Liūdnos nuotaikos per Naujųjų sutikimą lydėjo ne tik dviratininkę Simoną Krupeckaitę ir jos vyrą Dmitrijų Leopoldą, o ir kitas sporto žvaigždes.
Treneris nerado atsakymų
Nedžiugios šventinės nuotaikos lydėjo ir dvejų olimpinių žaidynių prizininką Andrejų Zadneprovskį.
Pirmą straipsnio dalį skaitykite čia.
Žmoną šiuolaikinės penkiakovės olimpinę čempionę L.Asadauskaitę-Zadneprovskienę treniruoti apsiėmęs vilnietis buvo įdarbintas Lietuvos olimpiniame sporto centre.
Prieš pat Naujuosius jis buvo atleistas. Sužinojęs, kad šiais metais iš šiuolaikinės penkiakovės nurėžta beveik 206 tūkst. eurų, A.Zadneprovskis ieškojo atsakymų, kodėl taip įvyko, bet jų nerado.
„Šiuolaikinė penkiakovė – sudėtinga sporto šaka. Gerų sportininkų greitai neužauginsi, ne visi turi kantrybės eiti iki galo. Todėl ši nauja sistema mums nepalanki, ir tai labai nemalonu.
Kol kas nemąstau apie išvažiavimą. Kovosime už Lietuvą. Bet norėtųsi, kad ir mes rūpėtume savo šaliai“, – teigė 44 metų treneris.
Nerimas dėl Tokijo žaidynių
Prie sudėtingų išbandymų įpratusi L.Asadauskaitė-Zadneprovs- kienė nujautė, kad politikų pažadai apie geresnę sporto ateitį buvo tik akių dūmimas.
33 metų sportininkei labai skaudu, kad buvo apgauta. Nemažai jos pažįstamų atletų jaučia tą patį, dalis jų ketina išvis trauktis iš sporto.
„Gal daliai sportininkų bus geriau. Bet juk mes vežame Lietuvai medalius, o likome nuskriausti! Atsidūrėme blogesnėje padėtyje nei tie, kurie išvis medalių nėra pelnę!
Lietuvoje ir taip nėra gerų sąlygų treniruotis – prie namų juk neišeisi ir nepabėgiosi. Baseino nėra, turime plaukioti poilsio ir pramogų centruose su jų klientais. O dabar dar sistema kuriama tokia, kuri mus visiškai sunaikins.
Ačiū politikams ir tiems, kurie ją kūrė, už tokią naujametę dovaną. O mes jums atvežame kitokias dovanas“, – ironiškai šyptelėjo 2012 metų Londono olimpinių žaidynių ir 2013-ųjų pasaulio čempionė.
Per būsimas atrankas į Tokijuje 2020 metais vyksiančias olimpines žaidynes sportininkams svarbus kiekvienas startas. Ir garsioji daugiakovininkė norėtų ramiai tam rengtis, nesukdama galvos, ar užteks lėšų visoms varžyboms.
„Jei nepakliūsime į olimpines žaidynes, galėsime uždaryti federaciją!“ – rėžė nusivylusi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Variklis – užsispyrimas
Trenerė D.Kutkaitė dar negali patikėti, kad meninė gimnastika liko pelenės vietoje. Emigrantės duonos ragavusi garsi gimnastė prieš kelerius metus su viltimi grįžo į Lietuvą. Čia ji sutiko savo pirmąją meilę, kurios buvo priversta išsižadėti dėl karjeros.
24 metus Ispanijoje gyvenusi ir dirbusi lietuvė savo patirtį dalija gimtinės vaikams. Mergaitės, kurias prieš kelerius metus D.Kutkaitė pradėjo treniruoti, jau pelnė tarptautinį pripažinimą.
Akimirkos, kai sportininkas stovi ant pakylos, o arenoje skamba jo šalies himnas, gimnastikos žvaigždei – su niekuo nepalyginamos. Tada ji jausdavo pasididžiavimą savo šalimi. Tačiau iki tų akimirkų vedė ilgas kasdienių treniruočių kelias.
„Mums neužteko to, ką turėjome, o dar ir nurėžė. Neliko lėšų jaunimui auginti. Treneris turės ne tik atlikti tiesioginį darbą, bet ir būti buhalteriu, ieškoti rėmėjų.
Bandysime kaip nors suktis. Ispanijoje – gerokai geresnės sąlygos, atskira gimnastikos salė su keturiais kilimais. Ten treniruotes galima rengti nuo ryto iki vakaro, neskaičiuoti valandų. Toje šalyje galima be suvaržymų rengti ir stovyklas, kviestis specialistus.
