ėmė pirmauti Jurgenas (64,26), o Romas buvo tik šeštas (60,90 m), po antro jis pakilo į 4 vietą (62,64), o po trečio tapo lyderiu (64,36). Laimė, Ubartas mėtė diską paskutinis. Kai Schultas penktu mėginimu švystelėjo įrankį 64,94 m ir jį aplenkė, Romas rado jėgų pasiųsti diską dar toliau – 65,12 m. Kaip pasirodė, tai buvo auksinis metimas.
Susinervinęs J.Schultas per spaudos konferenciją net užsirūkė cigaretę – jis tikėjosi būti pirmas ir šiose žaidynėse. Bet aukščiausiai vakar (apdovanojimas vyko kitą dieną) 17,40 val. vietos laiku buvo iškelta Lietuvos vėliava ir olimpiniame stadione jaudindamas mus iki graudulio aidėjo Lietuvos Respublikos himnas“.
„Penktasis Jurgeno bandymas privertė susikaupti. Jaučiausi fiziškai stipresnis, o jei pavyko laimėti, gal buvau ir psichologiškai pajėgesnis, - po pergalės svarstė pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas R.Ubartas. – Laimėti olimpinį aukso medalį – didžiausia kiekvieno sportininko svajonė. Ir štai – ji išsipildė“.
Su krepšiniu – pusę vasaros
R.Ubarto triumfas disko metimo sektoriuje numalšino pergalių troškulį. Tačiau Lietuvai labai reikėjo dar vieno medalio, dėl kurio dvylika aukštų vyrų kovojo krepšinio aikštėje.
Olimpinio krepšinio aistros Lietuvą užplūdo gerokai prieš Barselonos žaidynių atidarymą. Krepšininkams pirmiausiai reikėjo iškovoti olimpinį kelialapį, tad Arvydo Sabonio dėjimai, Šarūno Marčiulionio prasiveržimai, Rimo Kurtinaičio tritaškiai sirgalius prie televizorių ekranų prikaustė dar birželio pabaigoje, kai Ispanijoje prasidėjo olimpinis atrankos turnyras.
Jame lietuviai žaidė tobulai. Nuo birželio 22-osios iki liepos 5-osios dienos Badachose ir Saragosoje mūsų šalies krepšininkai per 11 rungtynių iškovojo 11 pergalių ir užtikrintai pasiekė pirmąjį tikslą. Daugiausiai džiaugsmo sukėlė triuškinama pergalė 116:79 prieš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) komandą, kurią sudarė buvusių SSRS respublikų krepšininkai.
Po šios pergalės Lietuvoje turbūt neliko nė vieno abejojančio, kad ir Barselonoje viskas baigsis gerai.
Nesėkmė lietuvių neparklupdė
Barselonoje viskas baigėsi gerai, bet jaudintis reikėjo daugiau nei Badachose ir Saragosoje. Olimpinio turnyro pradžioje po Lietuvos krepšininkų kojomis krito Kinijos, Venesuelos, Puerto Riko komandos, tačiau ketvirtajame ture lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė pirmasis pralaimėjimas. Ir ne bet kam – mūsų šalies rinktinė nusileido vos prieš penkias savaites sutriuškintai NVS komandai.
Laimei, šis kluptelėjimas buvo vienintelis, neskaitant „planuoto“ pralaimėjimo neįveikiamai JAV rinktinei, kurią pirmą kartą sudarė NBA lygos superžvaigdės. Atsitiesę po skaudžios nesėkmės lietuviai įveikė Australijos ir Brazilijos krepšininkus, o mače dėl trečiosios vietos atsiskaitė su NVS ekipa. Ji mažajame finale buvo nugalėta 82:78.
„Man asmeniškai būtų buvusi didelė tragedija, jeigu Lietuvai, mus taip palaikiusiems žmonėms, nebūtume iškovoję medalio“, - rankose vartydamas nepaprastai vertingą metalo lydinį lengviau atsiduso vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Š.Marčiulionis.
Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos priespaudos – olimpinė Lietuvos fantastika
„Pergale patikėjau tik po finalo sirenos, nors ir anksčiau jutau, kad turime laimėti, - džiaugėsi Lietuvos rinktinės treneris Vladas Garastas. – Vyrai šiek tiek per anksti atsipalaidavo, o tokia ramybė kartais būna apgaulinga.
