Pasaulyje gerai žinomos kovinio sporto organizacijos „ONE Championship“ rengiamose kovose Azijoje dalyvavęs 31-erių lietuvis į ringą lipo du kartus ir abu šventė pergales.
Indonezijoje debiutinėje savo kovoje jis nugalėjo kroatą Antonio Plazibatą, o antroje, kuri vyko Malaizijoje, nukovė prancūzą Florentą Kaouachi.
„S. Povilaičio daina man patinka, nes ji panaikina per didelį susikaupimą. Prieš kovą tu gyveni rimtai, alini save krūviais, būni pilnas minčių. O „Švieski man vėl“ daina – linksma. Eidamas į ringą su ja, prieš renginį tu tiesiog švieti savo puikia emocija. Ji nuteikia gerai“, – šypsodamasis pasirinktą dainą apibūdino kovotojas.
S.Maslobojevas apsilankė Lrytas.lt vaizdo konferencijoje, kur papasakojo apie pasiruošimą svarbioms kovoms, naujus iššūkius Azijoje bei prisiminė, kur ir kaip kilo jo žymioji pravardė „Kuvalda“.
– Visi džiaugėsi jūsų kovomis Europoje ir staiga – posūkis į Aziją. Jau turėjote dvi kovas „ONE Championship“ organizacijos rengiamuose turnyruose. Kaip ir kodėl nusprendėte pasukti į kovas Azijoje?
– Mūsų sportas yra toks dalykas, kad viskas mažai priklauso, kur tu pats nori pasukti. Viskas priklauso nuo agentų į kurių akiratį tu patenki arba ne. Kiekviena organizacija turi savo žvaigždes. Viskas priklauso nuo to, ar tu jų žvaigždėms gali pateikti gražią kovą ar kelti grėsmę.
„ONE Championship“ organizacija tik šiais metais pradėjo rengti kikbokso kovas. Iki tol rengdavo mišrių kovos menų turnyrus. Mano tikslas yra tapti šios organizacijos pasaulio čempionu.
– O kaip vyko kalbos su agentais? Ar buvote stebimas jau kurį laiką?
– Iš kovotojų dažnai girdžiu, kad jie patys ieško agentų, jiems siūlosi. Man tiesiog sekasi, kad netenka nieko ieškotis. Palaikau savo ritmą, esu paskyręs gyvenimą tikslui. Kaip sakoma – eik vienu keliu ir gyvenimas dovanos galimybes. Patys agentai susiranda, pasiūlo. Pasiūlė ir čia, Azijoje vykstančiose kovose sudalyvauti.
– Kuo skiriasi kovos organizuojamos Azijoje ir Europoje?
– „ONE Championship“ daugumą turnyrų daro narvuose ir tai jau yra visai kas kita. Kitoks judėjimas. Negali ringe varžovo atsistumti, atsilošti, turi judėti visai kitaip.
Paskutinėje kovoje jie pakeitė pirštines, jos buvo su atvirais pirštais. Be to distancija turi būti kitokia, todėl skaudžiai atsiliepia kiekviena klaida. Turi dirbti šaltu protu ir daryti mažiau klaidų.
Dėl pirštinių šiek tiek stresavau ir aš. Buvau įpratęs tvarkingai priimti smūgius į gynybą ir kontraatakuoti, o čia žaidimo planas keitėsi. Turėjau daug judėti, negalima buvo ateiti į vidutinę distanciją dirbti, o reikėjo iš tolimos. Atrodo tas pats sportas, muštynės, pirštinės nieko nelemia. Bet taip nėra. Čia kiekvienas žingsnis apmąstytas ir reikia žiūrėti į priekį.
Be to, „ONE Championship“ organizacija yra bene vienintelė pasaulyje, kuri leidžia žiūrovams stebėti kovas nemokamai. Transliacijas stebi šimtai milijonų žmonių. Susidomėjimas yra didelis. Mane nustebino, kai po kovos prašė žmonės pasakyti Stasio Povilaičio dainos „Švieski man vėl“, su kuria žengiau į ringą pavadinimą.
