Žaidynėse – nuo mėgėjiškų iki parolimpinių sporto šakų
Antrąjį gyvavimo dešimtmetį pradėjusios Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės kasmet sulaukia vis didesnio dėmesio ir sutraukia vis daugiau dalyvių. Šiemet į jas suvažiavo per penkis šimtus sporto entuziastų. Žaidynės jau išsiplėtė ir laiku – šiemet daugiausiai dalyvių sulaukusios smiginio ir bočios varžybos prasidėjo dar prieš žaidynių atidarymo ceremoniją.
O ji buvo tikrai iškilminga: skambėjo pučiamųjų orkestro maršai, sporto arenoje plevėsavo trispalvė, buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Sėkmingų startų sportininkams linkėjo nemažai į žaidynes atvykusių svečių: Kūno kultūros ir sporto departamento atstovas Vidas Stankevičius, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko, Lietuvos parolimpinio komiteto generalinis sekretorius Paulius Kalvelis ir kiti.
P. Kalvelis pasidžiaugė, kad į žaidynes įtrauktos ne vien mėgėjiškos, bet ir parolimpinės sporto šakos – bočia, krepšinis. Pasak jo, galbūt po kurio laiko bent vienas kitas šių žaidynių dalyvis papildys Lietuvos parolimpinę rinktinę.
Bočios rungties vyriausioji teisėja, „Santakos“ sporto klubo pirmininkė Irena Sadauskienė pasakojo, kad šioje rungtyje panoro dalyvauti daugiau kaip pusšimtis komandų. Pasak teisėjos, bočia mūsų šalyje pasklido iš Ukmergės – „Vilkmergės“ sporto klubas buvo pirmasis, prieš porą dešimtmečių šio žaidimo išmokęs iš švedų ir juo sudominęs neįgaliuosius. Dabar be bočios, ko gero, neapsieina nė viena neįgaliųjų sporto šventė, rengiami respublikiniai čempionatai.
Vis dėlto žaidynių direktorius I. Mačiukas atkreipia dėmesį, kad parolimpinėse žaidynėse bočios varžybose dalyvauja tik pačią sunkiausią negalią turintys žmonės, ir Kaune stengiamasi sudaryti galimybes susirungti silpniausiems neįgaliesiems. Šiemet dvi tokias komandas subūrė Marijampolės I grupės neįgaliųjų draugija. Kadangi daugiau tokio lygio varžovų nebuvo, jos rungėsi tarpusavyje. Tiesa, jose buvo tik po porą žaidėjų. Draugijos pirmininkė Irma Kavaliauskienė džiaugėsi, kad nepaisydami savo negalios vyrukai entuziastingai rungtyniavo.
Dar vienos parolimpinės sporto šakos – krepšinio, kur komandoje penki žaidėjai, žaidynėse nebuvo, vis dėlto, pasak P. Kalvelio, ir baudų mėtymas, ir 3x3 varžybos – gera treniruotė, ištvermės ir kovingumo išbandymas. Juolab kad jose savo jėgas gali išbandyti ne vien vaikštantys, bet ir vežimėliais judantys neįgalieji.
Šios varžybos taip pat visada sulaukia daug dalyvių, vyrams nenusileidžia ir moterys. Jurbarkietė Virginija Kripaitienė džiaugėsi: baudų mėtymo rungtyje tik dvi moterys pataikė keturis metimus iš penkių. Viena iš tų laimingųjų buvo ji. Virginija prasitaria, šiemet prieš žaidynes neturėjusi laiko pasitreniruoti – gal todėl vienas metimas ir praskriejo pro šalį. „Technika likusi iš jaunystės – buvau krepšininkė, – šypsojosi moteris. – Nors nesu aukštaūgė, bet krepšinis man visada labai patiko, net už Jurbarko rajono komandą žaidžiau. Kai stuburas „atsisakė“, liko tik neįgaliųjų varžybos.“ Nuo 2012-ųjų kasmet su Jurbarko rajono neįgaliųjų draugija į žaidynes atvažiuojanti moteris sako be apdovanojimų niekada negrįžtanti. Vis dėlto, pasak V. Kripaitienės, svarbu ne tik medaliai, bet ir galimybė pabendrauti, su bičiuliais susitikti, sportinį azartą pajusti.
