Iki 2020-ųjų Tokijo paralimpinių žaidynių likus vos daugiau nei metams, naują komiteto iškabą turintys paralimpiečiai jau rikiuoja gretas busimoms kovoms. Skandalingai ir su plyštančiais sportiniais bateliais sportuoti turėję mūsų neįgalieji sportininkai dabar kur kas ramiau laukia būsimų batalijų Japonijoje.
„Visi sportininkai aprengti. Situacija yra pasikeitusi. Iš valstybės mes gauname apie 76 tūkst. eurų biudžetinių pinigų, o partneriai ir rėmėjai prie paralimpinio judėjimo prisideda 320 tūkst. eurų. Tad taip, kaip buvo iki 2016-ųjų, jau nėra“, – tikino paralimpinio komiteto vedlys M.Bilius, priminus, kad buvę vadovai atletus sugebėjo palikti be sportinių įrankių ir su suplyšusiais sportbačiais.
– Kodėl nutarta daugiau kaip 20 metų gyvuojantį parolimpinį perpavadinti į paralimpinį komitetą?
– Visų pirma, net ir buvusiame Sporto įstatyme buvo keistas organizacijos pavadinimas – paraolimpinis komitetas, o mūsų pavadinimas buvo parolimpinis komitetas.
Kai mane prieš dvejus metus išrinko paralimpinio komiteto prezidentu, pamatėme, kad toks pavadinimas apskritai nebuvo niekur registruotas ir todėl nepripažintas jokiomis tarptautinėmis organizacijomis.
Kodėl galiausiai pasirinktas žodis „paralimpinis“? Tai siejama su senove, kai vykdavo taip vadinamos paralelinės žaidynės – kartu su olimpiada, šalia jos vykusios kitos varžybos.
Derinant klausimus ir su olimpinėmis institucijomis buvome priversti galvoti apie tai, kad žodis „olimpinis“ teisiškai priklauso Tarptautiniam olimpiniam komitetui, tad galiausiai suderinome su visomis pusėmis, kad geriausias pavadinimas mūsų komitetui yra paralimpinis ir registruodami jį šiuo atveju neturėjome jokių pretenzijų iš kitų organizacijų.
– Tas pavadinimo pasikeitimas turėjo pasekmių?
– Per tiek metų visi įprato, kad yra parolimpinis komitetas. Po truputį bandome komunikuoti, pasakyti, kad jau yra kitas organizacijos pavadinimas. Kas pasikeitė, kokios pasekmės? Tiesiog galiausiai esame pripažinti Tarptautiniame paralimpiniame komitete.
– Socialiniuose tinkluose paralimpinio komiteto veikla jau lyg ir matoma per feisbuką, twitterį? Tačiau kaip yra su realiu gyvenimu – buvo matomi vos keli paralimpiečių bandomieji žingsniai žengti į visuomenę?
– Taip, neįgalieji sportininkai po truputį siekia eiti į visuomenę, integruotis į ją. Paralimpinis komitetas jau yra nutaręs, kad galiausiai atėjo laikas kurti visos šalies bendrą neįgaliųjų sporto šakų atstovų komandą, kuri taps visų neįgaliųjų sporto šakų bendra komanda.
– Tai bus kažkas panašaus į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto projektą „LTeam“?
– Mes artimai bendradarbiaujame su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir tas modelis bus panašus į „LTeam“ – mūsų neįgaliųjų sporto plėtrai tai bus tikrai labai naudingas projektas žinomumo ir matomumo prasme.
– Prieš dvejus metus tapote šalies paralimpinio komiteto prezidentu: jūsų organizacijos biudžetas tuomet buvo 74 tūkst. eurų, dabar šiems metams iš valstybės gavote 76 tūkst. Kitą vertus, neįgaliųjų sporto federacija šiemet turi net 119 tūkst. eurų biudžetinių pinigų – tai 29 tūkstančiais daugiau nei pernai. Kaip yra su tomis lėšomis – jų pakanka veiklai jūsų komiteto veiklai ir neįgaliųjų sporto plėtrai?
– Šiuo klausimu galima kalbėti dviem aspektais: iš tiesų, dviem tūkstančiais eurų paralimpiniam komitetui padidėjęs finansavimas didelės įtakos tikrai neturi. Jis apskritai priklauso nuo renginių ir sporto pasiekimų: neabejoju, kad kitąmet mes gausime kur kas didesnį finansavimą, nes vyks Tokijo paralimpinės žaidynės.
Negaliu sakyti, kad ir neįgaliųjų sporto federacija labai jau patenkinta savo biudžetu: ji rūpinasi visais šalies neįgaliais sportininkais, rengia juos žaidynėms, čempionatams, turnyrams. Bet dažnai yra žodelis „bet“.
Mes pirmą kartą galime pasidžiaugti, kad įstatymiškai nuo šių metų įsigaliojo nuostata, kad neįgaliųjų sporto aktyvumui šalis per sporto rėmimo fondą skiria daugiau kaip 1,2 mln. eurų. Tai yra toks nerealus paskatinimas neįgaliesiems sportuoti, kurį net ir sunku apibūdinti.
Anksčiau neįgaliųjų sporto aktyvumui buvo skiriama po 150 tūkstančių, o dabar ši suma padidėjo vos ne dešimtkart. Tad dabar ne tik neįgaliųjų sporto klubai, bet ir sveikųjų žmonių klubai rašo programas į fondą, prašydami skirti lėšų neįgaliųjų sporto reikmėms.
– Tai šiuo atveju reikia kalbėti, kad neįgaliųjų sportą labiau vysto Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas?
