Išgyvenimo drama: šalia sudužusio lėktuvo sportininkai valgė savo draugus

„Lavonų buvo daug. Aš paėmiau gabalą stiklo ir nuėjau prie vieno jų. Pjoviau sušalusią mėsą, stengdamasis nežiūrėti į veidą. Nejaučiau jokio skonio“, – šiurpu net skaityti tokius žodžius, kuriuos kadaise ištarė siaubingos tragedijos ir stebuklingo išsigelbėjimo po lėktuvo katastrofos Andų kalnuose liudininkas.

 Išgyvenusieji po katastrofos.
 Išgyvenusieji po katastrofos.
 Lėktuvu skrido 45 žmonės.
 Lėktuvu skrido 45 žmonės.
 Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
 Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
 Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
 Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
 Katastrofos vieta Anduose.<br> wikipedia nuotr.
 Katastrofos vieta Anduose.<br> wikipedia nuotr.
 Lėktuvas „Fairchild FH-227D“.<br> wikipedia nuotr.
 Lėktuvas „Fairchild FH-227D“.<br> wikipedia nuotr.
  Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
  Išsigelbėjimas prilygo stebuklui.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

2018-01-02 19:51, atnaujinta 2018-01-03 11:40

Lygiai prieš 45-erius metus…

1972-ųjų gruodžio pabaiga. Po devynių dienų klaidžiojimo du išsekę regbininkai pasiekė upę. Jėgų persikelti į kitą pusę jie jau neturėjo, rašo championat.com.

Bet kitame upės krante jie netikėtai išvydo Čilės piemenis ant arklių. Tai buvo išsigelbėjimas…

68 dienos iki tol

Penktadienis, 13-oji. 1972-ųjų spalis. Urugvajaus regbio komanda „Old Christians“ kartu su giminėmis ir draugais – iš viso 45 žmonės – pakilo iš Argentinos miesto Mendozos oro uosto lėktuvu „Fairchild FH-227D“. Santjage (Čilė) jų laukė dar vienos rungtynės.

Orlaivio vadas pulkininkas Julio Ferradas ir antrasis pilotas Dante Lagurara buvo perspėti skrydžių dispečerių, kad oro sąlygos perskrendant Andų kalnus yra labai prastos…

„Mus išgelbės ryt arba poryt…“

Parą prieš tai šis Urugvajaus karinių pajėgų lėktuvas specialiu reisu išskrido iš šalies sostinės Montevidėjaus ir po keturių valandų turėjo nusileisti Čilėje, Santjage.

Bet dėl blogų oro sąlygų orlaivis buvo priverstas neplanuotai tūpti artimiausiame oro uoste.

Keleiviai praleido naktį Mendozos viešbučiuose, o ryte vėl susirinko skrydžiui.

Įdienojus dangus praskaidrėjo, regbininkai reikalavo pilotų kilti. 14 val. 18 min. lėktuvas nuriedėjo ant pakilimo tako. O po valandos jis virš Adų pateko į oro blaškos zoną.

„Užsisekite diržus“, – pareikalavo J.Ferradas. Bet regbininkai – drąsūs žmonės ir laivo vado nurodymo beveik niekas nepaisė. O paskui jau buvo per vėlu. Lėktuvą staiga bloškė žemyn. 15 val. 34 min. ryšis su lėktuvu nutrūko.

“Po velnių, ką jie daro! Kalnai juk už keliolik…“, – nutrūko regbininko Gustavo Zerbino – medicinos instituto antrakursio – frazė.

Pilotams nepavyko vėl pakilti. 4200 metrų aukštyje lėktuvas dešiniu sparnu užkliudė uolą ir subyrėjo dalimis. Nutrūko kitas sparnas, uodega, o korpusas nukrito ant sniego ir tarsi milžiniškos rogės nučiuožė į slėnį.

“Dieve, kaip šalta! Kodėl visa mano galva kruvina? Kas nutiko mamai ir Suzi?“, – su tokiomis mintimis atsitokėjo vienas komandos lyderių Fernando Parrado.

