Ta proga worldrowing.com pakalbino šiuo metu sezonui besirengiantį 29 metų Lietuvos irkuotoją, 2016 m. su Mindaugu Griškoniu užkopusį ant garbės pakylos Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, daugkartinį pasaulio ir Europos čempionatų prizininką.
– Kaip jūs susipažinote su irklavimu ir kodėl pasilikote jame?, – worldrowing.com paklausė S.Ritterio.
– Su irklavimu mane, tuomet 13-metį, supažindino mama. Pamenu, kaip ji mane nuvedė mane į pirmą treniruotę pas savo buvusią komandos draugę. Kadangi abu mano tėvai buvo irkluotojai, pabandžiau žengti jų pėdomis.
Nepavadinčiau to meile iš pirmo žvilgsnio, nes žiemą, kai ežerai užšaldavo ir negalėjome irkluoti, buvo labai nuobodu treniruotis. Bet pavasarį irklavimas buvo labai gera priežastis praleisti pamokas. Vėliau paprasčiausiai pamėgau varžytis ir tai įkvėpė mane kasdien siekti vis didesnių tikslų.
– Ar siekėte aukštumų ir kurioje kitoje sporto šakoje?
– Prieš irklavimą lankiau krepšinio, plaukimo ir bokso treniruotes. Bet buvau per jaunas ir per apkūnus, kad pasiekčiau aukštesnį lygį. Vaikystėje buvau apkūnokas.
– Kur jūs treniruojatės?
– Šiuo metu su Lietuvos rinktine treniruojamės Olimpiniame irklavimo centre Graikijoje. Tai paskutinė savaitė prieš kelionę į varžybas Italijoje, Paolo D‘Alojos memorialą.
– Kaip praleidote žiemą?
– Kiek galėjome, treniravomės irkluodami, tačiau gruodį teko išlipti iš valčių, nes ežerus pradėjo kaustyti ledas. Tuo metu darosi pavojinga, kai valtis gali apvirsti, o šalia nebus trenerio su kateriu. Tad teko pereiti į uždaras patalpas. Daug dirbome ant stacionarių dviračių, irklavimo treniruoklių, kartais plaukiodavome baseine ar žaisdavome krepšinį. Tiesa, kartais krepšinio aikštėje komandos draugai per daug įsijaučia į žaidimą ir pamiršta apie traumų pavojų.
Kartą per metus, dažniausiai sausį, rinktinė keliauja į stovyklą aukštikalnėse, kur stojame ant lygumų slidžių. Taip vyksta fizinis pasirengimas irklavimo stovyklai. Bet kelias treniruotes per savaitę skiriame irklavimo treniruokliams ir darbui sporto salėje, kad neprarastume irklavimui reikalingų raumenų jėgos.
– Koks svarbiausias pasiekimas jūsų karjeroje?
– Sidabro medalis Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tai visą laiką buvo svajonė. Tikiu, kad kiekvienas atletas siekia varžytis olimpinėse žaidynėse ir laimėti medalį.
– Kaip sekėsi 2017 metais?
– Sezono pradžia buvo gana sudėtinga. Man buvo atlikta nosies pertvaros operacija, tad reabilitacija pristabdė įprastą treniruočių ritmą. Bet tikrai blogiausias sezono momentas buvo Europos čempionato pusfinalis Račicėje. Beveik visą distanciją laikėmės tarp lyderių, tačiau paskutiniuose metruose akimirksnį atsilikome ir nepatekome į finalą. O geriausias sezono pasirodymas buvo pasaulio čempionate Floridoje. Gal mūsų ketvirtojo vieta ir nebuvo tai, ko siekėme, tačiau bet kokiu atveju tai buvo puiki patirtis.
– Irkluojate ir dvivietę, ir keturvietę. Gal galite paaiškinti, kaip jaučiatės skirtingose valtyse?
– Man patinka keisti valčių klases, jei tam yra galimybė. Tai padeda būti universalesniu ir suteikia galimybę prisitaikyti prie skirtingų greičių ir jėgos. Tokios permainos labai naudingos prieš sėdant į valtį, su kuria planuoju dalyvauti svarbiausiose sezono varžybose.
Man ir keturvietė, ir dvivietė savo judėjimu vandenyje ir greičiu yra panašios, jos skiriasi nuo vienvietės. Labiau mėgstu didesnių ir greitesnių valčių klases.
– Ką tikitės pasiekti 2018 metais?
– Pagrindinis tikslas sporte – nugalėti pasaulio čempionate. O taip pat norėčiau persikelti į savo namą, kurį pradėjo statyti praėjusį rudenį.
– Kuriais sporto žmonėmis labiausiai žavitės?
– Labiausia mane įkvepia atletai, sugebantys skirtingose sporto šakose pasiekti aukščiausių rezultatų. Tokie, kaip Rebecca Romero (irklavimo pasaulio čempionė ir olimpinė vicečempionė bei dviračių treko pasaulio ir olimpinė čempionė. – Red.), Hamishas Bondas (irklavimo dukart olimpinis ir aštuoniskart pasaulio čempionas, dabar sėkmingai dalyvaujantis dviračių treko varžybose. – Red.), Birgit Skarstein (neįgali irkluotoja ir slidininkė. – Red.).
– Kokį geriausią patarimą esate gavęs?
– Jį davė mano mama, kai buvo tik pradedantis irkluotojas. Ji pasakė, kad irklavime sunkiausiai dirbantis raumuo turi būti smegenys. Manau, tai daugiau ar mažiau tinka kiekvienai sporto šakai.
– Ką veikiate, kai neirkluojate?
– Mėgstu leisti laisvalaikį su savo mergina, nueiti ar nuvažiuoti į gražias vietas ir atsigauti po sunkių treniruočių. Tiesa, to laisvo laiko nėra daug, nes reikia baigti studijas universitete.
– Gal galite pasakyti apie save ką nors tokia, kas nustebintų?
– Vaikystėje dainavau chore ir grojau fleita. Be to, myliu kates.
