Pasirinko europietišką veiklos modelį
„Šaltinis“ kartu su kauniečių „Sveikata“ buvo vieni pirmųjų regėjimo negalią turinčių žmonių sporto klubų Lietuvoje. Įkurtas 1993 m., jis jau ketvirtį amžiaus buria akluosius sporto entuziastus. Jo veikloje ir įvairiuose projektuose dalyvauja apie 100 Vilniuje gyvenančių aklųjų ir silpnaregių.
Vienas iš klubo veiklos bruožų – čia sėkmingai derinamas regėjimo negalią turinčių žmonių sveikatingumas ir užimtumas bei aukšto sportinio meistriškumo veikla. Klubo durys atviros ir būsimam čempionui, ir ką tik regėjimo netekusiam, aplinkoje dar sunkiai besiorientuojančiam neregiui. „Šaltinyje“ kultivuojamas golbolas, plaukimas, lengvoji atletika, šaškės ir šachmatai. Apie visas šakas klubo vadovai ir patys sportininkai gali papasakoti daug.
Sisteminga aklųjų ir silpnaregių sportinė veikla siekia šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Jau tuomet dalyvauta Baltijos šalių, buvusios Sovietų Sąjungos čempionatuose. „Nors pelnytai galime didžiuotis tuomet iškovotomis pergalėmis, bet tai jau praeitis, – sako klubo pirmininkas Raimundas Šimkus, klubui vadovaujantis nuo pirmųjų jo dienų. – Po 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę, reikėjo rinktis naują kelią ir naujas veiklos formas. Lietuva pasirinko europietišką sveikatingumo skatinimo ir sportininkų ugdymo modelį, kai sporto veikla vyksta klubuose ir aplink juos. Sportas finansuojamas irgi per klubus. Regėjimo negalią turinčių žmonių sportinis gyvenimas taip pat persikėlė į klubus.“
Finansavimas – skurdus
Klubo pirmininkas gali daug kalbėti ir apie „Šaltinio“ pasiekimus, ir apie kasdienius rūpesčius ir bėdas. „Tik kam to reikia? – klausia pašnekovas. – Nuo tų kalbų niekas nepasikeis, o gyventi vis tiek reikės. Žinoma, galima išsiskirstyti, kaltinti valdžią, menką finansavimą, bet ar tai – išeitis? Lengviausia nieko nedaryti.“
Tiek „Šaltinio“, tiek kitų neįgaliųjų sporto klubų finansavimas iš tikrųjų skurdus. Sportinę neįgaliųjų veiklą per savivaldybes remia Neįgaliųjų reikalų departamentas: 90 proc. reikalingų lėšų skiria departamentas, likusius 10 – savivaldybė, kurioje klubas veikia. Tačiau tie 10 proc. – mažiausia iš savivaldybės reikalaujama suma. Niekas nedraudžia savivaldybei neįgaliųjų sportui skirti daugiau lėšų. Pasak R. Šimkaus, vilniečiai su baltu pavydu žiūri į Kauną, čia savivaldybė neįgaliųjų sportui skiria tiek pat lėšų, kiek ir departamentas. Vilniaus savivaldybė pasitenkina vien minėtais 10 proc. „Jeigu ne rėmėjai ir mūsų materialinė bazė, išlikti būtų sunku, o gal ir visai neįmanoma“, – sako klubo pirmininkas.
Itin reikšmingi „Šaltiniui“ buvo 2013 metai. Klubas įgyvendino tarptautinį projektą „Bendradarbiavimas prie sienų – aklųjų ir silpnaregių integracija per sportą“. Jame dalyvavo Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos aklieji sportininkai. Tai buvo pirmasis ir kol kas vienintelis tokio pobūdžio projektas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto istorijoje. Vyko tarptautiniai seminarai, treniruočių stovyklos, stipriausių šachmatininkų turnyrai, o daugiausia dėmesio skirta plaukimui. Stipriausi Lietuvos ir Baltarusijos plaukikai drauge rengėsi pasaulio čempionatui. Anykščiuose vykusi bendra Lietuvos ir Baltarusijos plaukikų stovykla sudomino baltarusių režisierių Antoną Mažeiko. Jis pastatė dokumentinį trumpametražį filmą, už kurį gavo konkurso „Be part of it“ (liet. „Būk to dalimi“) prizą „Už meniškumą“. „Bendravimas su baltarusiais nenutrūko ir projektui pasibaigus, – pasakoja klubo vadybininkas Rimantas Venckutonis. – Ir toliau bendrauja plaukikai, lengvaatlečiai.“
Vieni stipriausių pasaulyje
2000 m. rudenį Sidnėjuje vykusiose parolimpinėse žaidynėse Lietuvos golbolo rinktinė lyg veržlus meteoritas įsiveržė į sporto pasaulį ir pareikalavo sau deramos vietos. Lietuviai tapo žaidynių vicečempionais ir pradėjo didįjį pergalių maratoną: du kartus pasaulio, tris kartus Europos čempionai, Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių nugalėtojai! Lietuvos golbolui ne visai sėkmingas buvo šiais metais vykęs pasaulio čempionatas: po apmaudžiai pralaimėtų dviejų paskutinių rungtynių teko tenkintis ketvirtąja vieta. Tik kažin ar rastume komandą, net pačią stipriausią, kuri savo kelyje nepatirtų nesėkmių ar laikinų stabtelėjimų. Vargu ar rastume ir tokią nacionalinę rinktinę, kurią sudarytų vieno klubo nariai? Čia yra kaip tik taip – visa golbolo rinktinė jau seniai sudaroma iš „Šaltinio“ sporto klubo narių. Taigi beveik 20 metų golbolo rinktinės skinamos pergalės yra tiesioginis „Šaltinio“ nuopelnas. Ši sporto šaka klube populiari ne tik tada, kai reikia ginti Lietuvos garbę – Lietuvos čempionatuose klubas nesunkiai suformuoja dvi ar tris komandas. Paprastai šiuos čempionatus jos ir laimi.
