Mario Monti – įžvalgus žmogus. 75-erių ekonomikos profesorius iš Milano, prieš šešerius metus būdamas Italijos premjeras, pareiškė, jog dėl finansinių priežasčių Roma atsisako ambicijų 2020-aisiais surengti vasaros olimpines žaidynes.
Reikia būti išmintingiems, nes olimpiada susijusi su didžiule rizika. Taip savo tėvynainiams sakė buvęs ilgametis Europos komisaras M.Monti.
Politikas keleriais metais pralenkė laiką. Roma atsiėmė savo paraišką rengti 2020-ųjų olimpiadą.
Regis, M.Monti požiūris buvo priimtinas daugeliui milijonų žmonių: visame pasaulyje auga išmintingųjų pasipriešinimas tapti olimpiadų šeimininkais.
Gyventojai labai priešinosi
Per penkerius metus gyventojų referendumai stabdė šešių miestų olimpines ambicijas: Miunchene, Hamburge (Vokietija), Krokuvoje (Lenkija), Vienoje (Austrija) ir du kartus Šveicarijos Graubiundeno kantone.
Kitų penkių paraiškų nebeliko dėl gyventojų požiūrio ir jų spaudimo dar iki referendumo: Stokholme (Švedija), Osle (Norvegija), Bostone (JAV) ir du kartus Romoje – po to, kai ir paraiška 2024-iesiems buvo atsiimta.
Prie maištaujančiųjų prisidėjo ir Budapeštas. Kai opozicija surinko daugiau nei ketvirtadalį milijono balsų referendumui dėl olimpiados rengimo, kapituliavo ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Šiai šaliai pasitraukus iš kandidatų, 2024 metų vasaros olimpiados rengėjų sąraše liko tik Paryžius ir Los Andželas. O dėl 2028-ųjų žaidynių išvis kabojo didelis klaustukas.
Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) išsisuko iš padėties: per sesiją pernai rugsėjį Peru paskelbė iškart dviejų vasaros olimpiadų sostines: 2024 m. žaidynės vyks Paryžiuje, o 2028 m. – Los Andžele.
Pinigais nerizikuoja tik IOC
Ir pretendentų į 2022-ųjų žiemos žaidynių šeimininkus ratas buvo sumažėjęs iki dviejų – Astanos (Kazachstanas) ir Pekino (Kinija).
Tuo metu iš kandidatų pasitraukus Miunchenui ir Oslui vyriausias IOC narys kanadietis Richardas Poundas paragino kolegas ir IOC prezidentą vokietį Thomą Bachą stabdyti paraiškų teikimo procesą, pakoreguoti sąlygas ir naujai nustatyti 2022-ųjų kandidatus.
Tačiau Th.Bachas atmetė pasiūlymą.
„Jis veikiausiai nenorėjo nuvilti Kinijos“, – aiškino 76-erių R.Poundas.
IOC prezidentas ir jo aplinka nuo to laiko populiarino tariamą reformos programą „Agenda 2020“, kuri turėjo spręsti ir olimpinių žaidynių paraiškų problemą.
Bet „Agenda 2020“ iš esmės žlugo, nes buvo apsiribota tik kosmetiniais pjūviais.
IOC nėra pasirengęs kirsti iš peties.
Olimpiada lieka verslo su franšize produktas: franšizės davėjas ir išskirtinis žaidynių savininkas yra IOC, kuris gauna pelną iš renginio ir tik dalį jo skiria rengėjui.
Franšizės gavėjai – olimpinių žaidynių šeimininkei – tenka visa ekonominė rizika, o IOC atleidžiamas nuo iš anksto neapskaičiuojamos finansinės naštos.
Išlošė laiko pamąstymams
Kai paraiškas rengti 2024-ųjų vasaros žaidynes atsiėmė vienas kandidatas po kito, IOC teko priimti precedento neturintį sprendimą: skelbti iškart dviejų būsimųjų vasaros olimpiadų sostines.
Th.Bachas kalbėjo, kad konkurse dėl olimpiados vietos neturi būti pralaimėjusiųjų. Tai reiškia, kad su likusiais kandidatais – Paryžiumi ir Los Andželu – buvo elgiamasi taip, lyg žaidynių metu jie abu būtų laimėję aukso medalius.
„Sunku netgi įsivaizduoti geresnį sprendimą – viso pasaulio atletai dėl olimpinių žaidynių galės jaustis stabiliai artimiausius 11 metų.
Tai du puikūs miestai, dvi didžios šalys, turinčios olimpinę istoriją.
Abu miestai su dideliu entuziazmu laukia žaidynių ir spinduliuoja olimpinę dvasią“, – po istorinės sesijos kalbėjo IOC prezidentas.
O iš tiesų IOC laimėjo laiko, kad atrastų sprendimus dėl didžiosios šventės ateities.
Situacija keitėsi dramatiškai
Dar prieš keletą metų susidomėjimas olimpinėmis žaidynėmis buvo toks didelis, kad IOC surengdavo išankstinius pretendentų rinkimus.
Po to iš paraiškas pateikusių miestų sudarydavo sąrašą oficialių kandidatų, o iš pastarųjų – galutinį.
Dabar IOC valdininkai džiaugiasi, kad apskritai dar atsiranda kandidatų tapti žaidynių šeimininkais.
Nuotraukos iš Rio de Žaneiro, kur praėjus vos pusei metų po 2016-ųjų vasaros žaidynių sporto objektai nunyko iki griuvėsių, ir nerimą keliantys pranešimai iš 2020-ųjų olimpiados sostinės Tokijo sustiprina abejones dėl miestų olimpinių ambicijų.
Tokijo išlaidos artėjančiai olimpiadai patrigubėjo. Kai prieš penkerius metus IOC paskelbė Japonijos sostinę olimpiniu miestu, žaidynės turėjo kainuoti ne daugiau kaip 7 mlrd. dolerių.
Naujosios Tokijo gubernatorės Yurio Koike nurodymu buvo parengta studija apie tikrąsias olimpiados išlaidas. Rezultatas nemaloniai nustebino: žaidynių kaina netikėtai šoktelėjo iki 30 mlrd. dolerių.
Kiek iš tiesų japonams kainuos garbė būti žaidynių šeimininkais, paaiškės tik 2020-aisiais. Tačiau astronominės išlaidos siunčia nedviprasmišką bauginančią žinią visiems galimiems būsimųjų olimpiadų rengėjams.
