Iki šiol lietuviai Europos pirmenybėse laimėjo keturis aukso, penkis sidabro ir šešis bronzos apdovanojimus, o labiausiai pasižymėjo Europos čempionais tapę šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka, šuolininkė į tolį Vilhelmina Bardauskienė bei disko metikai Romas Ubartas ir Virgilijus Alekna.
Tiesa, pusė lietuvių iškovotų apdovanojimų įrašyti į SSRS sąskaitą, o Nepriklausomos Lietuvos kraityje yra vienas aukso, trys sidabro ir trys bronzos medaliai.
Rengėjai atsiuntė bilietą
Pirmosios Europos lengvosios atletikos pirmenybės buvo surengtos 1934 metais Turine. Lietuvos sporto vadovai iš pradžių dėl brangios kelionės buvo nusprendę nesiųsti lengvaatlečių į Italiją, tačiau jų nuomonę pakeitė Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF), kuri, siekdama praplėsti varžybų geografiją, atsiuntė lietuviams vieną traukinio bilietą iš Kauno į Turiną ir atgal.
Šis paskatinimas privertė sukrusti Lietuvos sporto vadovus ir jie nusprendė nepraleisti pirmojo Europos lengvosios atletikos čempionato. Maža to, į Turiną buvo deleguotas net ne vienas, o trys sportininkai.
Deja, lietuvių rezultatai buvo kuklūs. Geriausiai tarp mūsiškių pasirodęs klaipėdietis Vladas Komaras per žemyno pirmenybes pakartojo Lietuvos šuolių į aukštį rekordą (180 cm) ir užėmė septintąją vietą, bet nuo čempiono suomio Kalevi Kotkaso atsiliko 20 cm, o nuo kitų dviejų prizininkų – 17 cm.
V.Komaras taip pat dalyvavo 110 m barjerinio bėgimo varžybose, tačiau į finalą nepateko. 400 m atrankos bėgime iškrito Vladas Bakūnas, o trečiam Lietuvos atstovui Stasiui Šačkui nepavyko baigti dešimtkovės varžybų.
Daug geriau pasirodė kitų dviejų Baltijos valstybių lengvaatlečiai. Ir estai (rutulio stūmikas Arnoldas Viidingas), ir latviai (50 km ėjikas Janis Dalinis) iškovojo aukso medalius, o Estijos sportininkai net šešiose rungtyse pateko tarp aštuonių geriausiųjų.
Beje, Komaro pavardė vėliau tapo puikiai žinoma viso pasaulio sporto mėgėjams. Šią pavardę išgarsino Vlado Komaro sūnus Vladislavas (Wladislawas), septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose gynęs Lenkijos garbę. Vladislavas Komaras laimėjo du Europos pirmenybių bronzos medalius ir tapo 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių čempionu.
Iki Antrojo pasaulinio karo buvo surengti du Europos čempionatai. Antrasis buvo išskirtas į dvi dalis: 1938 metais vyrai varžėsi Paryžiuje, moterys – Vienoje. Tačiau Lietuvos sporto vadovybė, nusivylusi Turine pasiektais rezultatais, lengvaatlečių kelionėms į Europą pinigų neskyrė.
Pirmasis lietuvės medalis
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkams vienintelis kelias į tarptautines varžybas ėjo per SSRS rinktinę. Pirmaisiais sovietmečio metais į ją nepateko nė vienas Lietuvos lengvaatletis, o vieni pirmųjų SSRS rinktinės duris atvėrė vidutinių nuotolių bėgikas Jonas Pipynė ir ieties metikė Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė.
Jie 1958 metais tapo SSRS čempionais ir gavo teisę dalyvauti tų metų Europos čempionate, kuris buvo surengtas Stokholme. Švedijos sostinėje labiau nudžiugino B.Zalagaitytė, nusviedusi ietį 51,30 m, atsilikusi tik nuo čempione tapusios čekės Danos Zatopkovos ir pirmoji atvežusi į Lietuvą Europos pirmenybių sidabro medalį.
Tuo tarpu J.Pipynė iš kovos dėl apdovanojimų pasitraukė 1500 m bėgimo atrankos etape.
