Jau devintam dykumų raliui besiruošiantis 43 metų A.Juknevičius interviu portalui lrytas.lt papasakojo ir apie Dakaro raliuose patirtus nuotykius, įgytą patirtį, ir apie šio didžiausio automobilių sporto renginio užkulisius.
Dakaras – kiekvieno lenktynininko Everestas
Namo T.Sabinas grįžo kupinas minčių, kad iššūkių kupinas ralis Šiaurės Afrikos dykynėse galėtų patikti ir kitiems jų nebijantiems lenktynininkams.
Nuo 1979 metų iš pradžių kaip entuziastų lenktynės imtas rengti Dakaro ralis palaipsniui tapo didžiausiu pasaulyje automobilių sporto renginiu. Tiesa, pats T.Sabinas žuvo 1986 metų sausio 14 dieną, kai Malyje netikėtai užklupus smėlio audrai nukrito jo sraigtasparnis.
Dakaro pradininko, kaip ir ne vieno šio dykumų ralio dalyvio žūtis neatbaidė čia iššūkių ieškančių lenktynininkų.
Kaip aš patekau į Dakarą? Prieš tai taškėme purvą Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Ištaškėme – tapome čempionais, o tada paklausėme savęs, kas toliau, kur mūsų Everestas.
Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo – kiekvieno ralio lenktynininko Everestas yra Dakaras“ – savo pasirinkimą pagrindė A.Juknevičius.
– Koks buvo Jūsų pirmasis Dakaras?
– Pasirodymą Dakare pradėjome taip pat pankiškai, kaip ir šio ralio pradininkas T.Sabinas.
2002 metais nusprendę dalyvauti Dakare, mes apie jį neturėjome žalio supratimo. Į lenktynes važiavome senu pačių ruoštu „Toyota“ automobiliu, kurį pirkome už 5 tūkstančius dolerių.
Pamenu, kaip pakeliui į Dakaro startą Prancūzijoje, jau Lenkijoje ties Suvalkais, ėmė snigti ir mūsų vasarinėmis padangomis apauta „Toyota“ nuslydo nuo kelio į griovį. Nuo smūgio lūžo priekinis bamperis. Mes jį surišome vielomis ir taip atrodančia mašina atvykome į ralį.
Dakare visi mūsų gailėjosi: į ralį atvykome su tokia seniena ir be palaikymo komandos.
Pamenu švedai mums guodėsi, kad Dakare dalyvauja jau šeštą kartą, ir nors turi palaikymo komandą, visos trasos dar taip nė karto ir neįveikė.
Optimizmu nespinduliavo ir lenkai – jie sakė, kad su palaikymo komanda šiame ralyje dalyvauja jau trečią kartą, bet kaip ir prieš tai mūsų gailėjęsi švedai dar nė karto nepasiekė finišo.
– Kaip tuomet Jums pavyko įveikti trasą?
– Mes lietuviai turime bruožą – finansų trūkumą kompensuoti išradingumu.
Gal tai pas mus likę nuo sovietmečio. Tėvas savo „Žigulius“ taisėsi pats, padedamas kaimynų ir pats padėdavo kaimynams taisytis jų automobilius.
Benzino kvapas man buvo pažįstamas nuo mažens. Trindavausi garaže, nebijojau išsitepti rankų. Buvo malonu kažką pasidaryti pačiam.
Per pirmąjį mano Dakaro ralį 2003-čiaisiais padėjo būtent ta garažuose ir dirbtuvėse sukaupta patirtis – mes gerai „pažinojome“ savo automobilį ir iškilusiais problemas sugebėdavome išspręsti patys.
Kartą grėsė nebaigti lenktynių dėl lūžusios lingės.
Su lūžusia linge įveikti greičio ruožą šansų nėra, o iki starto buvo likusi valanda laiko. Reikėjo kažką daryti.
Apsidairęs pamačiau šiukšlyną, kuriame buvo krūva dar nuo Antrojo pasaulinio karo čia likusių sunkvežimių. Sacharos klimatas sausas, metalas čia ne taip greitai surūdija.
Nusprendžiau apsidairyti tame automobilių sąvartyne ir radau man reikiamą lingę. Išnėręs šią lingę iš karinio sunkvežimio atskubėjau prie starto linijos.
Prisirišome ją prie savo automobilio ir po starto sustoję patogesnėje vietoje su šturmanu ją pasikeitėme.
Avantiūra pasiteisino. Tą ralį taip ir baigėme su Antrojo pasaulinio karo laikų sunkvežimio linge. Bet baigėme!
Važiuodami į Dakarą nieko apie jį nežinojome, tik buvome pasiruošę bet kam. Tuomet gerai net nesuvokėme kokią avantiūrą darome.
Be palaikymo dalyvauti Dakaro ralyje buvo kosminio masto afera. Dabar pats tokiems entuziastams pasakyčiau: „Nedarykit to, chebra“. Bet mes darėme.