– Kalbant apie dainas, kurios jus lydi į ringą. Pagal ką jas renkatės?
– Dainas renkuosi tas, kurios artimos sielai, širdžiai, kurios kažką reiškia. Anksčiau buvo Aleksandro Makejevo daina „Skristi paukščiu“. Bet galiu pasakyti, kad ji ir dar kitos dainos, kurios buvo prieš tai – per sunkios.
Yra sportinis jaudulys ir jei tu su juo nesusitvarkai – perdegi. Ringe kovotojo būna daug mažiau procentų nei reikia. Stasio Povilaičio daina man patinka, nes ji panaikina per didelį susikaupimą. Prieš kovą tu gyveni rimtai, alini save krūviais, būni pilnas minčių. O „Švieski man vėl“ daina – linksma. Eidamas su ja tu tiesiog švieti, savo puikia emocija prieš renginį. Ji nuteikia gerai.
– Pirmoje kovoje įveikėte „K-1 World GP“ pasaulio čempioną kroatą Antonio Plazibatą. Tai buvo kovų Azijoje debiutas. Kokios mintys prieš šią kovą sukosi galvoje?
– Vieną kartą su šiuo varžovu jau buvau kovojęs. Tuomet kovą nutraukė jo treneriai, nes jis buvo sužalotas. Labai gerai, kad jie buvo atsakingi ir protingi. Jis prieš mane patyrė pirmą pralaimėjimą, tačiau po tos kovos vėl kovojo be pralaimėjimų.
Žinau tą jausmą, kai tu patiri pirmąjį pralaimėjimą, o esi augantis, perspektyvus ir tikiesi susitikti kitą kartą su varžovu. Žinau, kad jis uoliai treniravosi ir galvojo apie revanšą man.
Jaudulys buvo. Žinojau, kad mano kovos stilius gerai išanalizuotas, varžovas įgavęs patirties sustiprėjęs. Žinojau, kad bus įtempta kova. Tačiau ir pats vietoje nestovėjau. Tiesiog žinojau, kad turiu išlaikyti šaltą protą.
– Tai prieš pirmąją kovą buvo sunku?
– Nuskridome į vietą beveik savaitė prieš kovą. Tris, keturias dienas buvo sunku miegoti – vyravo jaudulys, mušė prakaitas. Labai pergyvenau. Juk tai debiutas pasaulinėje organizacijoje, visi stebės, pasirodymas bus visam pasauliui. Žinojau, kad negaliu sau leisti padaryti klaidos ir jaudulys mane iš vidaus valgė visą savaitę.
Bet kai išgirdau S.Povilaičio dainą, o negana to, išgirdau arenoje ir lietuvių balsus, tai mane užvedė. Mintys pasikeitė.
O antrajame pasirodyme buvo kiek paprasčiau. Man tereikėjo laikytis to pačio plano – išlaikyti šaltą protą, laikyti ant įtampos varžovą, daryti savo darbus. Tik prieš startą kvėpavimas didėjo, delnai šlapo. Bet, kai nuskambėjo „Švieski man vėl“ daina ir vėl viskas pasikeitė. Kaip bebūtų juokinga, bet daina daug reiškia.
– Kaip vyksta varžovų analizavimas, pasiruošimas kovai?
– Šitą darbą palieku savo treneriui Andriui Šipailai, kadangi kuo daugiau galvoji apie varžovą, o ne apie save, tuo mažiau atlieki darbo. Mano darbas – būti pasiruošusiam šimtu procentų. O varžovo pliusus ir minusus studijuoja treneris. Jis aiškinasi, kur mums reikia dirbti, į ką reikia atsižvelgti.
– Prieš kovas varžovai dažnai mėgsta siuntinėti aštrias žinutes, rodyti grėsmę. O kaip pats reaguojate į tokius dalykus?
