Pasaulio čempionu šiemet tapęs ir Deimantinėje lygoje triumfavęs 26 metų disko metikas A.Gudžius rinkimuose buvo aiškus favoritas, nors iki svariausio karjeros apdovanojimo brovėsi per traumas ir skausmus.
Nuo trylikos metų diską mėtantis tvirto stoto padauguviškis svarbiausiose varžybose vis likdavo už dešimtuko ribos. Pernai po traumos Rio de Žaneiro olimpiadoje finišavo 12-as, 2015 metais pasaulio čempionate Pekine – 14-as.
Iš nesėkmių A.Gudžius mokėsi, traumos jį grūdino, o minčių niekada netemdė debesys, kad reikėtų viską pabaigti. Perėjimas iš jaunimo į vyrų varžybas nebuvo toks sklandus, kokio tikėjosi ir disko metikas, ir jo treneris Vaclovas Kidykas, tačiau kantrybė ir sunkus darbas atsipirko šiemet pasaulio čempionate Londone.
Pokalbyje su šalies Metų sportininku „Lietuvos rytas“ vengė tradicinių klausimų apie karjerą – su A.Gudžiumi kalbėjomės apie jo pomėgius, požiūrį į vaikų auklėjimą ir naujausias technologijas, jo paties vaikystę ir net gebėjimus taisyti automobilius.
– Andriau, vieni sportuoja dėl šlovės ir dėmesio, kiti – dėl pinigų. O dėl ko jūs?
– Pirmiausia – dėl saviraiškos. Dėl rezultatų, noro tobulėti, siekio būti stipriausiam.
Dėl noro praplėsti savo ribas, išsiaiškinti, ką iš viso veikiu po saule. Stengiuosi iš savęs išspausti viską, kas įmanoma.
Svarbus ir finansinis klausimas, nes sportas – mano darbas. Neužtenka vien olimpinio principo, kad svarbiausia – dalyvauti. Jei neuždirbčiau pinigų, manau, ir nesportuočiau. O šlovė manęs visai nejaudina.
– Pamenate pirmąjį savo rezultatą per varžybas?
– Pirmosios varžybos vyko Kaune, man buvo 13 metų ir mėčiau kilogramo diską (vyrų varžybose diskas sveria 2 kg. – Red.). Numečiau 33 metrus.
– Jūs, kaip ir dukart olimpinis disko metimo čempionas Virgilijus Alekna, sporto karjerą pradėjote nuo krepšinio. Ar vis dar pataikytumėte baudą?
– Na, tas mano krepšinis buvo toks, kad net nesakyčiau, jog sportuoti pradėjau nuo jo.
Kaime susikūrė Valdemaro Chomičiaus sporto mokyklos padalinys, atvažiuodavo treneriai, tad pirmąsias dvi savaites lankiau su visa vaikų banda.
Kone iš karto ir lengvoji atletika atsirado, todėl krepšinio normaliai net nepačiupinėjau. O baudą vieną kitą, matyt, įmesčiau.
– Ar esate krepšinio sirgalius?
– Aš neturiu favorito klubo, bet visada labai palaikau rinktinę.
Man rinktinė yra kažkas tokio. Save laikau ramiu sirgaliumi, bet žmonės sako, jog per Lietuvos rinktinės rungtynes iš šalies atrodau nelabai ramus.
– Esate kilęs iš Padauguvos kaimo Kauno rajone. Kuo jis išskirtinis?
– Tai mažas kaimas, tiesiog gyvenvietė, kurioje įsikūrę daugiausia žemdirbiai. Trys kilometrai nuo Padauguvos – vienas gražiausių Lietuvos miestelių Vilkija. Ten, prie Nemuno, lankiau mokyklą. Nemune žvejodavau – ir dabar žvejoju.
Nemunas kadaise buvo labai užterštas, tačiau žmonės tampa sąmoningesni, ne taip teršia, upė apsivalė ir nebėra tokia baisi, kaip kartais manoma.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Pas tėvus augau iki 14-os. Mano vaikystė buvo labai kaimiška. Ir traktorių mokiausi vairuoti, ir arklį kinkyti, ir kitų ūkio darbų.
Pagalius apsižergę su kaimynų vaikais lakstydavome ir riterius vaidindavome, mediniais kardais kapodavomės.
Jei paskaitytumėte lietuvių klasikų apysakas apie kaimo vaikų gyvenimą, ten viskas apie mus.
