Tikslas – kuo daugiau sportuojančių žmonių
Šiemet Klaipėda didžiuojasi Europos sporto miesto titulu. Šį vardą uostamiesčiui suteikė Europos sporto sostinių ir miestų asociacija „ACES Europe“. Vienas šios asociacijos tikslų – propaguoti sportą tarp Europos Sąjungos piliečių, ypač tarp mažiau galimybių turinčių grupių – vaikų, senjorų ir neįgaliųjų.
Sveikindamas šventės dalyvius Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pabrėžė, kad reikia kalbėti apie kuo didesnę integraciją, apie buvimą kartu – bendrose aikštėse, bendrose sporto salėse. Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Anatolijus Čupkovas šią mintį pratęsė – tokie festivaliai yra puiki proga pristatyti integruotą krepšinį, integruotą futbolą, kai neįgalieji žaidžia kartu su negalios neturinčiais.
Pasak vieno iš renginio organizatorių, Klaipėdos miesto lengvosios atletikos mokyklos renginių organizatoriaus Dariaus Raišučio, festivalis surengtas pasitelkiant profesionalius sporto klubus, profesionalią įrangą. Prie šventės organizavimo prisidėjo ne tik neįgaliųjų sporto klubai, bet ir Klaipėdos lankininkai, sporto klubas „Tempas“, Klaipėdos krepšinio mokykla ir Vakarų stalo teniso akademija, šventė surengta miesto stadione.
D. Raišutis pastebėjo, kad neįgalieji noriai išbando įvairias sporto šakas, pabaigę vieną eina prie kitos. Jo teigimu, tai labai gerai – smagiai, aktyviai leisdami laisvalaikį, bendraudami žmonės atranda, kas labiausiai traukia, o galbūt kitą kartą ir rimčiau pasidomės, nueis į sporto klubą. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės Sporto skyriaus vedėjo Pauliaus Paliulio, toks ir yra žaidynių tikslas – kad negalią turintys žmonės pabendrautų, pasportuotų, gautų gerų emocijų.
Galimybė išbandyti įvairias sporto šakas
Į Klaipėdoje vykusį neįgaliųjų sporto festivalį suvažiavo visas būrys negalią turinčių žmonių iš Marijampolės, Vilniaus, Mažeikių, Alytaus, Kauno ir, žinoma, pačios Klaipėdos.
VšĮ „Likimo laiptai“, vienijančios negalią turinčius žmones, vadovas Adolfas Ruškys sako, kad idėja surengti tokį festivalį brendo jau seniai – Klaipėdoje yra tradicija į sporto varžybas rinktis gruodžio mėnesį, minint Tarptautinę neįgaliųjų dieną, tačiau rimto renginio, kuris suburtų tiek negalią turinčių žmonių iš visos Lietuvos, nebuvo. Gruodį rinkdavosi daugiausia specialiųjų mokyklų, dienos centrų auklėtiniai. Klaipėdos lengvosios atletikos manieže, kur paprastai vyksta sporto renginys, trūko erdvės. Neįgaliųjų reikalų taryboje sutarta šventę surengti atviroje erdvėje, stadione. Deja, šį kartą prie renginio neprisijungė vaikai, sporto mokyklų auklėtiniai – vasara tam nepalankus metas. Vis dėlto, D. Raišučio manymu, į stadioną susirinko panašiai žmonių – apie 150–200.
Klaipėdoje veikia trys federacijoms priklausantys neįgaliųjų sporto klubai: „Žuvėdra“ – judėjimo negalios, aklųjų „Pamarys“ ir kurčiųjų „Šermukšnis“. „Žuvėdros“ klubo trenerė Asta Ivanauskaitė sako, kad neįgalieji gali žaisti biliardą, bočią, tinklinį sėdint, gerinti savo bendrą fizinę būklę, sudarytos sąlygos lankyti baseiną. Be to, aktyviai leisti laisvalaikį skatinami įvairiose neįgaliųjų organizacijose.