– Bandyti galima. O jeigu nepasiseks? Kas tada? Mike'as Tysone'as kažkada sakė – planą turi visi iki kol prasileidžia pirmąjį smūgį. Tuomet vyksta interpretacija. Gali būti, kad varžovai analizuoja mane. Bet aš esu universalus, stengiuosi prisitaikyti.
Esu atidirbęs veiksmus. Neinu su visiškai konkrečiu planu, nes ringe vyksta kova šachmatais. Pirmame raunde analizuoju varžovą, pažiūriu kas ir kaip. Mintyse paruošiu planą, per pertraukėlę su treneriu apsitariame, o antrajame jau dirbame.
– Kiek reikia turėti kovų, kad į ringą galėtum žengti be jokios baimės?
– Mums visada sakydavo – kuo daugiau kovų, tuo geriau. Bet taip nėra. Pirmose kovose, kuomet kovodavau, man patikdavo procesas ir nesvarbu rezultatas. Pamenu, kai pirmą kartą kovojau „Siemens“ arenoje. Tuomet buvau toks laimingas...
Tačiau vėliau atsiranda vardas, žinomumas, esi pavyzdys jaunimui, visi nori, kad tu laimėtum. Ateina tavęs palaikyti ir kažko tikisi. Tuomet sau įsikali į galvą, kad turi laimėti ir tas labai apkrauna. Ilgą laiką su tuo kovojau ir žengus į ringą buvo sunku.
Dabar pradėjau skaityti psichologines knygas, lankyti seminarus, užsiimti meditacija. Visi šie dalykai yra reikalingi. Blogas mintis reikia nustumti į šoną ir žiūrėti į tikslą. Taip pat ir „ONE Championship“ organizuojamose kovose. Turiu tikslą ir tuomet viskas klojasi gerai.
– Jūsų pravardė „Kuvalda“. Kur ir kaip ji kilo?
– Kilo ji labai seniai, dar kai Klaipėdoje gyvenau. Su kolega kovojome MMA kovose ir mums reikėjo salės, kur pasportuoti. Eidavome į vieną mokyklą, kur sportuodavo sambo imtynininkai, jie ten rytais susirinkdavo, pažaisdavo futbolą, į pirtį nueidavo. O mes naudodavomės sale. Prisižiūrėję „youtube“ filmukų, kartodavome pratimus, dirbdavome.
Toje salėje buvo kolonos, kurios buvo apsuktos porolonu. Mes tas kolonas atsikėlę nuo grindų daužydavome, kad pajusti kovą stovėsenoje. Vieną dieną treneris nusileido iš antro aukšto išgirdęs, kaip mes dirbame, pavadino mane kuvalda. Sakė reiks mest mus iš salės, nes ir pastatą sugriausime.
Pasijuokėmė, o kitą kartą, kai atėjau į salę, vėl buvau kuvalda pavadintas. Tuomet grįžęs namo pagalvojau – kodėl gi ne? Būsiu kuvalda. Juk iš kuvaldos niekas nenori gauti (juokiasi).
– Ar jaunimo tarpe įžvelgiate naujų talentų?
– Žinoma. Aš pats turėdamas žinių stengdavausi jas po truputį perteikti jaunimui ir stebėti, kas tikrai yra susidomėjęs, o kas šiaip ateina treniruotis.
Kai matau, kad yra susidomėjimas, duodu daugiau krūvio. Pasiūlau šeštadieniais ateiti pakovoti. Tada pasiūlau varžybose sudalyvauti. Kai jau privedu iki varžybų ir matau, kad jaunuolis noriai ruošiasi, tuomet pervedu į varžybinę grupę, kur jau rimtai ruošiamasi.
Deja, kol pats esu aktyvus sportininkas, negaliu skirti tiek dėmesio jaunuoliams. Galiu duoti bazines žinias, sutvarkyti fizinę formą, bet kokybiškai privesti iki aukšto lygio varžybų yra sunku. Man reikia pačiam ruoštis varžyboms, reikia poilsio ir panašiai.
