Plovdive (Bulgarija) vykusiame pasaulio irklavimo čempionate startavo penkios Lietuvos įgulos – 10 irkluotojų. Aukso medalius pelnė porinę dvivietę irklavusios 23-ejų Ieva Adomavičiūtė ir 24-erių Milda Valčiukaitė, bronzos – 32-ejų vienvietininkas Mindaugas Griškonis.
Neįgaliųjų vienvietininkų varžybose Augustas Navickas užėmė devintąją vietą, vienvietininkė Lina Šaltytė-Masilionė buvo dešimta, o vyrų porinės keturvietės įgula (Saulius Ritteris, Rolandas Maščinskas, Aurimas Adomavičius ir Dovydas Nemeravičius) – dvylikta.
Pasaulio čempionato medalių lentelėje Lietuva iškovojo 13-ąją vietą tarp 26 apdovanojimus pelniusių šalių.
Pasiteisino tai, kad mūsų sportininkai į Plovdivą išvyko, iki čempionato likus dešimt dienų. Kaip teigia Lietuvos irklavimo rinktinės vyr. treneris Mykolas Masilionis, tai buvo adaptacinė treniruočių stovykla, kuri mūsų irkluotojams buvo labai naudinga.
Per pirmąsias tris pratybų dienas vyravo didesnis nei 30 laipsnių karštis, o čempionato dienomis jis atlėgo iki 25 laipsnių, gaivino vėjas ir irkluotojams buvo puikios sąlygos lenktyniauti.
– Sunki pradžia ir įspūdinga pabaiga – tikriausiai taip būtų galima įvardyti šiemetį pasaulio čempionatą Plovdive? – paklausėme Lietuvos irklavimo rinktinės vyr. trenerio M. Masilionio.
– Iki paskutinės dienos, paskutinio plaukimo tikėjau mūsų irkluotojais, ir jie nenuvylė. Pasirodėme geriau nei pernai, ir tai ypač džiugina. Konkurencija buvo didžiulė, bet mūsų sportininkų veiduose mačiau didelį susikaupimą ir susitelkimą per paskutinės dienos varžybas. Jie padarė viską, ką galėjo, kam buvo pasirengę.
– Ar buvo galima pranašauti tokią sėkmę čempionate, nes M.Griškonis, sugrįžęs į namus, prasitarė, kad prieš pasaulio čempionatą jo jėgos jau ėmė sekti, bet Plovdive jų vis dėlto surado?
– Kiekvienas sezonas ilgas ir sunkus. Pasaulio čempionatas – tai paskutinės sezono varžybos, po kurių laukia poilsis. Visi kuo greičiau nori pailsėti, tačiau iki planetos pirmenybių krūviai būna patys sunkiausi, reikia labai daug ir intensyviai treniruotis. Prieš pat čempionatą iš tikrųjų būna sunku, bet į jį nuvažiavę sportininkai jau būna kiek pailsėję ir startuoja sėkmingai, treniruočių programa suveikia gerai, tad irkluotojai sugeba realizuoti savo gebėjimus.
– Ką galite pasakyti apie fantastišką I.Adomavičiūtės ir M.Valčiukaitės finišą? Finalinis plaukimas, ko gero, buvo įspūdingiausias jų sportinėje karjeroje, nes varžovės buvo aplenktos visu valties korpusu. Ar buvo galima tikėtis tokio scenarijaus?
– Labai malonu, kad taip įvyko. Tikrai tikėjomės, kad sulauksime ypač rimtos visų kitų penkių finale rungtyniavusių įgulų konkurencijos. Per pusfinalio varžybas porinių dviviečių valčių klasėje rezultatai skyrėsi labai nedaug. Mūsų merginos vos truputį atsiliko nuo kanadiečių ir finišavo antros, tačiau čia pat buvo ir britės.
Finale tokio scenarijaus, koks įvyko, buvo sunku tikėtis. Mūsų sportininkės, kartu irkluoti po pertraukos pradėjusios tik praėjusiais metais, buvo labai susikaupusios, pajuto pavėjui pučiančio vėjo naudą, ir tai joms leido anksti tapti lyderėmis. Daug ir sunkiai dirbusios visą sezoną, stiprių charakterių mūsų sportininkės pamatė, kad gali nugalėti, ir varžovių artyn neprisileido iki pat finišo. Jų pergalė buvo ryški.
Praėjusiais metais pasaulio čempionate Ieva su Milda užėmė ketvirtąją vietą, o šiemet gerokai pasistūmėjo į priekį ir, stovėdamos ant nugalėtojų tiltelio, neslėpė didžiulio džiaugsmo. Milda, kuriai šis pasaulio čempionės aukso medalis buvo antrasis, net apsiašarojo.
– Apie ką su savo auklėtinėmis kalbėjotės finalinio plaukimo išvakarėse ir prieš startą?
– Čempionato metu visą laiką treniravomės. Milda su Ieva prakaitą liejo ir finalinių varžybų dieną: 7 val. 30 min. jos jau buvo ant vandens. Pasitreniravusios irkluotojos grįžo į viešbutį, nusiprausė, pavalgė ir vėl išskubėjo į varžybas, kur jų 13 val. laukė startas. Per varžybų turime tokią nusistovėjusią dienos rutiną ir jos nekeičiame, neeksperimentuojame. Prieš startą su irkluotojomis aptarėme, kaip reikėtų startuoti, o apie taktiką daug nekalbėjome.
– Pasaulio čempionatui rengėtės itin kruopščiai, treniravotės net per Lietuvos čempionatą Trakų Galvės ežere, kuriame dalyvavo visas Lietuvos irklavimo elitas.