Pergalės ir neįgaliųjų sporte nebūna lengvos. Daugelis geriausių žaidėjų, prieš pasipuošdami pasaulio ar olimpinių žaidynių nugalėtojų medaliais, treniruojasi po 15 ir daugiau metų. „Esame pasiekę nemažai, – sako patys golbolo žaidėjai. – Tačiau ir dirbame daug: treniruojamės po keturis penkis kartus per savaitę, o prieš rimtas varžybas – ir du kartus per dieną.“
„Emocijos po kiekvienų laimėtų varžybų panašios, – pastebi vienas geriausių visų laikų Lietuvos golbolo žaidėjų Genrikas Pavliukianecas. – Šitas mūšis laimėtas, kiek dar liko? Pasidžiaugi minutę kitą ir pradedi gyventi būsimų rungtynių nuotaika.“ Po Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių G. Pavliukianecas atsisveikino su didžiuoju sportu. Praėjusiais metais jis pats subūrė golbolo senjorų komandą, kuri neblogai pasirodė Lietuvos čempionate.
Plaukimo takeliuose
„Šaltinio“ plaukimo treniruotes kasmet lanko apie 50 regėjimo negalią turinčių žmonių. Vyresniems tai – sveikatingumas, aktyvus poilsis, jaunesniems – galimybė intensyviai sportuoti. Plaukimas tarp Vilniuje gyvenančių aklųjų ir silpnaregių visada buvo populiarus, tačiau treniruočių kokybė ir intensyvumas ypač pagerėjo 2010-aisiais, klubo vadybininkui R. Venckutoniui pradėjus dirbti Vilniaus miesto neįgalaus jaunimo plaukimo treneriu.
„Tokiais įspūdingais pasiekimais kaip golbolo rinktinės negalime pasigirti, – sako R. Venckutonis. – Tačiau nesame ir visiški atsilikėliai. 2016 m. atvirajame Vokietijos neįgaliųjų plaukimo čempionate klubo narė Gluosnė Norkutė, plaukdama 100 m nugara, buvo šešta pasaulyje. Dabar Vilniaus universitete antikinę filologiją studijuojanti Brigita Narmontaitė, būdama 14 metų, dar nemokėjo plaukti. Po 2–3 metų atvirajame Lenkijos neįgaliųjų plaukimo čempionate, vėliau Europos jaunimo parolimpinėse žaidynėse jau gerino Lietuvos aklųjų moterų plaukimo rekordus.“
Du kartus per metus „Šaltinio“ plaukikai dalyvauja Lietuvos aklųjų sporto federacijos rengiamuose plaukimo čempionatuose. Pasak trenerio, plaukimui, kaip ir bet kuriai kitai profesionaliai veiklai, reikia skirti visas jėgas ir visą laiką. Jeigu žmogus jaučia, kad netaps aukščiausios klasės plaukiku, renkasi studijas, darbą, karjerą. Tačiau turėti įgūdžiai ir noras gyventi aktyviai, sportiškai niekur neišnyksta.
Neretas atvejis, kai baseiną lanko visa regėjimo negalią turinčių žmonių šeima ar keletas jos narių, tėvai plaukimu užkrečia vaikus. Giedrius Stoškus plaukimu „susargdino“ dukrą Miglę, o Žaneta Voiciukienė – savo vaikus Karoliną ir Augustą.
Žmonės – legendos
Šaškės ir šachmatai – tarp aklųjų ir silpnaregių populiarūs visoje Lietuvoje, tačiau tik „Šaltinio“ klubas turi legendinę šaškininkę Stasę Ingaunytę. 1976 m. ji tapo SSRS čempione, įveikusi reginčias moteris. Nors S. Ingaunytė jau solidaus amžiaus, prie šaškių lentos tarp regėjimo negalią turinčių moterų lygiaverčių varžovių jai neatsiranda. Vyrai šaškininkai įstengia pasipriešinti, bet ne visada ir ne visi.