Beje, B.Zalagaitytė geriausią karjeros sportinę formą pasiekė praėjus keliems mėnesiams po Europos čempionato. Ji 1958 metų rudenį numetė ietį 57,49 m ir pagerino pasaulio rekordą. B.Zalagaitytė buvo pirmoji pasaulio rekordininke tapusi Lietuvos sportininkė, o 1960 metais tapo ir pirmąja olimpinį medalį iškovojusia Lietuvos lengvaatlete.
Tremtinio į rinktinę nepriėmė
Kai kuriems Lietuvos sportininkams geri rezultatai SSRS varžybose negarantavo teisės dalyvauti svarbiausiuose tarptautiniuose turnyruose. SSRS rinktinės narys privalėjo būti „politiškai patikimas“, bet ne vienam lietuviui ši sąlyga buvo neįvykdoma.
Liūdna sovietinio gyvenimo tikrovė neleido sporto aukštumų pasiekti puikiam disko metikui Algimantui Baltušnikui. Jis gimė Lietuvoje, bet būdamas aštuonerių su tėvais buvo ištremtas į Buriatiją. Ten A.Baltušnikas pradėjo sportuoti ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje tapo vienu geriausių SSRS disko metikų.
Lietuvos sporto vadovai pasirūpino, kad A.Baltušnikui būtų leista grįžti į gimtinę, bet SSRS rinktinės durys „politiškai nepatikimam“ lengvaatlečiui liko užtrenktos. Karjeros pradžioje jem nebuvo leidžiama vykti net į kai kuriuos SSRS miestus. Tik vėliau sovietinis saugumas leido buvusiam tremtiniui dalyvauti „socialistinėse“ šalyse rengtose varžybose, bet triskart SSRS čempionas ir dukart SSRS rekordininkas taip ir negavo progos išbandyti jėgas Europos pirmenybėse ar olimpinėse žaidynėse.
Lėmė šuolių skaičius
Vienintelis lietuvis, sovietmečiu laimėjęs du Europos pirmenybių medalius, yra šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka. Jis taip pat yra pirmasis žemyno čempionu tapęs Lietuvos lengvaatletis.
K.Šapka aukso medalį parsivežė 1971 metais iš Helsinkio, o po trejų metų Romoje iškovojo sidabro apdovanojimą.
K.Šapka vienas pirmųjų Europoje perprato iš JAV atkeliavusio naujo šuolių stiliaus ypatumus, todėl aštuntojo dešimtmečio pradžioje prieš daugelį varžovų įgijo pranašumą. Nors prieš auksinį 1971-ųjų Europos čempionatą vilnietį kamavo stiprūs kelio raiščių skausmai, jis įveikė negandas ir peršoko į 220 cm aukštį pakeltą kartelę. Tiesa, tą patį padarė dar du varžovai, bet lietuvio pergalę nulėmė tai, kad šis aukštis jam pakluso pirmuoju bandymu. Tuo tarpu rumunas Csaba Dosa tą patį aukštį peršoko antruoju mėginimu, ukrainietis Rustamas Achmetovas – trečiuoju.
1974 metais Romoje du geriausi šuolininkai irgi pasiekė vienodą rezultatą – K.Šapka ir danas Jesperis Torringas peršoko 225 cm. Vis dėlto tąkart lietuviui reikėjo daugiau bandymų negu varžovui ir jis užėmė antrąją vietą.
Auksas – per lietų
Antrasis Europos pirmenybių aukso medalis į Lietuvą buvo parvežtas 1978 metais iš Prahos. Pergalę pasiekė šuolininkė į tolį Vilhelmina Bardauskienė.
V.Bardauskienė tuo metu buvo viena populiariausių pasaulio sportininkių. Likus vos pusantros savaitės iki Europos čempionato ji tapo pirmąja moterimi, nušokusia toliau nei 7 metrus – nedidelėse varžybose Kišineve nuskriejo 707 cm ir pasiekė pasaulio rekordą.
