Kaunietės, 2012 metais pradėjusios dalyvavimą Europos taurės varžybose, susitiko su Europos iššūkio taurės laimėtojomis Čekijos „Banik Most“ komanda ir natūralu, jog galingosios čekės lietuvaitėms debiutą apkartino. Kitais kartais daugkartinės šalies čempionės būdavo kur kas arčiau pergalių, tačiau prasibrauti į kitą etapą taip ir nepavykdavo. Praėjusiais 2016-aisiais metais abejos rungtynės buvo žaidžiamos Turkijoje ir nedaug trūko, kad turkės „Belediyesi“ būtų įveiktos.
Kol kas naujajame sezone Kauno „ACME – Žalgiris“ atrodo banguotai: laimėta LRF supertaurė, tačiau Lietuvos moterų rankinio lygos rungtynėse nusileista pagrindinėms varžovėms iš Garliavos. Baltijos lygoje per jau sužaistas tris rungtynes kaunietės laimėjo du kartus ir nusileido tik galingai Lvovo ekipai.
Prieš artėjantį susitikimą pakalbinome vieną iš ekipos lyderių Klaudiją Šidlauskytę, kuri jau yra spėjusi apšilti kojas ir Lietuvos moterų rinktinės sudėtyje, o vienas sėkmingiausių savo rungtynių ji sužaidė dar šį rudenį prieš nacionalinę Ispanijos rinktinę Alytuje.
– Praėjusieji metai jums, kaip komandai, nebuvo patys sėkmingiausi. Ar įvyko kažkokie pokyčiai klube po praėjusio sezono?
– Pokyčių įvyko, palyginus su praeitais metais pasikeitimai komandos sudėtyje, atėjo naujų žaidėjų, kurios sėkmingai įsiliejo į komandą,netekome vienos iš vartininkių, kuri išvyko rungtyniauti į užsienį, turime jaunų perspektyvių žaidėjų, kurios itin sparčiai tobulėja. Bandome nesižvalgyti atgal ir judėti į priekį.
– Artėja bene svarbiausios sezono rungtynės su „Great Danes“ klubu. Ar vyksta specialus pasirengimas būtent šiam mačui?
– Taip, analizuojame jų žaidimą, dėliojame tuo pačiu ir savo žaidimo kontūrus, kokią gynybą ir puolimą taikyti rungtynėse. Puikiai suprantame šių rungtynių svarbą klubui, todėl pasiruošimas yra itin atsakingas.
– Kokie tikslai komandai keliami vietiniame ir tarptautiniame fronte?
– Komandos tikslai nesikeičia eilę metų, vietiniame fronte – laimėti Lietuvos čempionatą, LRF taurę ir super taurę, kurią jau turime savo sąskaitoje. O kas liečia tarptautines varžybas, tai tikrai stengsimės pasiekti kuo geresnius rezultatus ir kuo toliau nukeliauti į kitus etapus.
– Kokios yra šių metų „ACME – Žalgirio“ stiprybės?
– Manyčiau geras, jaunas ir kovingas kolektyvas, pailgėjęs žaidėjų suolelis, be abejo profesionalus trenerių darbas ir mūsų pačių sunkus darbas treniruotėse. Reikia tikėtis, jog visa tai duos ir norimą rezultatą.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie pokyčius moterų rinktinėje bei pagerėjusį jos žaidimą. Kokie pačios įspūdžiai visų pirmą iš rinktinės stovyklų?
– Rinktinėje, kaip ir klubuose kiekvienas treneris turi savo strategiją ir filosofiją, kurią privalome vykdyti tinkamai. Rinktinės stovyklose daug dirbame tiek fiziškai, tiek daug dėmesio skiriama ir taktiniam pasiruošimui. Labai didelis dėmesys rinktinėje skiriamas mažoms detalėms ir jų išpildymui. Labai džiugu ir dėl to, kad Lietuvos rankinio federacija suteikia tokias geras sąlygas rinktinės treniruotėms, stovykloms. Visa tai yra ilgo proceso dalis, tačiau atsiradęs nuoseklumas bei kryptingumas tikrai džiugina.
– Kiek netikėtai buvote sugrąžinta į rinktinės sudėtį rungtynėms su Ispanija ir sužaidėte išties puikias rungtynes. Nebuvo sunku psichologiškai?
– Visada sau keliu aukščiausius tikslus kiekvienose rungtynėse, įspūdžiai tikrai teigiami, todėl tikėjau ir laukiau savo šanso. Gavau gan daug žaisti, o dėl to labai džiaugiuosi, kad pasisekė ir man prisidėti prie Lietuvos rinktinės žaidimo prieš ispanes. Aišku gaila, kad rungtynių pabaigoje keletas klaidų nulėmė tokią pabaigą, kokia ji buvo. Manau, tikrai, jog nusipelnėme tądien kiek kitokio rezultato. Psichologiškai sunku buvo iki pirmo kamuolio prisilietimo, o po to viskas stojo į savas vėžes, žinojau savo rolę komandoje, ko iš manęs tikimasi ir stengiausi vykdyti trenerio reikalavimus.
– Ar įžvelgėte pokyčius Lietuvos moterų rankinyje per pastaruosius kelis metus?
– Pokyčiai vyksta gal ne taip greitai, kaip vyrų rankinyje, tačiau jie tikrai vyksta. Visų pirma, gerėja žaidimas, mikroklimatas, žaidimo greitis. Manau, jog sustiprėjome ir psichologiškai – pradedame tikėti, kad galime stoti į kovą ir prieš stipriausias komandas ir būti ne ką prastesnės už jas. Vietiniame čempionate gal yra trūkumas komandų, bet lygis be abejo kyla ir tikiuosi, kad susidomėjimas rankiniu tik augs. Ir be abejo, tokiose rungtynėse, kaip šeštadienį turime įrodyti jau ne žodžiais apie tą augantį rankinio lygį Lietuvoje.
