– Ši olimpiada Lietuvos biatlonininkams išskirtinė. Tomas Kaukėnas du kartus pasiekė geriausią rezultatą Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje – 10-ies kilometrų sprinte užemė 17-ą, o persekiojimo lenktynėse 13-ą vietą. Tikėjotės tokio pasirodymo?
– (A.Daugirdas) Užduotis buvo pakliūti į 20-uką. Kad pavyks du kartus 20-uke pabūti slapčia tikėjomės ir labai norėjome, o kad taip sėkmingai Tomui susiklostys dvejos rungtynės iš eilės – mes taip dar džiaugiamės, kad negalime suprasti. Viskas taip gerai pavyko. Mes matome dar rezervą.
– Galima kilti dar aukščiau?
– (A.Daugirdas) Taip, nes labai džiugi žinia po dviejų lenktynių – Tomas yra klasifikuotas į bendro starto lenktynes 21-u numeriu. Viskas priklausys nuo dar vienos individualios rungties, bet tai dar vienas istorinis įvykis Lietuvai, jeigu Tomas startuos olimpinėse žaidynėse bendro starto lenktynėse.
– Pone Daugirdai, ką atsakytumėte skeptikams, kurie sako, kad vietos antrame dešimtuke nesuteikia pagrindo džiaugtis? Nei už 13-ą, nei už 17-ą vietą net nėra numatytos Vyriausybės piniginės premijos.
– (A.Daugirdas) Taip gali kalbėti tik tie žmonės, kurie nesusidūrė su ištvermės sportu, kur į startą stoja apie 100 dalyvių. Aplenkti 90 proc. ar tris ketvirtadalius sportininkų, savo konkurentų, yra labai didelis pasiekimas. Tomas buvo 13-as, bet tai reiškia, kad prieš jį yra 4 vokiečiai, 2 norvegai, 2 prancūzai. Praktiškai jeigu būtų po vieną kvotą, kaip būna kitose sporto šakose nuo šalies, jis būtų 8-as. 8 vieta pagal olimpinių žaidynių matavimo dalykus – jau kaip ir medalis. Šita vieta yra labai aukšta ir skeptikai nevertina, jie parodo savo neišprusimą ištvermės sporto šakose ir nemato tame pasiekimo.
– Karoli, kaip jums ši olimpiada? Nepatekote į žaidynes, bet suprantu, viskas priešakyje?
– (K.Dombrovskis) Be abejo. Ką padarysi, sportas yra sportas. Ne viskas nuo manęs priklausė. Aišku, šiais metais mano atranką pakoregavo mano organizmas – mes manome, kad taip sureagavo į gana nemažus krūvius. Aišku, olimpiadoje šiais metais įspūdingai pasirodė Tomas ir Vytautas Strolia, kuris mūsų biatlono šeimoje yra dar gana jaunas. Jis po Sočio olimpinių žaidynių perėjo iš slidinėjimo ir labai greitai susidraugavo su šautuvu. Jo patekimas du kartus į Top 50-uką irgi šaunus rezultatas.
– Kas jums pačiam sunkiau – čiuožti ar šaudyti? T.Kaukėnas sakė, kad čiuožimas jam buvo neįdomus, jis norėjo tik šaudyti.
– (K.Dombrovskis) Žiūrint į statistikas, man geriau sekasi šaudyti. Šaudymo procentas tikrai neblogas, ypač praeitais metais buvo gana aukštas. Su čiuožimu sudėtingiau sekasi. Kartais pakiša koją ligos, kartais trauma ir tai atmeta mane fiziškai.
– Po T.Kaukėno pasirodymo ir dabar, ir prieš 4 metus buvo akcentuojamas šaudymas. Sočyje, jeigu ne 3 klaidos paskutiniame ruože, galbūt būtų buvęs medalis. Dabar vėl 1 prašautas šūvis ir vietoje pirmo dešimtuko – vieta antrame dešimtuke. Kokia yra vieno netaiklaus šūvio kaina? Kiek sugaištama sukant baudos ratą?