Tuos, kurie nenuleidžia rankų, o ką nors daro, bando suktis iš padėties, lydi sėkmė.
– Kas pasikeitė po pirmojo Jūsų Dakaro?
– 2004 metais į varžybas jau ėmėme vieną mechaniką. Atsargines detales vežėme samdytu transportu.
Tiesa, tai taip pat nėra pigu – vieno kilogramo automobilių detalių vežimas ralio metu kainuoja nuo 20 eurų.
Dabartinėje komandoje jau šeši žmonės – be manęs ir šturmano, dar yra trys mechanikai bei logistikos automobilio vairuotojas, kuris ne tik rūpinsis komandos logistika, bet ir bus stovyklos komendantas.
Mūsų komanda labai maža, tačiau darniai optimizuota komanda. Bet turime tik vieną sunkvežimį. Jei jam kas atsitiktų, tai liktume pliki-basi.
Pavyzdžiui, į aukščiausias vietas nusitaikiusiose komandose yra ir keliolika, ir keliasdešimt aptarnavimo sunkvežimių.
– Mechanikai gali padėti tik aptarnavimo stotyje, o trasoje pagalba draudžiama ir greičio ruože visi lenktynininkai turi pasikliauti tik savo jėgomis ir sugebėjimais.
– Ir taip ir ne. Trasoje tau niekas negali padėti, tačiau ši taisyklė taip pat turi išimčių, kuriomis naudojasi turtingos komandos.
Nors trasoje draudžiama pašalinių asmenų pagalba, tačiau lenktynininkui gali padėti kitas lenktynininkas.
Turtingos komandos lenktynėms registruoja ir sunkvežimius, kurie iš esmės yra užslėptos mobilios dirbtuvės.
Tokį sunkvežimį vairuoja lenktynininko patirtį turintis vairuotojas, o kiti du ekipažo nariai yra mechanikai. Kai kurios komandos lengvuoju automobiliu važiuojančių lenktynininkų palaikymui į trasą išleidžia tris-keturis tokius „lenktyninius“ sunkvežimius.
Tokių komandų taktika yra sustyguota iki smulkmenų.
Pirmas į trasą paleistas sunkvežimis skirtas tik užklimpusių automobilių ištraukimui arba greitam – iki 10 minučių trunkančiam – remontui.
Jei bėda rimtesnė ir remontui reikia pusvalandžio ar 40 minučių, stoja antrasis sunkvežimis, o jei gedimas išties rimtas ir reikia daug laiko remontui, stoja trečiojo „lenktyninio“ sunkvežimio ekipažas, kuris praktiškai atlieka evakuatoriaus misiją – stengiasi, kad sugedusio lengvojo automobilio ekipažas bent jau baigtų tą greičio ruožą.
- Automobilio gedimai – neišvengiama Dakaro ralio realybė?
– Be gedimų neišsisuka niekas.
Kiekviena detalė turi savo resursą. Lyderių automobiliuose yra geriausios detalės.
Kai kurios detales lenktyniniams automobiliams gaminančios įmonės gamina ir detales erdvėlaiviams – kosminės technologijos panaudojamos lenktynių automobilių detalių gamybai.
Kiekvienai detalei gamintojas duoda tam tikrą resursą. Nors geros firmos pusašis gali atlaikyti ir 7 tūkstančius kilometrų greičio ruožų bet gamintojas duoda dviejų tūkstančių kilometrų garantiją.
Lyderių automobilius prižiūrintys mechanikai skrupulingai registruoja detalių resursą ir jo neviršija.
Nors detalė dar atrodo gera, jie nerizikuoja ir norėdami būti garantuotais, keičia ją vos tik baigiasi jos resursas.
Mes to sau leisti negalime.
Mūsų automobilis labai rimto gamintojo, bet mes negalime leisti sau laikytis tų resursų.
Nors reduktorių reikia keisti kas 4 tūkstančius greičio ruožais pralėktų kilometrų, mes jį persirenkame patys ir tuo pačiu reduktoriumi važiuojame jau trečiame ralyje.
Priminsiu, kad per dvi su puse savaitės trunkantį Dakaro ralį reikia įveikti apie 10 tūkstančių kilometrų.
– Atsarginių detalių kainos „kandžiojasi“?
– Gerų atsarginių dalių kainos lenktyniniams automobiliams yra išties įspūdingos.
Tarkime mūsų automobilio reduktorius kainuoja 14 tūkstančių eurų, greičių dėžė – 28 tūkstančius eurų, amortizatorių komplektas – 18 tūkstančių eurų, variklis – 36 tūkstančius eurų.
Mes jau paaugome ir rinkdamiesi atsargines dalis galime dairytis į rimtesnių gamintojų lentynas.
