Neeilinės LBF konferencijos prireikė dėl teisminių ginčų, į kuriuos federaciją įvėlė buvę LBF Vykdomojo komiteto nariai. 2016 m. vykusi konferencija dėl smulkių procedūrinių pažeidimų buvo pripažinta negaliojančia.
Federacijos kvietimu į konferenciją atvyko Tarptautinės bokso federacijos (AIBA) viceprezidentas ir Vykdomojo komiteto narys marokietis Mohamedas Moustahsane’as.
Konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) bei Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) atstovai.
Tapti LBF prezidentu iš viso pretendavo keturi kandidatai. Andrius Danilaitis surinko 13 balsų. Kandidatūrą taip pat iškėlęs boksininkas Evaldas Petrauskas gavo 2 balsus, o jo treneris Vladimiras Bajevas palaikymo nesulaukė nė iš vieno konferencijos dalyvio.
Pirmuoju federacijos viceprezidentu išrinktas Vilmantas Bobinas. Viceprezidentu mėgėjų boksui tapo A. Danilaitis, viceprezidentu AIBA profesionalų boksui – Gintautas Statkevičius.
LBF generaliniu sekretoriumi išrinktas Donatas Mačianskas, Trenerių tarybos vadovu perrinktas Vidas Bružas, Teisėjų kolegijos pirmininku – Anatolijus Kriukovas, klubų atstovu – Bronislovas Šimokaitis. Revizoriaus pareigos patikėtos Mantui Mačiui.
Naujai perrinktas nenaujas LBF prezidentas papasakojo ir apie rinkimus, ir apie federacijos siekius, ir apie Lietuvos bokso padėtį.
– Gal galite papasakoti apie tas rinkimines peripetijas? Kas atsitiko, kad šiemet vėl teko rinkti Lietuvos bokso federacijos prezidentą?
– 2016 m. sukviečiau LBF rinkiminę konferenciją. Joje pareiškiau nepasitikėjimą generaliniu sekretoriumi Antanu Arėška, kuris, mano manymu, paisė tik Vilniaus boksininkų interesų, o ne visos Lietuvos. Informacijos sklaida, darbas su federacijos nariais netenkino. Buvo išrinktas naujas generalinis sekretorius. Kviečiant konferenciją, buvo padarytas vienas procedūrinis pažeidimas. Aš su tuo sutinku, tačiau galiu paaiškinti, kodėl jis buvo padarytas. Mūsų įstatuose parašyta, kad visi veiksmai priklauso nuo generalinio sekretoriaus. O kai generalinis sekretorius praranda pasitikėjimą, nei prezidentas, nei federacijos nariai be jo negali sušaukti konferencijos. Tokia situacija ir susidarė. Sekretorius piktybiškai nešaukė konferencijos, suprasdamas, kad nebus išrinktas iš naujo.
Vilniaus bokso federacija ir keli klubai, kurie praktiškai nevykdo savo veiklos, kreipėsi į teismą. Teismas formaliai atsižvelgė į tą smulkų pažeidimą ir pripažino, kad konferencija neteisėta. Teko kviesti naują. Naujoji patvirtino ankstesnės konferencijos rezultatus, bet visam tam sugaišome dvejus metus, per kuriuos buvo labai daug visokių negražių dalykų, netiesos sakymo viešojoje erdvėje, teismų ir dėl to mes netekome visos krūvos rėmėjų. Užuot siekę sportinių aukštumų, dvejus metus turėjome aiškintis teismuose.
– Ar po rinkimų nesutarimai išliko? Gal sugebėjote susitaikyti ir susikalbėti?
– Karai niekada nebuvo naudingi. Dabar vyrauja taika. Juk normalu, kai organizacija bando dirbti skaidriai, apsivalyti nuo dar likusio sovietinio tvaiko, įtraukti jaunų specialistų. Nesuprantu, kodėl senoji karta laikosi įsikibusi savo postų. Jei iš tikrųjų sergi už sporto šaką, kuriai vadovauji, turi suprasti, kad nuo to jai geriau nebus.
– Sakydamas inauguracinę kalbą teigėte, kad Lietuvos boksui reikia keistis. Ką reikėtų keisti? Kas dabar yra blogai ir ko reikėtų siekti?
– Pirmas dalykas, kurį mums jau pavyko padaryti, nežiūrint į tuos dvejų bylinėjimosi metų trukdžius, – pagerinti informacijos sklaidą. Federacijos nariams priėmus kokius nors sprendimus, informacija apie tai turėtų būti viešinama žaibiškai.