Jo motina Eugenia žuvo akimirksniu, kaip ir dar 11 žmonių. Sesuo Susana patyrė sunkius sužalojimus. Kol F.Parrado buvo be sąmonės, išgyvenusieji padėjo sužeistiesiems ir mėgino suvokti, ką daryti toliau.

Surastas radijo imtuvas veikė. Ir per jį kitą dieną po katastrofos atskriejo džiaugsminga žinia – prasidėjo paieškų operacija.

“Žiūrėkite, lėktuvas, – sušuko dar vienas regbininkas, taip pat medicinos suidentas Roberto Canessa. – jis turbūt mus pastebėjo. Mus išgelbės ryt arba poryt“.

“Aš paėmiau gabalą stiklo ir nuėjau prie lavono“

Bet nei rytoj, nei poryt, nei po penkių dienų pagalba nepasirodė. Gelbėtojai paprasčiausiai nepastebėjo sniegynuose balto lėktuvo korpuso, o žmonės nespėjo kaip nors paženklinti savo buvimo.

Išgyvenusieji per katastrofą liko be valgio ir vandens. Dieną ant plastikinių lėktuvo nuolaužų sniegas tirpo, vandens galima buvo prisilašinti. Bet keli buteliai vyno, šokoladas, sūrio gabaliukai ir riešutai – tai baigėsi labai greitai.

Aštuntą dieną ant F.Parrado rankų mirė jo sesuo Susana.

“Mes visi žinome, ką reikia daryti, tik bijome pasakyti. Priimkime sprendimą ir jis bus vienas visiems. Turime tik tris variantus: laukti, kol ateis mirtis, kartu šokti nuo skardžio arba…“

R.Canessa nebaigė sakinio. Visiems ir taip buvo aišku, kad jei jie neperžengs ribos, po kurios jau niekada nebus tokie kaip anksčiau, tai tiesiog neišgyvens.

Po paros sprendimas buvo priimtas. R.Canessa, G.Zerbino, o taip pat Adolfo Strauchas ir Danielis Masponsas su stiklo galabalais ir surastais skutimosi peiliukais rankose išsiropštė iš lėktuvo į lauką.

„Aš paėmiau gabalą stiklo ir nuėjau prie lavono. Pjoviau sušalusią mėsą, stengdamasis nežiūrėti į veidą. Mes atnešėme plonus sušalusios mėsos gabaliukus. Tai buvo būtini išgyvenimui baltymai“, – vėliau prisiminė R.Canessa.

Mėsą padėjo ant aliuminio, kad atitirptų. Žmonių akyse atsispindėjo gyvuliškas siaubas.

„Tik nelieskite mamos ir sesers. Čia užtektinai kitų“, – pratarė F.Parrado ir įsidėjo į burną kąsnelį šaltos mėsos. Jis kramtė ir rijo, vos sulaikydamas šleikštulį. Ši mėsa buvo beskonė.

Tą patį padarė ir kiti. Dievas jų nenubaudė. Valgis suteikė jėgų ir kažkokią viltį. Lavonų buvo daug.

Be vilties

Bet radijo imtumas tą viltį atėmė. Įkalintieji Anduose spalio 23-iąją išgirdo, kad jų paieškos baigtos.

Liko tik viena – pabandyti kažkaip išsikapstyti patiems. Tam reikėjo pereiti Andus. Bandymai surasti lėktuvo galinę dalį, kur galėjo būti kokio nors valgio ir drabužių, pasibaigė nesėkmingai.

O spalio 29-ąją žmonių laukė dar vienas išbandymas. Nuo kalnų nuslinko lavina, užvertusi pusę lėktuvo korpuso.

Sniego masė kai kuriuos suspaudė, kiti – užduso. Žuvo dar aštuoni žmonės. Išgyvenusieji vargais negalais išsikapstė patys, o paskui išvalė dalį korpuso. Bet baisiausia – sušalę lavonai buvo palaidoti giliai po sniegu. Iškasti jų gyviesiems nebuvo jokių galimybių.