– (K.Dombrovskis) Vieną baudos ratuką įveikti reiktų 23-25 sekundžių.
– Turint galvoje, kad atsilikimas nuo pirmos vietos buvo 45 sekundės.
– (K.Dombrovskis) Taip. Bet sprinto rungtyje, persekiojime mūsų vyrai gana gerai šaudė, ypač Tomas. Visi sako, kas būtų, jeigu būtų, ta viena bauda, bet pažiūrėkim, kaip kiti lyderiai šaudė sprinto rungtyje. Sąlygos buvo sudėtingos, buvo gana dideli ir stiprūs vėjo gūsiai. Aišku, buvo šiek tiek loterija. Kai kam pasisekė, kai kam ne. Martenas Furkadas arba norvegas Johannesas Boe irgi prisišaudė, vyrai buvo šiek tiek toliau nuo prizų.
– Ar egzistuoja taktika, kaip pasirengti šaudymo ruožui? Įdedi visas jėgas, kad atčiuožtum iki šaudymo ruožo kuo greičiau, širdis plaka, rankos dreba – kaip pataikyti?
– (K.Dombrovskis) Be abejo, yra skirtingų taktikų, bet labiausiai viskas priklauso nuo sąlygų. Jeigu yra kažkokie vėjo gūsiai, mes turime reaguoti į tai ir koreguoti. Arba koreguojam šautuvą, dioptrijų taikiklį arba galim pačiu šautuvu išnešinėti – šiek tiek kitaip koreguoti taikymąsi. Bet jeigu sąlygos yra idealios, be vėjo, svarbiausia atvažiuoti į ugnies liniją ir daryti tai, ką darome per treniruotes visą vasarą, rudenį. Svarbiausia yra ritmas ir daryti tai, ką mes mokame.
– Pone Daugirdai, biatlonininkės moterys Diana Rasimavičiūtė ir Natalija Kočergina Pjongčange varžėsi pirmos iš Lietuvos atletų ir liko už 60-uko ribos. Ar toks yra mūsų sportininkių lygis, ar galima kažkuo pateisinti prastą rezultatą?
– (A.Daugirdas) Mes irgi buvome labai nuliūdinti rezultatais. Jeigu imti sausą statistiką, matematinius išskaičiavimus, mes puikiai matome, koks būtų potencialas, jeigu būtų. Jeigu N.Kočergina būtų susitvarkiusi su šaudymu, ji galėjo pakliūti ir į pirmą 40-uką. D.Rasimavičiūtė su nuliais drąsiai būtų 50-uke. Dianos šaudymas buvo neblogas, bet kas būtų, jeigu būtų. Su šaudymu Diana susitvarkė, tačiau mes žinome, kad ji turėjo tam tikrų priežasčių, kodėl čiuožimas nebuvo idealus. Ji kelias dienas prieš tai buvo peršalusi, gali būti, kad ji tiesiog iki starto visiškai neatsitiesė. Natalijos greitis buvo vidutinis, palyginus su konkurentėmis, bet jai pridėjus gerą šaudymą ji galėjo žymiai aukščiau stovėti. Mes esami nuliūdinti jų rezultatu, bet tikimės, kad jos mobilizuosis ir dar yra keli startai, kur jos galės bandyti save reabilituoti, pateisinti mūsų lūkesčius.
– Apie oro sąlygas Pjongčange daug kalbama – šaltis, ledinis vėjas. Snieglentininkus vėjo gūsiai blaškė, mėtė, laimė, nė vienas nepatyrė rimtų traumų. Šaltis pirmadienio rytą kalnuose siekė net 27 laipsnius, o ten, kur vyksta biatlono varžybos, buvo 9-10 laipsniai šalčio. Kiek tokios ekstremalios sąlygos turi įtakos rezultatams?
