Pergalių ir nesėkmių pusiausvyra
Pasaulio čempionate Lietuvai atstovavo keturių sporto klubo „Forsarus“ rateliais judančių akmenslydininkų komanda: kapitonas Andrejus Daškevič, žaidėjai Augenijus Pyževskis, Jurijus Savickis ir Reda Pociutė. Kartu su jais į Suomiją vyko ir Lietuvos čempionus treniruojantis Paulius Krauza.
Pasaulio čempionato B grupės akmenslydininkai varžėsi dviejuose pogrupiuose, kiekviename – po septynias komandas. Lietuviai ant ledo susitiko su Danijos, Japonijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos komandomis. Trejas varžybas mūsiškiai laimėjo, kitiems trims varžovams nusileido. Į ketvirtfinalio, pusfinalio kovas čempionato naujokai šįkart nepateko. Tokių lūkesčių vos ketverius metus besitreniruojanti komanda ir nepuoselėjo. Treneris P. Krauza sako, kad išlydėdami į čempionatą visi linkėjo laimėti bent vienas varžybas – šiuos lūkesčius kauniečiai pateisino su kaupu.
Į Suomiją susirinko patyrusios, daug patirties turinčios komandos, todėl, pasak A. Daškevič, visos varžybos buvo įtemptos ir sunkios.
Čempionatas lietuviams prasidėjo labai sėkmingai – Danijos komandą jie įveikė rezultatu 8:4. Trenerio teigimu, visiems sportininkams, nepaisant to, ar jau esi pelnęs medalių, ar kovą dėl jų tik pradedi, labai svarbus psichologinis nusiteikimas. Danai buvo visiškai tikri, kad palauš naujokus lietuvius. Vis dėlto mūsiškiai startavo be priekaištų ir jiems nepaliko jokių vilčių laimėti.
Antraisiais lietuvių varžovais tapo švedai. P. Krauza neslepia – šįsyk mūsiškiams pritrūko to psichologinio nusiteikimo, pasitikėjimo savo jėgomis. Rezultatas tai tik patvirtino – švedams Lietuvos komanda pralaimėjo 2:11. Užtat sėkmingai įveikė japonus – 10:7.
Kauniečiai tikėjo, kad gali lygiaverčiai varžytis ir su latviais. Iki priešpaskutinio kėlinuko taip ir vyko, deja, varžybų pabaigoje padarę taktinę klaidą mūsiškiai turėjo pripažinti kaimynų pergalę – 7:5. O štai dvikova su lenkais baigėsi Lietuvos naudai – 6:4.
Trenerio nuomone, sunkiausia kova buvo su suomiais. Norint patekti į ketvirtfinalį, būtinai reikėjo laimėti. Komanda atidavė visas jėgas, bet čempionato naujokams įveikti ne vienerius metus stipriausiųjų 10-uke kovojusią, didžiulę patirtį turinčią ir dar savoje arenoje žaidžiančią komandą nepasisekė. Varžybos baigėsi rezultatu 9:4 šeimininkų naudai.
Kauniečiai sulaužė nusistovėjusią taisyklę
Pasaulio neįgaliųjų akmenslydžio komandos varžosi dviejose grupėse: stipriausi žaidžia A, silpnesni – B grupėje. Pastarosios čempionatai jau 8 metus vyksta toje pačioje vietoje – Suomijoje, Lohjos mieste. B grupėje medalius iškovojusios komandos pereina į stipriausiųjų 10-uką, o paskutines dvi vietas jame užėmusių šalių sportininkai grįžta į B grupę. Nacionalinių čempionatų nugalėtojai pirmąsias savo kovas taip pat pradeda B grupės varžybose. Pasak P. Krauzos, dažniausiai čempionato naujokai lieka paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje. Pirmą kartą iš Kauno atvykusi komanda šią taisyklę sulaužė ir iš karto įsitvirtino grupės viduryje – su Italija pasidalino 7–8 vietas.
Lietuvoje akmenslydį neįgalieji žaidžia tik Kaune ir Vilniuje. Šių miestų komandos varžosi ir dėl Lietuvos čempionų titulo. Akmenslydžiui reikia labai lygaus ledo – ledo ritulio ar dailiojo čiuožimo ledas netinka. Tiesa, žaidimo taisyklėms suvokti, įgūdžiams įgyti galima pasinaudoti ir ne tokiu lygiu ledu, bet siekiant meistriškumo tenka ieškoti profesionalių arenų. Lietuvos akmenslydininkai dažniausiai treniruojasi Rygoje. Ten iki šių metų vyko ir Lietuvos neįgaliųjų kerlingo čempionatai. Tik šiemet nusprendus čempionatą rengti Kaune, iš Šveicarijos atvykęs šios srities profesionalas tris dienas ruošė ledą. Pasak P. Krauzos, „Forsarus“ klubo akmenslydininkai vilniečiams nepaliko jokių vilčių laimėti.