– Jūsų treneris V.Kidykas yra sakęs, kad augdamas dirbote daug darbų ir tėvui ne vieną šakę sulaužėte. Kokius ūkio darbus mokate?
– Senuoju tradiciniu būdu, matyt, moku visus. Dabar jau technologijos įsigalėjo ir netgi traktorininku taip paprastai netapsi – jau reikia turėti išsilavinimą.
– Karvę pamelžti mokėdavote?
– Su močiute tekdavo melžti. Ne tik karves melždavome, bet ir kiaules prižiūrėdavome, arklius kinkydavome ir į laukus vesdavome. Tai buvo labai gera patirtis.
Dabar mes vaikus į ekskursijas vežame karvės parodyti, o aš su gyvuliais augau ir tuo džiaugiuosi.
Tėvai vis dar gyvena mano vaikystės name, todėl ir savo vaikus ten vežu susipažinti su pasauliu, darbų pasimokyti. Nors dar maži, kasti bulvių pas senelius jau važiuoja.
– Jodinėti išmokote?
– Ne, per mažas buvau. Su arkliu reikia mokėti bendrauti, baimių neturėti.
Kai subrendau, arklių nebelaikėme – į mišką malkų jau traktoriumi važiuodavome.
Pastaruoju metu arklys jau tik kaip augintinis pas mus buvo. Jodinėti taip ir neišmokau, bet mokėjau pakinkyti į vežimą, vadelioti, malkų parveždavau.
– Keturiolikos persikėlėte į Kauną ir apsigyvenote Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje. Kaip tėvai išleido į miestą sportuoti pagalbininką ūkyje? Juk trejais metais jaunesnė sesuo ir dešimčia metų jaunesnis brolis dar buvo per menka pagalba.
– Mano tėvai sportą matė kaip galimybę ko nors pasiekti – ne tik sporte, bet ir apskritai gyvenime. Prieš keliolika metų Lietuvos kaimo vaikai neturėjo daug galimybių susikurti šviesią ateitį.
Tėvams atrodė, kad galiu pasiekti daugiau, nei vien arklius kinkyti, tad ir išleido.
– Jūsų treneris yra pasakęs: „Yra internetas, bet galima ir Andriaus paklausti.“ Domitės ne tik sportu?
– Daug laiko praleidžiame kelionėse, lėktuvuose, stovyklose, o kai to laiko aš turiu, domiuosi tuo, kas vyksta aplinkui, pasaulyje, bandau apžvelgti kuo daugiau sričių. Nieko tikslingo, tiesiog skaitau naujienas, stebiu ne tik socialinį gyvenimą.
Man patinka dokumentika, įdomios visatos atsiradimo priežastys. Dokumentikos tiek prisižiūriu, kad treneris ir sako, jog viską žinau.
– Pats save esate pavadinęs XIX amžiaus žmogumi XXI amžiuje: beveik nesinaudojate socialiniais tinklais, nemėgstate fotografuotis, ką jau kalbėti apie asmenukes. Bet juk yra dalykų, be kurių XXI amžiuje nesugebėtumėte išsiversti?
– Tai pasakiau gerokai perspausdamas. Žinoma, aš naudojuosi technologijomis, bet man svarbu, kad technologijos man padėtų, o ne aš joms tarnaučiau. Stengiuosi nešvaistyti pinigų perteklinėms technologijoms.
Labiausiai patinka technologijos, kurios palengvina gyvenimą, padeda taupyti laiką ir finansus. Nemėgstu leisti pinigų vien tam, kad ką nors turėčiau.
Pavyzdžiui, pasirodo naujas „iPhone“, ir žmonės puola jo pirkti. Nesuprantu to.
Mobilųjį telefoną gavau per Rio olimpines žaidynes. Jau skilo jo ekranas, bet telefonas puikiai veikia, tad ir naudojuosi juo. Lyg ir ekraną reikėtų pasikeisti, bet kol dar veikia, nėra priežasties keisti.
– Su žmona Dovile auginate šešerių sūnų Andrių ir trejų dukterį Viktoriją. Koks tėvas esate?
– Matyt, prastas, nes dažnai nebūnu namuose. Bet kai būnu, tampu geriausiu vaikų draugu.
Sportas atima daug. Taip, šeima gerai gyvena, pats gerai gyvenu – veikiu tai, ką noriu, mėgstu savo darbą. Bet sūnus išėjo į parengiamąją klasę, buvo Rugsėjo 1-osios šventė, negalėjau joje dalyvauti, nes buvau varžybose. Sūnus pradėjo lankyti karatė, pirmąsias jo varžybas stebėjau per skaipą, nes buvau stovykloje.