Šaudymas lanku ar pneumatiniu pistoletu – neįgaliesiems dar mažai žinomos sporto šakos. Šventėje atsirado nemažai norinčių jas išbandyti. Daug dėmesio sulaukė ir aklųjų tenisas (ne vienam įdomu, kaip nematantis žmogus gali žaisti tenisą), visą dieną ratus aplink stadioną suko triračiai – specialiai cerebriniu paralyžiumi sergantiems žmonėms sukurta judėjimo priemonė, kuria judėti gali net ir nevaikštantys, tik šiek tiek kojomis besiremiantys žmonės. Žinoma, netrūko norinčių dalyvauti tradicinėse neįgaliųjų rungtyse – bočios, krepšinio 3x3, baudų mėtymo, smiginio varžytuvėse. Daug azarto buvo jaučiama tinklinio sėdint aikštelėje – sportininkai nesiskirstė net užklupus lietui. Iš viso festivalyje pristatyta 12 rungčių, buvo paruošti ir išdalyti 162 medaliai, daugybė taurių ir įvairių prizų.
Sportas mane išgelbėjo
Parolimpinių žaidynių čempionė, daugkartinė įvairių čempionatų prizininkė Aldona Grigaliūnienė įsitikinusi, kad neįgaliesiems sportas labai reikalingas – žmonės tampa aktyvesni, neužsidaro tarp keturių sienų, išeina iš namų, susiranda draugų. „Kai esi vienas su savo liga, atrodo, kad tau sunkiausia ir blogiausia. Bent man taip atrodė – kad žemė iš po kojų slysta. Kai pamatai, kad yra daugiau žmonių, ir daug rimčiau sergančių, be kojų, be rankų, supranti, kad tau dar viskas gerai“, – patirtimi dalijasi sportininkė. Ji prisimena, kad netikėtai užklupęs galvos smegenų uždegimas smogė visa jėga – per naktį moteris neteko galimybės vaikščioti, kalbėti, paralyžius iškreipė veido bruožus.
Prisikelti padėjo tik sportas – tiek fiziškai, tiek emociškai. „Iš pradžių viena nepaėjau, mane nešiodavo. Sportuodama, mankštindamasi pradėjau vaikščioti, sutvirtėjau emociškai. Problemos neišnyko, tačiau dabar į viską žvelgiu optimistiškai, – sako A. Grigaliūnienė. – Dirbau trenere, mačiau ne vieną atvejį, kai sportuodami žmonės sustiprėja, tada jie gali įsitraukti į bendrą gyvenimą, atsiranda jėgų dirbti, pasirūpinti savimi, reikia mažiau pagalbos.“
A. Grigaliūnienė su profesionaliu sportu atsisveikino jau prieš dešimt metų. O pasiekta daug: auksas šuolio į tolį rungtyje Atlantos parolimpinėse žaidynėse, auksas rutulio stūmimo rungtyje Atėnuose, Pekine iškovotas sidabras, o kur dar kiti čempionatai. Moteris neslepia, kad norint siekti profesionalaus rezultato, reikia įdėti labai daug jėgų – tai didžiulė psichologinė ir fizinė atsakomybė. Turint negalią, sveikatos problemų rimtai sportuoti labai sunku. Ji neslepia, kad į paskutines parolimpines žaidynes važiavo kęsdama didžiulį skausmą, verkdama. Pasak sportininkės, ruoštis varžyboms labiausiai jai padėdavo jogos pratimai – atlikti daug šuolių nebuvo jėgų. Dabar A. Grigaliūnienė sportuoja savo malonumui – nueina į sporto salę, baseiną, žaidžia tinklinį sėdint. Nuolatinis aktyvumas jai suteikia energijos, palaiko jaunatviškumą.
Parolimpinė čempionė įsitikinusi, kad kiekvienam negalią turinčiam žmogui turi būti sudarytos sąlygos sportuoti – tiek tiems, kurie nori aktyviai leisti laisvalaikį, tiek siekiantiems sporto aukštumų. Čia ji mato dar nemažai spragų – dabar treneris neturi teisės priimti į grupę negalią turinčio vaiko. Ji sako matanti daugybę pavyzdžių, kaip žmonės be rankų ar kojų žaidžia tinklinį ir kartais jiems tai pavyksta geriau negu kitiems. Sportininkės įsitikinimu, kuo daugiau galimybių sportuoti, tuo geriau – svarbu, kad žmonės mažiau sėdėtų užsidarę, daugiau judėtų, bendrautų. Moteris tiki, kad sporto festivalis taps tradiciniu ir tai bus dar viena paskata gyventi aktyviau.