Pergalė nebuvo atsitiktinė. Kauno komanda dirba labai atkakliai ir daug. A. Daškevič pasakoja į treniruotes iš Jonavos (komandoje jis vienintelis ne kaunietis) atvažiuoja porą kartų per savaitę. Sykį per mėnesį, o kartais ir porą, treniruotės vyksta Rygoje. Čia buvo surengtos ir penkios pasirengimo pasaulio čempionatui stovyklos. Prieš išvykdami į Suomiją, Lietuvos čempionai varžybų patirties įgijo Taline vykusiame kerlingo turnyre, kuriame dalyvavo 5 komandos. Mūsų komandai tai buvo pirmosios tarptautinės varžybos.
Kliūtys, kurias būtina įveikti
Pasak P. Krauzos, apmaudu, kad Lietuvoje visas dėmesys sutelktas į vasaros sporto šakas, išskirtinio palankumo sulaukė krepšinis. Žiemos sportas nevertinamas, mažai kultivuojamas, o neįgalieji net nedalyvauja žiemos paralimpinėse žaidynėse. Kerlingas – olimpinė, paralimpinė sporto šaka. Trenerio nuomone, rimtai treniruojantis ledus galima pralaužti. Svarbu, kad tik komanda neiširtų, neišblėstų entuziazmas, kad jai užtektų valios ir ryžto siekti meistriškumo.
Vis dėlto vien neįgaliųjų sportininkų atkaklaus darbo gali ir nepakakti. Pergalių ir pripažinimo labiausiai trukdo siekti tai, kad Lietuvoje nėra profesionalios akmenslydžio arenos. Sužinoję apie tai pasaulio čempionato dalyviai neslėpė nuostabos, kaip šitaip besitreniruojantys lietuviai nugalėjo šalis, kuriose žiemos sportui sudarytos visos sąlygos. „Mus draugiškai priima latviai – Rygoje yra puiki ledo arena, – pasakoja A. Daškevič. – Latvių komandos žaidėjas Sergejus Djancenko net tapo antruoju mūsų treneriu.“
P. Krauza įvardija ir dar vieną rimtą kliūtį – komanda neturi jokios transporto priemonės. Keturi rateliais judantys sportininkai į lengvąjį automobilį nesusės ir į Rygą nenuvažiuos. Būtinai reikia autobusiuko su keltuvu. Deja, niekas, kad ir kur treneris kreipėsi, šios problemos išspręsti nepadėjo. Visa laimė, kad sportininkams geranoriškai padeda Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas. Jis pasirūpina, kad sportininkai ir į treniruotes atvyktų, ir Rygą ar Taliną pasiektų. I. Mačiuko suteiktu mikroautobusiuku mūsų sportininkai važiavo ir į pasaulio čempionatą Suomijoje...
Šis faktas tiesiogiai susijęs su trečiąja problema – lėšų stoka. Nors Suomija nuo Lietuvos visai netoli ir lietuviai į čempionatą vyko minimalios sudėties, skristi lėktuvu jiems buvo per brangu. Štai, pavyzdžiui, iš Japonijos atskrido 10 žmonių delegacija. Jiems nekilo problemų nupirkti bilietus ne tik penkiems neįgaliųjų vežimėliuose sėdintiems žmonėms, bet ir jų palydovams, besirūpinantiems sportininkų sveikata ir kita jiems reikalinga pagalba.
Dalyvavimas čempionate vienam sportininkui atsieina apie tūkstantį eurų. Iš Kūno kultūros ir sporto departamento „Forsarus“ klubas šiemet gavo 10 tūkst. eurų. Pusę šios sumos teko atiduoti už galimybę dalyvauti pasaulio čempionate, kitą dalį panaudoti pasirengimui. Viena stovykla Rygoje atsieina apie tūkstantį eurų. O štai švedų rinktinės metinis biudžetas siekia 250 tūkst. eurų...
Neįgaliųjų akmenslydį globojantis klubas „Forsarus“ rašo projektus Kūno kultūros ir sporto departamentui, Kauno miesto savivaldybei, ieško rėmėjų. Šios sporto šakos populiarinimu domisi ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius. P. Krauza nepraranda vilties, kad bendromis jėgomis pavyks įrodyti, jog mūsų neįgalieji gali užsiimti žiemos sportu, dalyvauti paralimpinėse žaidynėse.