Nesu pats geriausias tėvas, nes dažnai nebūnu namuose, bet auklėti vaikus stengiamės kuo šiuolaikiškiau. Niekada nesakome, kad vaikai ko nors negali daryti, kad jiems negalima. Viską sprendžiame bendraudami.
– Esate užkietėjęs žvejys. Ar jau pagavote didžiausią gyvenimo žuvį?
– Nemanau, kad kas nors apskritai yra pagavęs didžiausią gyvenimo žuvį, nes vis tiek kur nors plaukioja didesnė. Bet aš žvejoju dėl malonumo, o ne dėl laimikio.
Mėgstu žvejoti vienas, galiu parą prasėdėti prie vandens, nieko nepagauti ir vis tiek jausiuosi visiškai pailsėjęs, atsigavęs – mane ramina pats procesas.
– Kiek medžių esate pasodinęs?
– Daug. Ir kaime su tėvais sodindavome, ir šiais laikais sodinau. Kelias dešimtis per gyvenimą tikrai pasodinau.
– Kokį automobilį vairuojate?
– Dabar – jokio. Buvau išvykęs į stovyklą, savo „Audi Q7“ paskolinau, įvyko avarija, todėl dabar automobilio nebeturiu.
– Jeigu automobilio gedimas nedidelis, pats taisytumėte ar kviestumėte pagalbą?
– Priklauso ir nuo finansinės situacijos. Prieš ketverius metus pats krapštydavausi prie automobilio, nes finansiškai tai labiau apsimokėdavo.
Jei reikėtų, pats susitvarkyčiau automobilį, nematau problemos.
Buvo, kad tvarkydamas automobilį pas draugą garaže tris paras praleidau. Turėjau tokią senutę „Audi A6“. Kai mašina nebenauja, tai vis genda – tekdavo vis pasikrapštyti.
– Kiek jūsų spintoje oficialių kostiumų?
– Mano apimtys sezono metu keičiasi, tad tenka keisti ir kostiumus. Dabar spintoje kabo gal trys – tenka pirkti naujų, nes tai kelnės, tai švarkas nebetinka.
Gal ir keista, kad taip dažnai keičiu tuos kostiumus, nes sportininkai paprastai nemėgsta jų vilkėti, bet aš rengiuosi arba sportinį kostiumą, arba oficialų. Nemėgstu džinsų ir megztinių. Jei važiuoju į svečius, rengiuosi kostiumą.
– Kaip A.Gudžius linksminasi?
– Neturiu laiko tradicinėms linksmybėms, pavyzdžiui, vakarėliams. Linksminuosi su šeima, vaikais. Vasarą važiuojame prie jūros, einame į paplūdimį. Žiemą – su rogutėmis į mišką.
– Gimėte per Valentino dieną. Tądien pats laukiate dovanų ar vis dėlto jas dovanojate žmonai?
– Ir taip, ir taip. Gimtadienio nesureikšminu, nes tai, kad aš tądien gimiau, yra ne mano nuopelnas, tad nėra ko per daug jį švęsti. Bet vaikų ir žmonos gimtadieniai man svarbūs.
Man patinka kitam dovanoti, o pats dovanų ne itin laukiu.
Ar esu romantiškas? Stengiuosi. Pačiam labai sudėtinga pasakyti, koks esi, nes man gali atrodyti vienaip, kitam – kitaip. Bet žmona nesiskundžia, tad gal esu romantiškas.
Suderinti sunku
2017 metais A.Gudžius pasiekė reikšmingiausias karjeros pergales: Londone tapo pasaulio čempionu (69 m 21 cm) ir laimėjo Deimantinę lygą.
2007 m. disko metikas laimėjo pasaulio jaunių čempionato bronzą, 2010 m. – pasaulio jaunimo auksą, 2013 m. – Europos jaunimo (iki 23 m.) auksą.
Disko metikas Lietuvos sporto universitete studijuoja treniravimo sistemas. „Gal bus sakančių, kad viską galima suderinti, bet man suderinti nepavyksta, dėl to rinkausi tęstines studijas. Sportas suryja labai daug laiko ir energijos. Jei gerai dirbi per treniruotę, nebeturi nei ūpo, nei jėgų mokslams. Jei daug mokaisi, neužtenka koncentracijos sportui“, – sakė A.Gudžius.