Tie laikai, kai Dakarą įveikėme viename Kauno senų automobilių laužyne už 3 tūkstančius litų (869 eurus) įsigytu varikliu – jau praeitis.
– Kas Dakaro ralyje svarbiau: lenktyninio automobilio stovis ar paties lenktynininko gabumai ir patirtis?
– Svarbu ir lenktynininko patirtis ir technika. Idealiu atveju tavo sugebėjimai turi atitikti automobilio galimybes.
Vienodai liūdnai gali baigtis savo galimybių pervertinimas lekiant jas viršyti leidžiančiu automobiliu ir bandymas iš prastesnio automobilio išspausti tai, ką tu išties sugebi.
Trasoje turi važiuoti taip, kad pasiektum finišą. Turi paskaičiuoti, pasverti savo, savo automobilio galimybes ir įvertinti trasos sudėtingumą.
Turi neperžengti nei savo, nei savo automobilio galimybių ribų.
Skaudžiausia aišku yra tada, kai žinai, kad gali važiuoti greičiau, bet to neleidžia tavo automobilio galimybės.
– Kokį automobilį ruošiate šiam dykumų raliui?
– Savo automobilį vadinu „Overdrive Hilux“. Nemėgstu sakyti „Toyota Hilux“, nes iš „Toyotos“ ten likęs tik ženkliukas, lempos ir grotelės.
Visa kita – tai atskirų gamintojų detalės.
Geras detales sportiniams automobiliams gamina trys-keturios firmos ir iš jų yra lipdomas lenktyninis automobilis.
Tie, kas mano, kad sunkvežimių varžybose lyderiaujantys „KAMAZ“ yra Rusijos pramonės produktas, giliai klysta.
„KAMAZ“-o šios komandos automobiliuose yra likę ne ką daugiau, nei „Toyotos“ maniškėje „Overdrive Hilux“.
– KAMAZ neabejotinas Dakaro ralio lyderis sunkvežimių klasėje. Kas lemia šios komandos sėkmę?
– Jei kalbėti apie pačią „KAMAZ“ komandą, tai ją galima laikyti pavyzdine.
Šios komasndos sėkmės receptas - ir mokslininkų, ir technikų, ir nepriekaištingai dirbančių logistų triūsas, ir didžiuliai finansai.
Kalbama, kad Rusijos „KAMAZ“ komanda iš Rusijos vyriausybės gauna apie 20 milijonų dolerių, dar 10-15 milijonų dolerių jai duoda gamykla, o rėmėjai įneša dar apie 150 milijonų.
Komandos vadybininkai ieško gabių lenktynininkų, rūpinasi jų paruošimu varžyboms.
– Jums teko išbandyti Dakaro ralį ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Kur sunkiau?
– Mums prie sunkumų pratusiems lietuviams būtų naudingiau lenktyniauti Afrikoje.
Skeptiškai vertinu dabartinius įvairių rekordų siekėjus. Jei, tarkime, kas dabar išsiruošia valtele perplaukti vandenyną, tai jį šalia plaukiančiu laivu lydi didžiulė palaikymo komanda.
Taip ir varžybose Pietų Amerikoje. Čia už kiekvieno kaktuso yra žmogus.
Kartą per Dakaro ralį Pietų Amerikoje mano automobiliui sprogo žarna. Pribėgo žiūrovas sako: „Va mano automobilis stovi, imk žarną jei reikia ir važiuok. O aš jo klausiu, kaip tu parvažiuosi. Į tai jis atkerta: imk ir negalvok, aš vietinis – grįšiu be problemų“.
O Afrikoje kitaip. Jei sugendi Sacharoje, tai darosi nejauku.
Kartą lūžus automobilio tiltui atsarginės detalės laukėme septynias valandas.
Išardėme lūžusį tiltą ir pasislėpėme nuo saulės po automobiliu. Po kurio laiko išgirdau keistą švilpimą. Iškišęs galvą pamačiau apie mus ratus sukančius grifus. Pasidarė kažkaip nejauku.
Afrikoje viskas daug vyriškiau.
– Kas Jums Dakaro ralis: varžybos ar būdas išbandyti savo galimybes?
– Mano motyvacija – rezultato gerinimas.
Vykdamas į Dakarą siekiu pagerinti ankstesnį rezultatą.
Aš tikrai nesidžiaugsiu, jei šiemet užimsiu žemesnę vietą nei pernai.
– Iš krepšininkų Lietuvos sirgaliai reikalauja aukso, Ričardo Berankio gerbėjai, manau džiūgautų, jei jis patektų į geriausiųjų pasaulio tenisininkų penkiasdešimtuką. Kokia Dakare lenktyniaujančių lietuvių galimybių riba?