Antra – Vykdomasis komitetas. Svarbiausias jo principas – kad iš kiekvieno regiono komitete būtų po atstovą, federacija nebūtų valdoma tik Vilniaus arba Kauno, o atsižvelgtų į visus federacijos narių siūlymus, sprendimus ir mintis. Pradėjo normaliai veikti Bokso trenerių taryba, Teisėjų kolegija. Visi mūsų sportiniai sprendimai turi būti priimama atsižvelgiant į trenerius, klausimai, susiję su teisėjavimu, – į teisėjus. Finansinius klausimus taip pat deriname su treneriais ir teisėjais. Komitetas teikia konferencijai rekomendacinio pobūdžio pasiūlymus, o ne pateikia tai kaip faktą. Per ataskaitas konferencijoje vyksta rimčiausios prezentacijos, jų metu atsiskaitoma už kiekvieną centą. Dėl ko tenka ir pasiginčyti, ir sutarti. O ne taip, kad ateina revizorius ir pristato: buvo viskas gerai, viskas gražu. Ir viskas nusprendžiama per pusę valandos. Aš ir toliau sieksiu, kad vyktų diskusija, kad federacija taptų normali, sveika, demokratinė organizacija. Nes tik tokia ji gali pasiekti norimų rezultatų.
Dar vienas aspektas, kurio neslėpsiu. Kai kuriuose miestuose, o ypač Vilniuje, dalis trenerių netreniravo boksininkų, tiesiog užsirašydavo pavardes tų, kurie jau seniai nesportuoja, ir už tai gaudavo etatus, finansavimą. Reikia bandyti prisikviesti vaikų. Einant pas juos į mokyklas, o ne užsirašant sportininkus iš oro. Džiugina teisėjavimas. Galiu pasigirti, kad Lietuvos teisėjai niekuo nenusileidžia didžiųjų šalių arbitrams. Mūsų teisėjai kviečiami ir į olimpiadas, ir į pasaulio čempionatus, ir tarptautines varžybas. Manau, kad ateityje mes dar labiau išskaidrinsime teisėjų veiklą ir kilstelėsime jų prestižą.
– Ar LBF turi strategiją? Kokia ji?
– Pagrindinis dalykas – skatinti bokso masiškumą. Susirinkus daug vaikų, ieškoti talentų. Manau, nieko naujo nepasakiau, nes taip dirba visų sporto šakų federacijos. Tiesa, suprantame, kad be naujų, jaunų trenerių įtraukimo į darbą nieko nebus. Trenerių kolektyvą reikia jauninti, kad patyrę treneriai pasitraukdami nepaliktų tuščios vietos, vakuumo, kai nebėra kam perimti patirties, nes nėra jaunų trenerių. Mes jaunų trenerių kol kas turime per mažai.
– Daugumos sporto šakų atstovai skundžiasi dėl infrastruktūros trūkumo. Boksui tinkamų salių Lietuvoje užtenka?
– Nepasakyčiau. Mes pačių bokso bendruomenės narių dėka infrastruktūrą vis geriname. Atsiranda vienas kitas naujas sporto klubas. Sporto bazių labiausiai trūksta Vilniuje. O kitur padėtis gera, neblogų bazių yra ten, kur padeda savivaldybės, yra aktyvūs treneriai. Didesnė problema ten, kur treneriai šiek tiek apsileidę, neturi „varikliukų“. Taip, lyginant su sporto šakomis lyderėmis – krepšiniu ar futbolu – boksui yra kur stengtis. Mes tikrai net nesvarstome, kad per kelerius metus galime pasivyti krepšinį finansavimu. Bet turime, kur stiebtis, kur gerinti sporto bazes.
– Ar visuose šalies regionuose yra kur boksuotis, treniruotis?
– Taip. Aišku, ne kiekviename mieste. Bet visuose regionuose: ir rytuose, ir vakaruose, šiaurėje ir pietuose, yra kur boksuotis.
– Kur yra pagrindiniai Lietuvos bokso centrai?
– Blogai, kad savo pozicijas užleidžia Vilnius. Jei lygintume rezultatus, aktyvumą, skaidrumą. Vilnius buvo kažkaip susikoncentravęs į kelių sportininkų šlovės laurus. Bet kažko gero apie darbus, ieškant vilniečių talentų, tikrai negalėčiau pasakyti. Dabar situacija labai neblogai atrodo Kaune, Pasvalyje. Gal daugiau nevardysiu, nes ko nors nepaminėsiu, pamiršiu, įsižeis dar žmonės. Labai gražiai atsiskleidę bokso centriukai po visą Lietuvą.
– Lietuvos boksininkų meistriškumas stabilus – jie nuolat dalyvauja olimpinėse žaidynėse. O kaip yra su populiarumu? Jis auga ar mažėja?