Visiems buvo įdomu savo akimis pamatyti ypatingą ribą peržengusią naująją pasaulio rekordininkę ir ji lengvosios atletikos mėgėjų nenuvylė. Vilnietė Prahoje jau per atrankos varžybas nušoko 709 cm ir dar sykį pagerino pasaulio rekordą. Suprantama, finale buvo laukiama dar tolimesnių šuolių, tačiau lūkesčius sujaukė gamta. Finalo dieną Čekoslovakijos sostinėje pliaupė lietus, todėl šuolininkės negalėjo tinkamai įsibėgėti ir leidosi arčiau negu išvakarėse.
V.Bardauskienė nušoko 688 cm, bet šio rezultato užteko, kad lietuvė taptų čempione. Sidabrą laimėjusi vokietė Angela Voigt atsiliko 9 cm.
1978 metais Prahoje Lietuvos lengvaatlečiai iškovojo dar vieną medalį. 10000 m bėgimo varžybose trečiąją vietą užėmė SSRS rekordą pagerinęs Aleksandras Antipovas.
Disko metikų triumfas
1986 metais Štutgarte du tvirti Lietuvos vyrai padarė tą, ko prieš tris dešimtmečius negalėjo padaryti A.Baltušnikas – Romas Ubartas ir Vaclovas Kidykas užlipo ant garbės pakylos per Europos pirmenybių disko metimo varžybas.
R.Ubartas diską nusviedė 67,08 m ir iškovojo aukso medalį, V.Kidykas įrankį švystelėjo 66,32 m ir laimėjo bronzą. Tarp lietuvių įsiterpė čempionui vos 6 cm pralaimėjęs baltarusis Georgijus Kalnaočenka.
Europos pirmenybių finale lyderiai vis keitėsi. Pakaitomis pirmavo tai abu lietuviai, tai baltarusis, bet visus taškus sudėjo penktasis bandymas, kuriuo visi trys prizininkai pasiekė savo geriausius rezultatus. Įdomu, kad Europos čempionate tik septintąją vietą užėmė vokietis Jurgenas Schultas (64,38 m), kuris tų pačių metų vasaros pradžioje pasiekė iki šiol nepagerintą pasaulio rekordą (74,08 m).
Kovoti dėl medalio Štutgarte galėjo dar vienas Lietuvos lengvaatletis. Vienas geriausių pasaulio kūjo metikų tuo metu buvo Benjaminas Viluckis, 1986 metais tapęs SSRS čempionu ir laimėjęs Geros valios žaidynių bronzos medalį. Tačiau dalyvauti Europos čempionate lietuviui neleido sovietinis saugumas. B.Viluckiui buvo uždrausta vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką, nes joje gyveno sportininko tėvas, brolis ir sesuo.
Lėtos skyrybos su SSRS
1990 metų kovo 11 dieną paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, šalies sporto vadovai paragino Lietuvos sportininkus nedalyvauti SSRS pirmenybėse ir pasitraukti iš SSRS rinktinių. Tačiau tarptautinės organizacijos neiškart pripažino savarankišką Lietuvą, todėl lietuviai dar kurį laiką dalyvauti oficialiose varžybose galėjo tik kaip SSRS rinktinės nariai.
Kai kurie sportininkai nenorėjo likti svarbiausių įvykių nuošalyje, todėl toliau vilkėjo SSRS rinktinės aprangą. Tarp jų buvo 1990 metų Europos čempionate Splite dalyvavę R.Ubartas ir septynkovininkė Remigija Nazarovienė.
Splite iškovoti medalių jiems nepavyko. Čempiono vardą gynęs R.Ubartas užėmė penktąją vietą, R.Nazarovienė liko šešta.
Nepriklausomos Lietuvos vėliava per Europos lengvosios atletikos čempionatą vėl buvo pakelta tik 1994 metais Helsinkyje. Į Suomijos sostinę iškeliavo 11 mūsų šalies lengvaatlečių, o geriausiai pasirodė šuolininkė į aukštį Nelė Žilinskienė, užėmusi trečiąją vietą ir iškovojusi pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos istorijoje Europos pirmenybių medalį.
N.Žilinskienės rezultatas net pranoko lūkesčius – prieš čempionatą Lietuvos lengvosios atletikos vadovai nespindėjo optimizmu ir neslėpė, kad medalio nesitiki.