Jautėmės pajėgesni. Bet mums daug ką sugadino trys A.Sabonio pražangos. Arvydui privalėjo padėti kiti žaidėjai, bet jie to nepadarė. Matyt, tai nuovargio padariniai, krepšininkus, ypač europiečius, nualino 19 olimpinių rungtynių maratonas. Galėjome laimėti didesniu skirtumu, tačiau ėmė nesisekti Artūrui Karnišovui, jis nepanaudojo nė pusės savo galimybių. Norint įgyti didesnį skirtumą, reikėjo greitai bėgti, o tam jau trūko jėgų.
Buvo gražių momentų, kai mūsiškiai surengdavo greitų atakų, tuo tarpu pozicinis žaidimas atrodė šiaip sau. Laimei, kad mūsų vyrai laikėsi plano, daug kamuolių skirdavo A.Saboniui.
Esu nuoširdžiai dėkingas visiems žaidėjams už pasiaukojamą žaidimą, ryžtą, taip ilgai išlaikytą kovinę dvasią“.
Barselonos nusivylimai
Palydėdama sportininkus į Barseloną, Lietuva tikėjosi, kad medalių bus daugiau. Vis dėlto įvykdyti planus pavyko ne visiems, o kai kuriems mūsų šalies atstovams sutrukdė ir objektyvios aplinkybės.
Lietuva tuo metu išgyveno sudėtingą permainų laikotarpį ir ekonominį sunkmetį. Pinigų trūko visose gyvenimo srityse, todėl lėšų olimpiečių pasirengimui buvo skiriama nedaug. O daugumai startavusių Barselonoje, net ir vyresnės kartos sportininkams, labai trūko aukšto lygio varžybų patirties.
Atkūrus Nepriklausomybę, lietuviai pasitraukė iš SSRS čempionatų ir SSRS rinktinių, o atstovauti savo šaliai oficialiose varžybose dar kurį laiką negalėjo, todėl praleido 1990 ir 1991 metais rengtus pasaulio ar Europos čempionatus. Tarptautinė atskirtis, suprantama, paliko nemalonų pėdsaką, ir sugrįžimas buvo labai sunkus.
Lietuvos sporto aistruolius labiausiai nuvylė plaukikas Raimundas Mažuolis. Seulo olimpinių žaidynių čempionas ir pirmasis Nepriklausomos Lietuvos olimpinės delegacijos vėliavnešys varžėsi dviejose rungtyse, bet abiejose liko per plauką nuo finalo ir dukart užėmė 10-ąją vietą (plaukdamas 50 ir 100 m laisvuoju stiliumi).
Nusivylimo atodūsiai nuo Barselonos iki Lietuvos nuaidėjo, kai ketvirtfinalio dvikovas pralaimėjo boksininkai Gytis Juškevičius ir Vitalijus Karpačiauskas, vienviečių baidarių varžybose tik devintąją vietą užėmė vienas labiausiai patyrusių olimpiečių Artūras Vieta. Buvęs pasaulio čempionas A.Vieta pateko į dviejų rungčių finalus, tačiau abiejuose finaluose finišavo paskutinis ir paskui gailėjosi, jog nusprendė dalyvauti abiejose rungtyse ir išeikvojo per daug jėgų.
Pirmoji dopingo byla
Vos pasibaigus Barselonos olimpiadai Lietuvą sukrėtė pirmoji dopingo byla. Kitą dieną po žaidynių uždarymo – rugpjūčio 10-ąją – LTOK gavo pranešimą, kad draudžiamų medžiagų rasta Barselonoje paimtame lengvaatletės Nijolės Medvedevos mėginyje. Ši sportininkė olimpinėse šuolių į tolį varžybose užėmė ketvirtąją vietą.
N.Medvedevos organizme rasta mezokarbo – aštuntajame dešimtmetyje SSRS sukurto ir daugelyje Vakarų valstybių uždrausto stimuliuojančio vaisto, pagal cheminę sudėtį panašaus į amfetaminą.
Šuolininkė teisinosi metų pradžioje sunkiai sirgusi ir vartojusi daug antibiotikų, bet iš tikrųjų į detales niekas smarkiai nesigilino. N.Medvedeva tuomet nukentėjo ir dėl to, kad Lietuva neturėjo jokios patirties dopingo bylose. Per Barselonos žaidynes tos pačios medžiagos buvo rasta ir vienos Rusijos sportininkės mėginyje, bet rusai pasiekė, kad jų atstovė nebūtų diskvalifikutoa.
N.Medvedeva turėjo grąžinti už ketvirtąją vietą gautą olimpinį diplomą, buvo diskvalifikuota ir baigė sportininkės karjerą. O Lietuvoje buvo liūdnai džiaugiamasi, kad N.Medvedeva neužėmė prizinės vietos – jei būtų reikėję grąžinti medalį, nusivylimas būtų buvęs dar didesnis...