„Šaltinio“ veikloje iki šiol dalyvauja ir kita klubo legenda – šachmatininkė Irena Skierutė. Atsisėdusi prie šachmatų lentos daugiau kaip prieš 60 metų, su ja nesiskiria iki šiol. I. Skierutė yra ne tik daugkartinė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionė, bet ir buvusios SSRS čempionatų prizininkė, 1993 m. Ispanijoje vykusioje pasaulio aklųjų ir silpnaregių moterų olimpiadoje ji užėmė 5-ąją, o po ketverių metų – 4-ąją vietą. Irena yra vyriausia iki šiol aktyviai žaidžianti silpnaregė šachmatininkė Lietuvoje, bet tai jos nė kiek netrikdo. Šachmatininkė tiesiog kovoja ir vis dar laimi!
Neseniai 70-metį atšventęs „Šaltinio“ narys Borisas Rositsanas – vienintelis regėjimo negalią turintis Lietuvos šachmatininkas, pelnęs Pasaulio šachmatų federacijos (FIDE) meistro vardą. B. Rositsanas ne kartą sėkmingai žaidė įvairiose tarptautinėse varžybose, šachmatų olimpiadose, o šiuo metu vadovauja Vilniuje veikiančiam šaškių ir šachmatų klubui „Maccabi“.
B. Rositsanas yra ir Lietuvos šachmatų istorijos tyrinėtojas. 2015 m. drauge su Eugenijumi Paleckiu jis išleido knygą „Žydai Lietuvos šachmatų istorijoje“. Įžangą šiai knygai parašė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, buvęs Lietuvos šachmatų federacijos prezidentas Česlovas Juršėnas. Knyga skaitytojams pristato ne tik šachmatininkus žydus, bet ir jų konkurentus bei partnerius. Iš viso joje paminėta apie 500 šachmatininkų pavardžių.
Kiti du klubo šachmatininkai – Anatolijus Kuvšynovas ir Anatolijus Novikovas – nuolat dalyvauja ne tik neįgaliųjų turnyruose ir festivaliuose, su aklųjų ir silpnaregių komanda dalyvauja Lietuvos šachmatų lygos varžybose.
Telkiantis bendruomenę
Klubo „Šaltinis“ veiklos pagrindas – ne atskiri klubo nariai, ne jų pasiektos pergalės, kad ir kokios įspūdingos būtų, o daugiau nei 100 regėjimo negalią turinčių vilniečių, poreikis juos burti į sveikatingumu gyvenančią bendruomenę. Gebėti įvertinti šalia esantį žmogų, pasidžiaugti jo rezultatais – vienas iš bendruomeniškumo požymių.
„Šaltinis“ kasmet rengia geriausio klubo sportininko rinkimus. 2015 m. geriausia klubo sportininke pripažinta plaukikė G. Norkutė, 2016 m. – Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių čempionas G. Pavliukianecas, pernai – lengvaatletė maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė. Praėjusiais metais ji kartu su kitu neregiu Mariumi Maželiu pirmieji iš neregių įveikė Vilniaus maratoną. Bėgti maratoną nėra tik Aušros hobis, ji rimtai rengiasi kovoti dėl kvotos į Tokijo parolimpines žaidynes.
Dar viena klubo narių bendruomeniškumo forma – „Šaltinio“ vasaros sporto šventės, paprastai vykstančios liepos pradžioje. Šventės visada prasideda simboliniu „Šaltinio“ mylios bėgimu, kurio distanciją sudaro 1993 metrai – skaičius, žymintis metus, kai klubas pradėjo savo veiklą. Šventėje vyksta ir įvairios krepšinio baudų, kimštinio kamuolio mėtymo, pūdo kilnojimo, smiginio, šaškių, šachmatų, plaukimo ir žūklės varžybos. Šventėje paprastai dalyvauja ne tik klubui priklausantys aklieji ir silpnaregiai, bet ir jų šeimų nariai, Vilniaus miesto įstaigų ir organizacijų, dirbančių aklųjų labui, darbuotojai. Šventė kasmet suburia apie 100–150 žmonių.
„Tokius renginius kaip Vasaros sporto šventė organizuojame kasmet, tik šiemet tai – jubiliejinis renginys, – sako klubo pirmininkas R. Šimkus. – Tokie renginiai prasmingi ne vien todėl, kad padeda burti bendruomenę. Yra žmonių, kurie dėl savo negalios negali kada panorėję išvažiuoti į mišką ar prie ežero ir pusdienį pabūti gamtoje. Klubas jiems tokią galimybę pasiūlo: ryte paimame nematančius žmones iš vietos, į kurią jie gali nesunkiai ateiti, o vakare parvežame vėl į tą pačią vietą. Kai kam tai reta proga ištrūkti iš miesto mūrų.“
Apie „Šaltinio“ ateitį ir tolimesnę veiklą jo vadovai nelinkę daugžodžiauti. Akivaizdu, kad klubas gyvuos tol, kol tarp aklųjų ir silpnaregių bus sporto entuziastų, o jų bus dar ilgai.