Visus nustelbia V.Alekna
Atkūrus Nepriklausomybę, mūsų šalies lengvaatlečiai iškovojo tik vieną Europos pirmenybių aukso medalį. Tauriausiu apdovanojimu pasipuošė labiausiai tituluotas mūsų šalies lengvaatletis Virgilijus Alekna, bet net ir jam pergalės žemyno pirmenybėse teko laukti labai ilgai.
V.Alekna jau buvo iškovojęs du olimpinius aukso medalius (2000 ir 2004 m.), dukart tapęs pasaulio čempionu (2003 ir 2005 m.), tačiau Europos čempiono titulas jam vis dar buvo nepasiekiamas. Ir jei 1998 metais laimėta bronza tuo metu dar tik pradėjusiam į elitą veržtis V.Aleknai buvo puikus pasiekimas, tai 2002 metais iškovotą sidabrą tiek pats disko metikas, tiek visi Lietuvos sporto sirgaliai įvertino kaip nesėkmę.
Vis dėlto trečiasis kartas nemelavo. 2006 metais Gioteborge vykusiame Europos čempionate V.Alekna privertė gerbėjus pasijaudinti per atrankos varžybas (reikiamą rezultatą pasiekė tik paskutiniu trečiuoju bandymu), tačiau finale jau pirmuoju metimu švystelėjo diską tiek (68,67 m), kad net pajėgiausi varžovai buvo priversti papurtyti galvą ir pripažinti, jog neturi jokių galimybių aplenkti lietuvį.
Beje, V.Alekna yra vienintelis Lietuvos lengvaatletis, Europos pirmenybėse laimėjęs tris medalius.
Medalį teko grąžinti
Lietuva kelias savaites turėjo dar vieną Europos čempionę, bet aukso medalį teko grąžinti dėl teigiamo dopingo testo.
2010 metais Barselonoje žemyno pirmenybių maratono bėgime pirmoji finišo liniją kirto Živilė Balčiūnaitė. Ji namo grįžo su aukso medaliu, o Lietuvoje gavo valstybinį apdovanojimą, tačiau po kelių savaičių buvo paskelbta, kad bėgikės dopingo mėginyje rastas per didelis testosterono kiekis.
Bėgikė neteko visų apdovanojimų ir buvo diskvalifikuota dvejiems metams, o Lietuva buvo išbraukta iš medalių lentelės, nes nė vienas kitas mūsų šalies lengvaatletis Barselonoje tarp prizininkų nepateko. Tai buvo pirmasis atkūrus Nepriklausomybę Europos čempionatas, kuriame Lietuva nelaimėjo nė vieno medalio.
Lengvaatlečiai varžosi dažniau
Nuo 1934 iki 2010 metų Europos lengvosios atletikos čempionatai buvo rengiami kas ketverius metus – nelyginiais neolimpiniais metais. Tačiau praėjusio dešimtmečio pabaigoje Europos lengvosios atletikos asociacija (EAA) nusprendė žemyno pirmenybes rengti dažniau – kas antrus metus.
Olimpiniais metais kol kas buvo surengti tik du Europos čempionatai (2012 ir 2016 m.), bet šie turnyrai nebuvo visaverčiai. Daugelis geriausių lengvaatlečių pasirengimą planato taip, kad geriausią sportinę formą pasiektų per olimpines žaidynes, todėl arba visai nevažiavo į Europos pirmenybes, arba jose startavo ne visa jėga.
Dėl šios aplinkybės progą sužibėti gavo antrojo ešelono lengvaatlečiai, kurie varžantis visiems stipriausiems beveik neturėjo galimybių kovoti dėl medalių. Tuo pasinaudojo ir lietuviai.
2012 metais Helsinkyje sidabro medalį laimėjo šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys, bronzos – 100 m bėgikė Lina Grinčikaitė. 2016 metais Amsterdame sidabro medalį iškovojo šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė.
Tuo tarpu neolimpiniais 2014 metais Ciuriche vykusiame Europos čempionate, kuriame dalyvavo net 35 mūsų šalies lengvaatlečiai (tai buvo gausiausia Lietuvos delegacija), geriausiai tarp lietuvių pasirodžiusi disko metikė Zinaida Sendriūtė užėmė tik šeštąją vietą.