– (A.Daugirdas) Be abejo, tiesiogiai turi. Vieni sportininkai jautresni šalčiui, kiti galbūt perneša. Iš pasaulinių žvaigždžių istorijos mes turime pavyzdžių, kaip vokietis Svenas Fischeris prie minus 15 laipsnių be pirštinių čiuoždavo, nes jo kraujotaka buvo tokia gera, jis buvo toks sveikas, kad jam nešaldavo rankos. Kitiems sportininkams prie minus 5 laipsnių jau šąla galūnės ir tikrai yra papildoma kliūtis.
– Įmanoma tam pasiruošti? Gal kitos komandos turi geresnius sportinius kostiumus ir komfortabiliau jaučiasi?
– (A.Daugirdas) Kostiumai daugmaž visų yra panašūs. Jau tame lygmenyje, kur mes startuojame, tai yra elitinių sportininkų lygmuo, kur inventorius panašus, skiriasi tik gamintojai, pavadinimai, spalvos, o medžiagos iš to pačio daromos. Pats sportininkas turi suprasti ir žinoti: jeigu jam šaltis daro didelę įtaką, jis turi šilčiau apsirengti. Jeigu jis jaučia, kad jo galūnės šąla, ką matėm per moterų sprinto rungtynes – daug sportininkių į startą išėjo su kumštinėmis pirštinėmis. Yra specialios kumštinės pirštinės, kurios atsilenkia, lieka ranka ir jos gali šaudyti, po to vėl jas užsideda.
– Karoli, teko susidurti su ekstremaliomis sąlygomis?
– (K.Dombrovskis) Teko. Dažniausiai tai būdavo Pasaulio taurėje Rusijoje Chanty Mansijske, ten irgi gana šalta būdavo. Tekdavo net prie minus 15 startuoti. Pjongčange mačiau, kai kurie vyrai sprinto rungtyje startavo su užteipuotais pirštais – tokią praktiką pirmą kartą mačiau. Be abejo, matėm kai kurie teipavosi veidus, dauguma startavo su kaukėmis.
– Koks greitis yra čiuožiant slidėmis 10 km sprinte?
– (A.Daugirdas) Nuo kalno gali būti ir 60 km/val., o vidutinis greitis apie 30 km/val.
– (K.Dombrovskis) Labai priklauso nuo sąlygų, kokia trasa, koks sniegas. Prie pliusinės temperatūros sniegas gali būti minkštas, tada lėtesnis greitis.
– Pone Daugirdai, per visą posovietinį laikotarpį, aukščiausia Lietuvos užimta vieta žiemos olimpinėse žaidynėse buvo 5-a. Tai 2002-ais Solt Leik Sityje padarė šokėjai ant ledo Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Kitų sporto šakų atstovai per 28-erius metus nėra patekę net į pirmą dešimtuką. Ar turite atsakymą, kodėl?
– (A.Daugirdas) Startavo kiek porų dailiajame čiuožime? Gal 24, ne daugiau. Pirmoje eilėje tai yra konkurencija, reikia atsižvelgti į konkurenciją. Kiek reikia aplenkti dalyvių šokėjams, kiek reikia aplenkti individualiai startuojant, kai startuoja 90 sportininkų. 5 vieta dailiajame čiuožime, kur yra 24 poros, galima būtų prilyginti kalnų slidinėjimo ar biatlono rungtims, kur startuoja 90 sportininkų – procentaliai tai būtų 15-20 vieta. Mes manome, kad Tomo 13-a vieta tikrai ne prastesnė už 5-ą vietą.
– Kai Rūta Meilutytė Londone iškovojo auksą, plaukti ėmė visa Lietuva. Kaip manote, ar T.Kaukėno rezultatas įkvėps lietuvius stoti ant slidžių?
– (K.Dombrovskis) Labai tikimės.
– (A.Daugirdas) Norinčių gal atsirastų, taip pat buvo po Sočio olimpinių žaidynių. Mes sulaukėme daug skambučių, laiškų, kur vesti vaikus sportuoti biatlono sporto šaką. Bet negalime pasidžiaugti, pasigirti, kad mes galim juos priimti komfortiškai ir suteikti geras sportavimo sąlygas. Infrastruktūra Lietuvoje biatlono sporto šakai kol kas yra nelabai gera.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