Rankų lenkimo varžybose lygiųjų nebūna
Jeigu reikėtų išrinkti azartiškiausią žaidynių sporto šaką, daugelio žiūrovų nuomone tai būtų rankų lenkimo varžybos. Prie šios rungties virė tokios sirgalių aistros, kokiomis negalėjo pasigirti nė vienos kitos varžybos.
Radviliškietė Irena Vilniuvienė – neabejotina šios sporto šakos favoritė. Moteris juokavo: šiemet į žaidynes neatvyko pagrindinė jos varžovė kuršėniškė Angelė Lideikienė, tad gal bus lengvesnė kova. Moterų dešiniosios rankos lenkimo rungtyje (svorio kategorijoje 60 ir daugiau kg) Irena užėmė pirmą vietą, o jos varžovė Jelena Kučinskaja po sunkios kovos kautis dėl aukščiausio apdovanojimo net nesėdo. Stebėjusi atkaklią, gana ilgai trukusią moterų dvikovą, I. Vilniuvienė neslėpė – ji renkasi kitą taktiką: startas-finišas. „Žinoma, įdomiau, kai vyksta kova, bet ji reikalauja labai daug jėgų“, – sako Irena. O jai taip ilgai kovoti neleidžia sveikata.
Tuomet 20-metę sportininkę (ji žaidė krepšinį, bėgo, irklavo) palaužė netikėta į erkinį encefalitą labai panaši liga. Atsirado išvaržų kakle, stubure, teko iškęsti ne vieną operaciją. Beveik po trejų metų Irenai nustatė neįgalumą. „Neįgaliųjų draugijoje esame du fenomenai: aš, neturėdama nė vieno sveiko stuburo slankstelio, rankas lenkiu, o Algis Petrašiūnas, proto negalią turintis vyras, nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti, bet puikiai žaidžia šaškėmis.“
Neįgaliųjų varžybose I. Vilniuvienė dalyvauja jau 20 metų, nuo 1998-ųjų. Devynerius metus galynėjasi ir su negalios neturinčiais sportininkais. Jau trejus metus iš eilės Lietuvos rankų lenkimo čempionate Radviliškio komanda laimi pirmą vietą. Prie šių pergalių prisideda ir neįgalieji. I. Vilniuvienė šiemet iškovojo aukso medalį (neįgaliųjų moterų grupėje dešiniąja ranka įveikė nuolatinę savo varžovę A. Lideikienę), du sidabro medalius iškovojo negalios neturinčiųjų grupėje (lenkė ir kairiąją, ir dešiniąją ranką).
Iš nė vienų žaidynių nepraleidžiančio Radviliškio ir šiemet į Kauną atvyko 19 žmonių. Jų komandoje – trys rankų lenkikai: Irena Dumskienė, Saulius Viltrakis ir, žinoma, I. Vilniuvienė. „Radviliškyje moterys stipresnės, mes daugiau pasiekiame, – šypsosi I. Vilniuvienė. – Prieš varžybas šiek tiek pasitreniruojam – sporto arenoje yra rankų lenkimo stalas. Padirbėjam ir namuose.“ Ir iš šių žaidynių abi Irenos grįžo su medaliais: I. Vilniuvienė – aukso, I. Dumskienė – bronzos.
