45-erių vyras, už Atlanto turintis savo verslą ir kuriantis sporto projektus, jau seniai palaiko Čikagos pataisos namuose dabar kalinčią N.Venckienę bei jau nuslopusį „Drąsos kelio“ judėjimą.
Visgi Kaune gimęs L.Kevličius noriau kalba apie kitus dalykus.
Lietuvis Amerikoje be savo tiesioginio darbo dalyvauja kovų turnyruose, augina dvi dukras, iš kurių viena jau baigė Harvardo universitetą, bei kuria naujus planus Pasaulio lietuvių centre.
Lrytas.lt pateikia pokalbį su L.Kevličiumi.
– Anksčiau Čikagoje turėjote savo kovinių sporto šakų klubą. Kada ir kaip jį įkūrėte?
– Aš pats kadaise Kauno Vilijampolės rajone sportavau klube „Ąžuolas” pas legendinį trenerį Romualdą Navicką. Jis iš manęs ir padarė kovotoją.
Vėliau, 1996 metais atvykęs į JAV, įkūriau sporto klubą nelabai gerame Čikagos rajone. Kadangi ten yra Lietuvos jaunimo centras, mes paprašėme, kad galėtume nuomotis patalpas savo klubui. Iki tol į centrą nelabai kas norėdavo eiti – rajone buvo išsiplėtę juodaodžiai, kurie vogdavo, daužydavo automobilių langus.
Kai atsirado klubas, įrengėme filmavimo kameras, porą kartų gerai pavaikėme banditus, tada pasidarė ramiau. O pats klubas buvo tikrai geras.
Tokio neturėjo nei ukrainiečiai, nei lenkai, kurių čia žymiai daugiau. Mūsų sportininkai varžybose garsindavo Lietuvos vardą, kurio tada nelabai kas žinodavo.
Kartą Ohajuje Arnoldo Švarcnegerio vardo turnyre mus net įvardijo kaip rusų komandą. Teko eiti aiškintis, kad mes iš Lietuvos. Jei europiečiai dar žino, kur yra Lietuva, tai amerikiečiai ir kanadiečiai – tikrai ne visada. Kartais klausdavo, ar Lietuva kartais ne prie Argentinos.
– Vėliau klubas buvo išardytas?
– Jis gyvavo pusantrų metų, tačiau kai į jaunimo centrą atėjo nauja vadovė Milda Šatienė, mūsų salę sugalvojo nuomoti banketams. Tai jai pasirodė pelningiau.
Galiausiai klubas buvo išardytas, o salė per skelbimus išnuomota meksikiečiams. Po pirmo jų apsilankymo ant durų ir sienų buvo atsiradę narkotikų prekeivių ženklai, bet juos centro vadovė liepė skubiai užpaišyti.
Vėliau dėl visų šių dalykų lietuviai nebepalaikė jaunimo centro ir jame liko tik lietuviška mokyklėlė. Dabar ten jau penkerius metus šeštadienio vakarais šoka meksikiečiai.
O mes persikraustėme į kitą vietą, ten sportavome daugiau nei metus, tačiau tas sporto klubas galiausiai bankrutavo. Visa įranga per klaidą buvo išparduota varžytinėse – bankas nežinojo, jog tai klubo, o ne sporto centro nuosavybe. Po to nelabai kilo rankos trečią kartą vėl iš naujo viską kurti.
– Neseniai „Arnold Classic“ festivalyje dalyvavote tekvondo rungtyje, laimėjote sidabrą. Būnant tokio amžiaus dar norisi varžytis?
– Kai vaikai užaugo, atsirado daugiau laiko pasitreniruoti ar kur nors sudalyvauti. Tose varžybose net su sulaužyta koja nenutraukiau kovos ir tikrai turėjau gauti auksą, tačiau teisėjai neapsižiūrėjo, varžovui atsigauti davė net 12 minučių. Bet apskritai, tai nustebinau savo draugus – jie galvojo, kad aš jau pasenęs.
Šios varžybos buvo ir gera proga pasitikrinti, kaip sugijo senos traumos – prieš metus man buvo atlikta abiejų kelių operacija. Iki tol 15 metų net negalėjau normaliai pritūpti, tačiau gydytojai padarė fantastišką darbą ir dabar vėl galiu sportuoti.
– Daug atgarsio sulaukė jūsų sprendimas sidabro medalį paskirti N.Venckienei.
– Labai nemėgstu neteisybės, kai kas nors yra skriaudžiamas. Medalį visada norėjau paskirti tam, kas turi prasmę. Šiuo metu man N.Venckienės atžvilgiui vykdoma veikla atrodė pati neteisingiausia, todėl su draugais pasitarėme medalį paskirti jai.
– Prieš kelerius metus Mičigano ežere vyko plaukimo varžybos Drąsiaus Kedžio taurei laimėti (jose buvo vos 6 dalyviai). Yra žinių, kad ten lankėsi ir pati N.Venckienė. Kieno tai buvo mintis?
– Jas organizavo mano bendravardis Linas, o aš pats tuo metu sirgau ar buvau išvažiavęs. Girdėjau, kad vyko tokios varžybos, bet jose nedalyvavau, tai nieko daugiau ir nežinau.
– Tai buvo vienintelis tokio tipo renginys?
– Mes vis kažkaip galvojame, kad Lietuvos žmonės tą klausimą išspręs. Kai N.Venckienė pabėgo, iniciatyvos tikimės iš JAV valdžios pusės, tačiau matome, jog kol kas ji nelabai ką nors daro.
Įdomu, kuo viskas baigsis. Pirmiausiai valdžia turėtų N.Venckienei padėti nors duodama politinį prieglobstį.
– Čikagos lietuvių gyvenime per porą dešimtmečių matote ryškesnių permainų?
– Labai geras pavyzdys su Joninių šventimu. Prieš daug metų čia jas net bijodavo rengti, nes lietuviai vis sukeldavo muštynes. Taip buvo, kol mūsų sporto klubo žmonių paprašė padėti surengti šventę.
Buvo labai įdomi situacija, nes Anglijoje tuo metu (2003 m. – aut.) per Jonines kilo didelis chaosas, lietuviai susibadė peiliais, o Čikagoje jokių muštynių nebuvo. Kadangi suėjo mūsų klubo žmonės, niekas neišdrįso kelti muštynių.
Visiems buvo pasakyta, kad jei nori muštis, tegul ateina sportuoti ir galės prisimušti, kiek tik norės. Lietuviai Čikagoje vėliau įprato, kad per Jonines reikia normaliai elgtis, kad tai šeimos šventė, galima ateiti su vaikais.
– Kalbant apie sportą, Čikagos lietuviai turi geras sąlygas?
– Čia pagrinde yra du lietuvių centrai – jaunimo centras ir Pasaulio lietuvių centras, kuriame yra krepšinio paviljonas su nuostabia sale. Tame centre treniruojasi ir tinklininkai, ir futbolininkai. Ateityje planuojame rinkti pinigus ir ten taip pat įrengti dirbtinės dangos futbolo aikštę.
O jaunimo centras baigia numirti. Lietuviai pyksta, kad centras, turėjęs palaikyti lietuvybę, už kapeikas yra duodamas meksikiečiams. Dabar ten lietuvių nelabai ir surasi – dažniau vyksta didelės meksikiečių vestuvės ir gimtadieniai.