Išeities neliko. Laikydamas stiklo duženą R.Canessa prasibrovė prie savo draugo D.Masponso palaikų… Mėsa buvo dar su krauju.

Jų liko 16 iš 45. Reikėjo eiti ieškoti pagalbos, nors šis žygis tikriausiai turėjo baigti drąsuolių žūtimi. Nei žemėlapio, nei netgi nuspėjamos krypties nebuvo. Nebuvo ir jokių kitų priemonių, drabužių bei vilties, kad pavyks.

„Kelkis ir eik. Kovosime iki finalinio švilpuko“

Ieškoti pagalbos pasiryžo fiziškai stipriausieji – F.Parrado, R.Canessa ir Antonio Vizintinas. Bet pirmasis mėginimas baigėsi nesėkme. Vėl įsisiautėjo audra ir regbininkai buvo priversti grįžti į stovyklą.

Bet pakeliui į kalno viršūnę jie aptiko lėktuvo uodegą. Ten rado drabužių, šiek tiek supakuotų produktų ir net cigarečių.

Gruodžio 12-ąją regbininkų trijulė vėl iškeliavo pagalbos. Jie buvo labiau pasirengę ir netgi pasisiuvo miegmaišį. Vaikinai užkopė į viršūnę, bet ten jų laukė nusivylimas – aplink vien kalnai ir sniegas.

„Antonio, grįžk į stovyklą. Trise mums neverta rizikuoti, visi žūsime. Palik mums savo maistą ir grįžk. Taip turėsi daugiau šansų išgyventi. O mes eisime“, – savo draugą įtikino F.Parrado ir R.Canessa.

A.Vizintinas tiesiog nučiuožė atgal į stovyklą ant lėktuvo nuolaužos, panaudojęs ją kaip roges.

O du kiti pasuko į mirtį – tuo jie neabejojo.

“Aš daugiau negaliu. Geriau gultis ir mirti, juk manęs laukia mama ir sesuo“, – ketvirtą dieną pasidavė F.Parrado. Ir griuvo ant sniego.

“Kelkis ir eik! Geriau pasitikti mirtį veiksme užuot nuolankiai jos laukus, – bičiulį įtikinėjo R.Canessa. – Atsimink, ką mes kalbėdavome prieš kiekvienas rungtynes – varžybos baigiasi tik sulig finaliniu švilpuku. Kol mes jo neišgirsime, kovosime“.

Išsigelbėjimas

F.Parrado per vargus pakilo ir nuėjo. Gruodžio 20-ąją, aklo žygio devintąją dieną išsekę regbininkai pasiekė upę.

Jėgų persikelti į kitą Portilos krantą didvyriai jau nebeturėjo. Bet kitoje pusėje jie išvydo Čilės piemenis ant arklių. Tai buvo išsigelbėjimas…

Po dviejų dienų R.Canessą ir F.Parrado, laukusius ant Portilos upės kranto, pasiekė du gelbėtojų sraigtasparniai. Pastarasis sėdo į vieną jų ir padėjo rasti katastrofos vietą.

1972-ųjų gruodžio 22-ąją iš Andų gelbėtojai sraigtasparniais parskraidino septynis išgyvenusiuosius, dar kitą dieną – likusius septynis.

Po keleto metų grupė specialiai pasirengusių alpinistų pabandė įveikti tuos 65 kilometrus, kuriuos nužygiavo R.Canessa ir F.Parrado. Su visa įranga, maistu, aišku maršrutu, su ryšio priemonėmis. Ir šie profesionalai vos ne vos pasiekė tą patį upės krantą.

1975-ųjų spalio 13-ąją Santjage įvyko regbio mačas, kuriame žaidė „Old Christians“. Komandos sudėtyje aikštėje pasirodė ir tie, kuriems pavyko išgyventi per baisius išbandymus…

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.