– Su tokiu automobiliu ir tokia komanda, kokią turiu dabar, mano lubos būtų dešimta vieta. Norint užimti tokią vietą dar prireiktų ir labai didelės sėkmės. Ji Dakare taip pat daug ką lemia. Jei per praėjusį ralį sėkmingai būtų susiklostęs ir tas nelemtas greičio ruožas, jau tada būčiau galėjęs pasidžiaugti ne dvidešimt pirma, o penkiolikta vieta.
Savaime suprantama, kad kiekvienas sportininkas svajoja tik apie pergalę.
Jei manęs paklaustų, ar Lietuvos lenktynininkas gali tapti Dakaro nugalėtoju, aš atsakyčiau – taip, tačiau tik būdamas rimtos komandos nariu.
Neturint rimtos palaikymo komandos patekti į geriausiųjų dešimtuką yra beveik misija neįmanoma.
Tačiau mes turime stengtis pakilti kuo aukščiau. Tik taip galima sulaukti rimtų komandų vadybininkų dėmesio ir sulaukti pakvietimo į jų komandas.
– Kokie geros komandos privalumai?
– Jų daug, tačiau paminėsiu tik pagrindinį.
Kaskart lėkdamas trasoje galvoju kiek man gali kainuoti vienas ar kitas rizikingas manevras.
Kartą versdamasis trasoje su kiekvienu persivertimu ėmiau skaičiuoti nuostolius, kai kulverstis baigėsi buvau suskaičiavęs 10-11 tūkstančių litų nuostolių.
Netrukus paaiškėjo, kad intuityviai įvertindamas avarijos nuostolius nesuklydau – po avarijos automobilio remontas kainavo 11 tūkstančių litų (3 tūkstančiai 186 eurai).
Kai tu skaičiuoji galimus nuostolius, trasoje esi įsitempęs. O tie, kas Dakare patenka į penkioliktuką, nieko neskaičiuoja. Tuo rūpinasi jų komandos vadovai, o lenktynininkas gali sutelkti dėmesį tik į trasą.
– Dėl ko dar Dakare skauda galvą?
– Užknisa prioritetų nebuvimas. Kai tave į starto liniją stato ne pagal užimamą vietą, kai lyderiams negalioja bendros taisyklės.
Per pastarąjį Dakaro ralį lyderis greičio ruože kliudė ir sužalojo motociklininką.
Aš būčiau diskvalifikuotas jau vien už motociklininko kliudymą, jau nekalbu apie jo sužalojimą. Tas pats už tokį pažeidimą lauktų ir kitų eilinių lenktynininkų.
O tai padariusiam lenktynių lyderiui nieko nenutiko – teisėjai jam netgi kompensavo laiką, kurį jis sugaišo suteikdamas pagalbą paties partrenktam motociklininkui.
Pagaliau, netgi greičio ruožų žemėlapius prancūzai lenktynininkai kažkaip įsigudrina gauti anksčiau už kitus ir turi daug daugiau laiko trasai išstudijuoti.
– Kas sunkiausia Dakaro ralyje?
– Tai labai individualu.
Dakare išties sunku nemotyvuotiems žmonėms.
Man sunkiausia, kai dėl nuo tavęs nepriklausančių priežasčių gadinasi rezultatas ir turi vėl visus metus gyventi su neįgyvendintais lūkesčiais.
– Kas traukia grįžti į Dakaro ralį?
– Kas traukia alpinistus grįžti į kalnus, suvokiama tik alpinistams.
Mus sugrįžti į Dakarą traukia ir sportinės ambicijos. Čia dar liko nesuvestų sąskaitų.
Tačiau kas be ko, adrenalino poreikis bei nuotykių troškimas čia taip pat turi reikšmę.
Šiemet laukia įdomus ralis: akmenys, smėlis. Dar nežinau ar šis ralis bus sunkus, bet jis tikrai bus įvairus ir įdomus.
Užsiminiau apie kalnus ir alpinistus. Šiemet mano šturmanu bus Darius Vaičiulis, su kuriuo jau važiavau Libijos ralyje 2008 metais.
D.Vaičiulis yra ne tik puikus šturmanas. Jis yra trečias lietuvis alpinistas įkopęs į Everestą.
Per dvi savaites – 10 tūkstančių kilometrų
Dakaro ralis startuos sausio 6 dieną Limoje (Peru), o finišuos sausio 20-ąją Kordoboje (Argentina).
Lenktynininkams teks įveikti apie 10 tūkstančių kilometrų (greičio ruožai drieksis apie 6 tūkstančius kilometrų).
A.Juknevičiaus ir D.Vaičiulio ekipažas dykumų ralyje važiuos 250 tūkstančių eurų kainuojančiu „Overdrive Hilux“ automobiliu.
A.Juknevičiaus komandos biudžetas Dakaro ralyje – apie 280 tūkstančių eurų.
Šis Dakaro ralis A.Juknevičiui bus jau devintas.