– Lietuvos čempionatas buvo vienas mūsų pasirengimo pasaulio pirmenybėms etapų. Nusprendėme, kad Trakuose merginos irkluos tik porinę dvivietę, o vienviečių varžybose nedalyvaus. Todėl tą laisvą dieną išnaudojome pratyboms.
– Moterų porinės dvivietės įgula bus viena rimčiausių pretendenčių per Tokijo olimpines žaidynes laimėti medalius. Kaip planuojate dirbti iki olimpiados likusius dvejus metus?
– Pirmiausia aptarsime čempionatą, darysime išvadas, žiūrėsime, kaip treniruotis toliau. Šiuo metu niekas nieko neskubės daryti, nes dar negalvojame apie Tokijo olimpines žaidynes ir neplanuojame, ką ten turėsime pasiekti. Mums labai svarbus ir sunkus bus kitų metų sezonas, nes per pasaulio čempionatą įgulos kovos dėl kelialapių į olimpiadą.
Norėtųsi, kad sportininkai susikoncentruotų į kitus metus ir negalvotų apie olimpines žaidynes, iki kurių dar gana toli.
– Kas atsitiko vyrų porinei keturvietei, kuri praėjusiais metais tapo pasaulio ir Europos čempione, o dabar iš Plovdivo grįžo tuščiomis?
– Kažkokios vienos priežasties, kuri nulėmė tokį pasirodymą, negalėčiau įvardyti. Vyrai kovojo, stengėsi, teko susidurti su aukštu pusfinalio barjeru, kai trys valtys finiše buvo vienoje linijoje. Mūsų įgula finišavo trečia ir nepateko į finalą, pritrūkome šiek tiek sėkmės. Tos pritrūktos pusės sekundės (pusfinalyje antri buvo Naujosios Zelandijos sportininkai – 5 min. 43,210 sek., mūsų įgulos rezultatas – 5 min. 43,700 sek.) kaina buvo didžiulė. Turėdami nemažą irklavimo stažą, mūsų irkluotojai jau senokai neirklavo B finale dėl 7–12 vietų. Penkerius šešerius metus jie kovojo tik dėl medalių, o Plovdive tos galimybės neturėjo ir negynė pasaulio čempionų titulų. Tai turėjo nemažos įtakos fizinei ir psichologinei būsenai. Pasaulio ir Europos čempionai jautėsi tikrai nekaip.
Sportininkai šią nesėkmę ypač išgyveno. Po praėjusių metų triumfo iš jų buvo tikimasi svarių rezultatų ir Plovdive, tačiau vyrai lūkesčių nepateisino. Sezono metu truputį pasikeitė įgula. Šiemečiame Europos čempionate vyrai tapo vicečempionais, viskas buvo gerai, jie treniravosi, negailėdami savęs. Tačiau ta pusė sekundės viską apvertė aukštyn kojomis.
– Ar tarp keturvietės vyrų neįvyko konfliktas?
– Tikrai ne. Komandoje atmosfera, kokia buvo anksčiau, tokia ir liko.
– Žinoma, tokiam porinės įgulos pasirodymui turėjo įtakos Martyno Džiaugio trauma. Gal vis dėlto reikėjo atsisakyti eksperimentų, kurie sportininkams kainavo nemažai nervų ir sveikatos, jie negalėjo ramiai rengtis sezonui?
– Tie eksperimentai – tai natūralus procesas, nes žmonės keičiasi. Puikus pavyzdys – Martynas Džiaugys. Jis patyrė traumą, tad turėjo būti pakeistas kitu irkluotoju.
Tačiau M.Griškonio pavyzdys rodo, kad dviračio išradinėti nereikia – svarbu toliau dirbti taip, kaip ir anksčiau, kai viskas jau išbandyta ir pateisinta. Mindaugas šiemet buvo sodinamas ir į dvivietę, ir į keturvietę, kol pagaliau liko irkluoti savo mėgstamą vienvietę valtį. Treniruočių procese matyti, kuriai valčiai irkluotojas labiausiai tinkamas ir gali geriausiai atsiskleisti. Nereikia sakyti, kad Mindaugas 10–15 metų turi irkluoti tik vienvietę. Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes su Sauliumi Ritteriu jis irklavo porinę dvivietę ir tapo vicečempionu. Tačiau būna naudinga vėl grįžti irkluoti savo valtį. Pasirengimas irkluojant didelę ir greitą keturvietės valtį sportininką sustiprina. Sugrįžus į savo pamėgtą valtį, Mindaugui reikėjo šiek tiek laiko. Esant tokiai didelei konkurencijai, jo pelnytas bronzos medalis – nuostabus pasirodymas.
– Ar irkluotojai Plovdive turėjo kineziterapeutą, kuris jiems padėtų atgauti jėgas po varžybų?
– Komandą lydėjo kineziterapeutas Liudoslavas Adamovičius ir gydytojas Mantvydas Šilkūnas. Jie buvo atsakingi už sportininkų atsigavimą ir pasirengimą varžyboms. Kiekvienas turėjo savo vaidmenį, stengėsi numalšinti esamą skausmą, paruošdavo raumenis, kad irkluotojai kuo sėkmingiau startuotų. Labai sudėtingas buvo vyrų porinės keturvietės pusfinalis, vyrai smarkiai išsikrovė ir buvo reikalinga gydytojų pagalba, kad jie kitą dieną galėtų tęsti kovą toliau.
– Pagal dešimtbalę sistemą – kokį pažymį parašytumėte Lietuvos irkluotojams?
– Dešimt, nes vis tobulėjame, rezultatai kasmet tampa vis geresni. Kol iškovojame medalių, tai tikrai puiku, džiaugiuosi su visais medalininkais ir jiems linkiu sveikatos bei tokios pat sėkmės ir ateityje.