– Populiarumas priklauso nuo to, kaip mes viešiname savo sporto šaką. Kaip mes nušviečiame savo rezultatus, kaip pateikiame tai, kad turime, ką parodyti ir ką pasakyti. Daug metų, iki pat 2016-ųjų, viešinti nebuvo lengva. Grupė, apie kurią kalbėjome interviu pradžioje, nesuprato, kad reikia skirti lėšų boksui populiarinti, kalbėti apie jį. Nebuvo supratimo ir intereso. Dabar konferencijoje kaip strateginį dalyką pasitvirtinome viešųjų ryšių skatinimą. Per tuos dvejus metus gana nemažai buvo nuveikta populiarinat mūsų sporto šaką. Prie populiarumo stipriai prisidėjo mūsų viešos treniruotės.
Vasarą Palangoje, kai geras oras, kviečiami ir vaikai, ir suaugusieji į viešas treniruotes, mokoma įvairių bokso pratimų. Visi supranta, kad boksas nėra vien tik sparingas, kai stengiamasi pataikyti į tam tikras vietas ir kovoti dėl taškų, bet tai yra ir geros kardiotreniruotės tiek vaikinams, tiek merginoms, moterims, vyrams, vaikams. Nekontaktinių pratybų yra gerokai daugiau negu visiško kontakto profesionalių boksininkų treniruočių. Boksas – tai ne vien smūgiavimas, bet ir daugybė kiekvienam labai įdomių treniruočių elementų. Tad sportuojančiam žmogui jis yra nenuobodus, užsiimant juo labai greitai galima pasiekti gerų rezultatų. Juk ir futbolo rinktinių, ir krepšinio klubų sportininkai treniruodamiesi naudoja tam tikrus bokso elementus kartu su boksininkais. Tad sau prieinamų bokso elementų gali rasti kiekvienas.
– Kaip su jaunaisiais talentais? Ar turime jų pakankamai?
– Nepakankamai. Tačiau yra. Iš jaunių čempionatų vaikinai grįžo su medaliais. Bet talentų reikia ieškoti. Ir šiaip sau eidamas gatve jų neatrasi, nebent bus labai laimingas atsitiktinumas. Reikia susikviesti kuo daugiau vaikų, dirbti su jais ir juose įžvelgti talentus. O tada juos išsaugoti. Nes net ir pats stipriausias, pats talentingiausias boksininkas, neturėdamas trenerio, ilgai gerų rezultatų neišlaikys. Treneriai turėtų eiti į mokyklas ir pradėti su vaikais dirbti nuo pradinių klasių. Todėl krepšinis ir yra populiariausia sporto šaka, nes kiekviena mokykla turi jo bazę, kiekvienoje jis žaidžiamas, lankosi krepšinio treneriai. Turime tai pasiekti ir su boksu.
– Kiek turime profesionalių boksininkų?
– Rimtesnių – tris: Eimantas Stanionis, Egidijus Kavaliauskas ir Virgilijus Stapulionis. Anksčiau AIBA taisyklės griežtai ribodavo tokių sportininkų galimybes. Pasiboksavus kokiame nors profesionalų turnyre, buvo galima prarasti AIBA licenciją ar būti diskvalifikuotam kuriam laikui. Šiuo metu visame pasaulyje situacija keičiasi, taip pat ir Lietuvoje. Dabar jau ir profesionalų turnyrai čia vyksta. Aišku, mėgėjų boksas yra profesionalių boksininkų kalvė. Tam, kad ko nors pasiektum kaip profesionalus boksininkas, turi būti tikrai geras atletas. Jei kaip mėgėjas neparodysi rezultatų, nelabai kur tave kaip profesionalą ir kvies.
– Ko galima tikėtis iš mūsų profesionalų olimpinėse žaidynėse?
– E. Stanionis neatsisakė jose dalyvauti. Matote, profesionalai turi sutartis su klubais ir viskas priklauso ne vien nuo jų sprendimų.
– Kokie svarbiausi turnyrai šiemet dar laukia mūsų boksininkų?
– Didelių turnyrų nebus. Šiaip mes Lietuvoje turime gana stiprių turnyrų: Dano Pozniako ir Algirdo Šociko. Vyksta ir Vitalijaus Karpačiausko turnyras, ir komercinės varžybos, į kurias kviečiame kurią nors stipresnių bokso šalių rinktinę.
– Kiek naudingi D. Pozniako ir A. Šociko turnyrai yra sportine prasme?
– Labai šaunu, kad mes tokius turnyrus rengiame Lietuvoje. Šie į AIBA kalendorių patenkantys tarptautiniai turnyrai pritraukia itin daug gerų boksininkų. Geriausi Lietuvos atletai juose turi galimybių išbandyti jėgas su varžovais iš Rusijos, Ukrainos, Kubos, Kazachstano. Šios stiprios rinktinės neatsisako atvykti į Lietuvą ir laiko mūsų turnyrus būdu gerai pasitikrinti. Niekada per visą turnyrų istoriją nebuvo, kad stiprūs varžovai neatvyktų, kad turnyras nenusisektų. Todėl savo turnyrais galime didžiuotis.