Tradicinės žaidynės rengiasi pokyčiams
Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynes prieš 11 metų inicijavo Kūno kultūros ir sporto departamentas. Pasak neįgaliųjų sportu jame besirūpinančio Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus patarėjo V. Stankevičiaus, norėjosi, kad greta aukšto meistriškumo siekiančių sportininkų atsirastų kuo daugiau sveikai gyvensenai neabejingų žmonių, kad jie rinktųsi, užsiimtų jų jėgoms tinkamu sportu, bendrautų. „Norėjome, kad kuo daugiau jaunimo pradėtų sportuoti, įsitrauktų į šias žaidynes. Tikėjomės, kad šis renginys keliaus per Lietuvą – vienais metais žaidynes surengsime Kaune, kitais – Panevėžyje, trečiais – Šiauliuose. Deja, to padaryti nepavyko. Nors apskrityse sporto šventės ir vyksta, vis dėlto suorganizuoti respublikines žaidynes – didžiulis papildomas darbas.
Gerai, kad Kaune atsirado organizacinius rūpesčius perimti sutikęs buvęs sportininkas, Neįgaliųjų draugijos pirmininkas I. Mačiukas. Daugiau kaip 10 metų ant jo pečių viskas ir laikosi“, – pasakojo V. Stankevičius, atvežęs Kūno kultūros ir sporto departamento padėkos raštus žaidynių direktoriui I. Mačiukui ir nuo pat pirmųjų varžybų jam talkinančiam vyriausiajam teisėjui Rimgaudui Augūnui.
Pasak V. Stankevičiaus, dešimtmetį sėkmingai išgyvenusioms ir jau antrąjį pradėjusioms žaidynėms laikas žengti toliau ir tapti tarptautinėmis. Kaimynių Latvijos ir Lenkijos sporto entuziastai ne tik pamatytų, kaip tokie renginiai organizuojami Lietuvoje, bet ir pasidalytų savo patirtimi, galbūt lemtų kokias nors naujoves, juk tose šalyse taip pat vyksta panašių renginių.
Žaidynių organizatorius I. Mačiukas taip pat mąsto apie pokyčius, kurie dar labiau sustiprintų šių žaidynių svarbą, jų dalyviams suteiktų ne tik emocijų, bet ir praplėstų akiratį. Pasak jo, žaidynėse rankų lenkimo rungčiai teisėjaujantis Lietuvos rankų lenkimo sporto federacijos viceprezidentas, Mažeikių „Švyturio“ sporto klubo prezidentas Benjaminas Milis siūlo neįgaliųjų rankų lenkimo čempionatus rengti šiose žaidynėse. Čempionato dalyviai kovotų stebint šimtams žiūrovų, o žaidynių dalyviams profesionalų varžybos suteiktų ne tik išskirtinių emocijų, bet ir paskatintų šia sporto šaka užsiimančius neįgaliuosius kelti savo meistriškumą, tobulėti. „Mes su malonumu pritariame tokiam sumanymui – tik pirmyn“, – sako I. Mačiukas.
Į žaidynes atvyksta įvairių negalių sporto entuziastų: judėjimo, klausos, intelekto problemų turinčių žmonių. Kiek sunkiau į jas įtraukti regėjimo negalios sportininkus. I. Mačiukas prisimena: pradžioje buvo surengę parodomąsias aklųjų riedulio (golbolo) rungtynes, į Kauno sporto halę atvykusieji pamatė, kaip aklieji žaidžia tenisą. Vis dėlto šurmuliuojanti sporto halė šioms sporto šakoms nėra tinkama vieta.
Joms reikalinga visiška tyla, kad neregintys sportininkai girdėtų atlekiantį barškantį kamuolį, o suvaldyti kelis šimtus žmonių, pasak I. Mačiuko, praktiškai neįmanoma. Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidento Juozo Miliausko nuomone, kadangi aklųjų teniso varžyboms didelės erdvės nereikia, o šiam žaidimui pritaikytą stalą galima pastatyti ir gana mažoje patalpoje, kurių sporto halėje tikrai yra, jis pažadėjo paraginti akluosius ir silpnaregius dalyvauti šiose žaidynėse.
