Sidabro medalį Glazge iškovojo ne tik M. Griškonis, bet ir porinės keturvietės įgula: Dovydas Nemeravičius, Saulius Ritteris, Rolandas Maščinskas ir Aurimas Adomavičius. Bronzą laimėjo porinę dvivietę irkluojančios Milda Valčiukaitė ir Ieva Adomavičiūtė.
– Mindaugai, kaip vienu žodžiu įvertintum savo rezultatus – įspūdinga, fantastiška? Ar svariausios pergalės dar nepasiektos?
– Nei fantastiška, nei įspūdinga. Tai – daugybės metų nuoširdaus darbo vaisius. Jeigu būčiau sportavęs 5–7 metus, tokių laimėjimų gal nebūčiau pasiekęs. Dabar irkluoju jau 18 metų. Tačiau tikiuosi, kad pačios svariausios savo pergalės dar neiškovojau. Prie mano gausios medalių kolekcijos norėtųsi olimpinio aukso.
– Glazgas – tau laimingas miestas, čia 2007 m. per pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionatą laimėjai sidabro medalį ir pradėjai savo kelią į didįjį irklavimą. Kokie jausmai užplūdo, kai po 11 metų pertraukos vėl sugrįžai į tą kanalą?
– Prisiminimai tikrai gražūs, nes Glazge iškovojau savo pirmąjį medalį pasaulio čempionate iki 23 metų. Buvo malonu rungtyniauti tame irklavimo kanale, kuriame jau buvau bandęs jėgas. Daug lengviau startuoti, kai antrą kartą atvyksti į tą pačią vietą.
Per 11 metų Glazgo irklavimo kanalas nepasikeitė. Man ypač smagu lenktyniauti ten, kur krantai toli nuo trasos. Tada negirdžiu dviračiais važiuojančių trenerių šūksnių, raginančių savo auklėtinius. Esu gana savarankiškas ir man tie raginamai nepadeda, nors kitiems irkluotojams jie ir būna naudingi.
– Po finišo buvai nusiminęs, nes likai antras. Jeigu čempionatas pasikartotų iš naujo, kokių klaidų nekartotum
– Pirmiausia mano takelyje buvo didesnės bangos nei čempiono norvego Kjetilio Borcho. Diena anksčiau jį buvau nesunkiai aplenkęs. Manau, kad už jį esu tikrai stipresnis. Tačiau distancijoje man nepavyko tolygiai paskirstyti jėgų.
Paprastai per varžybas mėgstu būti lyderiu, tokia mano taktika. Glazge nebuvo taip, kad lyderiaučiau nuo pirmųjų yrių. Ko nepadariau pirmoje distancijos pusėje, teko atidirbti antroje, tad finišuodamas pritrūkau jėgų.
– Kaip reaguoji į tai, kad tave, tituluotą sportininką, rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione kaip šaškę stumdo iš vienos valties į kitą?
– Visų pirma jis stumdo ne mane vieną. Tai daro su visais mūsų rinktinės irkluotojais. Kaip vienvietininkas, šiam specialistu pasakiau, kokių valčių nenoriu irkluoti. Pavasarį porą mėnesių sėdėjau porinėje keturvietėje ir pastebėjau, kad ji man nepatinka. Rinktinės konsultantui pasakiau, kad noriu irkluoti vienvietę, ir jis neprieštaravo.
Tačiau išlipus iš keturvietės ir sėdus į vienvietę, buvo labai sunku, nes skiriasi šių valčių greičiai, technika. Kol vėl save atradau, prireikė kone poros mėnesių.
Su G. Postiglione normaliai sutariu, nesipykstame.
– Kokie dabar tavo santykiai su Rolandu Maščinsku, su kuriuo buvai lyg ir apsipykęs?
– Mūsų santykiai visą laiką buvo geri. Tik kažkas parašė, kad Maščinskas kibirkščiuoja su Griškoniu. Nieko panašaus. Pavasarį abu su Rolandu dviese buvome susipykę su Lietuvos irklavimo federacija ir abu būtent kibirkščiavome prieš federaciją, o ne tarpusavyje. Su Rolandu komandoje geriausiai sutariu.
– Jeigu G. Postiglione ir toliau lieps sėsti į kitą valtį, ar paklusi?
– Visur sunku laimėti medalį, tačiau per pasaulio čempionatus porinių dviviečių varžybose konkurencija nebūna tokia didelė kaip vienviečių, kur ji yra pati didžiausia: dėl apdovanojimų kovoja 40 vienvietininkų, o dviviečių ir keturviečių įgulų – apie 20.
Tarp vienvietininkų vyksta tikra gladiatoriška kova dėl medalių. Šiandien negaliu teigti, kad kada nors neirkluosiu dvivietės ar keturvietės. Tačiau, kol galiu irkluoti vienvietę, joje geriausiai jaučiuosi. Būnu nuo nieko nepriklausomas, nereikia prie kitų derintis, klausyti.
Paklūstu savo kūnui, emocijoms. Per tiek sportavimo metų jaučiu krūvį, kurį man reikia didinti ar mažinti. O komandoje to negali reguliuoti, nes esi ne vienas. Tai visai kitas žaidimas.
– Tačiau 2016 m., susižeidus R. Maščinskui, rinktinės konsultanto sprendimas buvo teisingas tave susodinti su S. Ritteriu į porinę dvivietę, nes tapai olimpiniu vicečempionu, o tai padaryti vienviečių varžybose, ko gero, būtų sudėtinga.
– Tikrai gerai, kad buvau įsodintas į porinę dvivietę. Negaliu teigti, kad medalį būčiau laimėjęs ir vienviečių varžybose. Tačiau prieš tai per pasaulio čempionatą buvau trečias. Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes teko irkluoti prieš vėją, o tai yra mano oras.
– Ar G. Postiglione tave pasveikino su sidabro medaliu Glazge?
– Po varžybų jo nemačiau, matyt, buvo išskubėjęs į namus. Su italu mačiausi po pusfinalio, kuriame pasiekiau geriausią rezultatą. Jis man pasakė: „Griškoni, esi karys, vienvietinkas, – kovok ir siek pergalės, o rytoj mes būsime visi kartu su visa komanda ir tave palaikysime.“
– Tavo gyvenimo draugė – olimpietė bėgikė Diana Lobačevskė. Ar gerai, kad porą sudaro abu sportininkai?
– Ir Diana, ir aš suprantame vienas kitą, palaikome. Žinome, ką reiškia režimas, treniruotės. Kita moteris manęs nesuprastų.
Vasarą mes nieko nematome, neiname į jokius pasilinksminimus, visas jėgas atiduodame sportui. Jis mus užgrūdina, prie bet kokių sąlygų lyg kareiviai visur galime pritapti.
Tačiau, kita vertus, esame sugadinti žmonės. Visur konkuruojame, visur norime būti geriausi. Ir nebūtinai vandens takelyje. Eini pasivaikščioti – nori eiti vienu žingsniu greičiau, važiuoji mašina – nori kitą aplenkti, plaukioji baseine – nori aplenkti. Ką bedarytum, gyvenime visur konkurencija.