O čia mes bandome gauti valandas bendrojo ugdymo mokyklų salėse, nes kitur labai brangu. Treneriai džiaugiasi, jei turi 2,5–3 valandas, o juk vien valandos reikia tam, kad gimnastės apšiltų“, – sąlygas Ispanijoje ir Lietuvoje lygino 52 metų D.Kutkaitė.
Nors rankos svyra, trenerė stengiasi nesustoti. Jos variklis – begalinė meilė vaikams ir užsispyrimas. D.Kutkaitė yra patyrusi, kaip sunku gimnastėms rasti rėmėjų: „Tai tas pat, kas nukelti iš dangaus mėnulį.“
Sporto reforma dar nepasibaigusi
– Kokie kriterijai lėmė, kad šiemet vienoms sporto šakoms (federacijoms) lėšų skirta mažiau, o kitoms daugiau? – „Lietuvos rytas“ paklausė Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus Edžio Urbanavičiaus.
– Kriterijai patvirtinti KKSD generalinio direktoriaus 2017 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-974 „Dėl Didelio meistriškumo sporto programų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis specialiųjų kriterijų aprašo patvirtinimo“.
– Kokios sulaukėte sportininkų, trenerių reakcijos į šią reformą?
– Atkreiptinas dėmesys, kad reforma dar nepasibaigusi.
– Esate sakęs, kad federacijos turi ir pačios ieškoti rėmėjų. Kaip manote, ar tokių rėmėjų rasti lengva?
– Turime pavyzdžių, kai didžiąją federacijų biudžeto dalį sudaro ne valstybės biudžeto, o rėmėjų lėšos.
– Ar sporto federacijoms bus kitų galimybių gauti papildomą finansavimą iš valstybės, ar jos turės tiktai KKSD skirtas lėšas?
– Federacijų papildomo finansavimo šaltiniai – jų skėtinės organizacijos – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, tarptautinių sporto organizacijų, rėmėjų ir kitos lėšos.
Nesuvokimas ar piktybiška veikla?
Vytautas Kernagis, Seimo narys:
„Dirbdamas Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje taip ir nesupratau, kam reikia tokių pertvarkų.
Neturiu logiško sporte ir kitose srityse dabar vykstančių keistų dalykų paaiškinimo. Gal tie, kurie tai daro už uždarų durų, mato kokią nors naudą?
Sportininkai gali pradėti bėgti iš šalies. Tada sporto reformą vertinsiu kaip valstybės griovimą. Nenoriu tikėti, kad tai daroma piktybiškai. Labiau tikėtina, kad reformos sumanytojai nelabai suvokia, ką daro.“
Misija – pasauliui skleisti žinią apie šalį
Marius Vaupšas, vietovių prekės ženklų ekspertas:
„Sportu, kaip minkštąja jėga, valstybės naudojasi tam, kad skleistų žinią apie save, parodytų ambicijas.
Todėl tokie svarbūs yra sporto renginiai – olimpiados, pasaulio čempionatai, taip pat sportininkų pasiekimai.
Pavyzdžiui, Islandiją pernai puikiai pristatė jos futbolo rinktinė, pelniusi kelialapį į 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.
Mūsų šalies vienas teigiamų savęs pristatymo pavyzdžių – plaukikės Rūtos Meilutytės laimėtas auksas 2012-ųjų vasaros olimpinėse žaidynėse. Tada į Lietuvą ir į mūsų sportininkę dėmesį atkreipė viso pasaulio žiniasklaida.
1992 metais mūsų krepšininkai Barselonos olimpinėse žaidynėse laimėjo bronzą.
Tai buvo pirmas ryškus nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pristatymas pasauliui.
Kai į mūsų sportininkų pasiekimus dėmesį atkreipia pasaulio žiniasklaida, valstybė gauna didžiulę naudą – teigiama žinia apie ją išplinta, ir dar nemokamai.
Kitu atveju į teigiamą savęs pristatymą reikėtų investuoti ne vieną milijoną eurų.
Sportininkai nuveikia didžiulį darbą ir šalies viduje. Jie yra autoritetas vaikams, jaunimui. Todėl jie rodo gerą auklėjamąjį pavyzdį – kaip prasmingai, turiningai siekti savo tikslų.
Kai mažinamas finansavimas sportui, sumenkinamos šalies pristatymo pasauliui galimybės ir silpninamas būsimųjų šalies piliečių ugdymas. Jei padėtis nesikeis, turėsime socialinį reiškinį – dar didesnę emigraciją, prarastą kartą.
Tokia sporto reforma, kokia vyksta dabar, daroma iš neišmanymo ir nekompetencijos. Iš šalies bus išvyti treneriai, gebantys ugdyti aukščiausio lygio sportininkus.
Bus suduotas smūgis ne tik mūsų šalies įvaizdžiui pasaulyje. Mes prarasime ir džiugias pasididžiavimo akimirkas, kurias patiriame, kai mūsų šalies sportininkai laimi medalius.“