– Bet juk tai valstybės pinigai, kurie yra skirti nuo alkoholio ir tabako pardavimų. Dėkui ir Vyriausybei, kuri palaikė idėją ir ateityje turėsime jau net tris skiriamus procentus į sporto fondą nuo visų alkoholio ir tabako pardavimų.
Ir pagal nuostatas, nuo tų skiriamų trijų procentų į fondą net dešimt procentų lėšų bus skiriama neįgaliųjų sporto aktyvumui.
Tai yra tiesiog fantastika. Manau, kad būsimos skiriamos lėšos padės atsinaujinti ir mūsų šalies paralimpinei rinktinei. Ne paslaptis, kad didžioji dalis mūsų paralimpiečių yra vyresnio amžiaus sportininkai. Manau, po kokių keturių-aštuonių metų rinktinėje turėsime jaunimo.
– Artėja Tokijo paralimpiada. Kaip atrodys Lietuvos rinktinė? Pakalbėkime apie tokį mažai kam žinomą dalyką, kaip atranką į šias žaidynes – kiek neįgaliųjų sportininkų siekia tapti paralimpiečiais?
– Neįgaliųjų sporte yra truputį kita atrankos sistema į paralimpiadą, nei pas sveikuosius. Sakysime, jau šiandien A normatyvą, kuris leidžia pasirodyti paralimpiadoje, jau yra įvykdę trylika sportininkų. Tačiau Lietuva, kaip valstybė, gaus tik dvi-tris vietas į lengvaatlečių paralimpines varžybas.
Tai todėl po to ir kyla daug klausimų: kodėl žaidynėse nėra konkurencijos, kodėl Mindaugas Bilius Rio paralimpiadoje varžėsi tik su šešiais varžovais.
Tai atsakymas paprastas: gerai pasirodžiusių ir norinčių varžysis paralimpiadoje atletų yra daug, bet valstybėms skiriamos tam tikros kvotos – viskas priklauso nuo valstybės dydžio, normatyvus įvykdžiusių sportininkų skaičiaus.
Viliuosi, kad Lietuvos lengvaaltečiams Tokijo paralimpadoje bus skirtos trys vietos vyrams ir viena – sportininkei. Mes jau turime vieną moterį, kuri sugebėjo mūsų šaliai gauti kelialapį į maratono kovas – Londono maratone ketvirtą vietą laimėjusi Aušra Garunkšnytė.
– Ar turime kas vyktų į Tokijo paralimpiadą iš kitų sporto šakų atstovų?
- 2016-siais Metų sporto apdovanojimuose geriausia komanda tapo Lietuvos golbolo rinktinė, laimėjusi Rio žaidynėse auksą. Tai ji ir lieka pretendente į žaidynes. Į Tokiją suvažiuos tik dešimt geriausių pasaulio rinktinių ir dabar lieka vos trys laisvos vietos.
Dabar mūsų golbolininkai važiuoja birželį į Ameriką, kur vyks pasaulio aklųjų čempionatas ir ten du finalininkai gaus kvietimus į Japoniją.
Jei ten nepasisektų, tuomet reikėtų rudenį laimėti Europos golbolo čempionatą – ten bus atiduotas paskutinysis kvietimas į paralimpiadą.
Žinoma, ir be golbolo turime nemažais sportininkų, kurie bandys prasibrauti į Tokijo žaidynes – triatlonininką Ernestą Česonį, šaulę Raimedą Bučinskaitę, lankininkas Rolandą Baranauską, imtyniniką Osvaldą Bareikį, sunkumų kilnotoją Karoliną Linkytę. Galvoju, kad Tokijo parolimpiadoje su golbolo rinktine Lietuvai atstovaus apie 12-13 paralimpiečių.
– Japonija yra savaime didelis iššūkis Europai. Su kokiomis problemomis susiduria mūsų paralimpiečiai?
– Sakyčiau, kad reikia kalbėti tik apie iššūkius, o ne problemas. Mes vienintelis paralimpinis komitetas pasaulyje, kuris yra pasirašęs sutartį su Japonija, su šios valstybės miestais Hirackuka ir Tojohaši, kurie priima mus kaip svečius – finansuoja Lietuvos atstovų išlaikymą, bazių nuomą, gyvenimą, net ir kelionės išlaidas.
Tad mūsų sportininkai pastaruoju metu jau ketvirtą kartą vyksta į Japoniją, kur bando suprasti, kaip teks maitintis žaidynių metų, kada pasiekiama geriausia sportinė forma, kaip priprasti prie laiko juostų ir kultūrinių skirtumų. Tikiuosi, kad tai leis labai gerai pasirengti mūsiškiams paralimpiadai Japonijoje.
– Rio paralimpiadoje Lietuvos atstovai iškovojo du auksus ir vieną sidabrą – jūs savo kolekcijoje turite auksą ir sidabrą, o golbolo atstovai tapo paralimpiniais čempionais. Gal Mindaugas Bilius pabandys šaliai iškovoti dar medalius Tokijuje? Norisi paklausti, ar bus sugrįžimas į sportą.
– Aš po rinkimų į paralimpinio komiteto prezidento postą esu pasakęs, kad sustabdau savo sportinę karjerą.
Aš todėl gaunu rentą už savo pasiekimus. Susiklosčius mano šeimyninei situacijai turi pasakyti aiškiai – nedalyvausiu Tokijo paralimpiadoje ir negrįšiu į sportą.
Šiai dienai man svarbiausia yra šeima, žmona, kuri laukiasi vaikelio. Širdyje gal ir norėčiau, bet viskas baigta su didžiuoju sportu.
– Po Rio paralimpiados daug kalbėta apie premijas už medalius neįgaliesiems sportininkams ir būtinumą jas sulyginti su olimpiečių premijomis. Tačiau šiai dienai turime tokią situaciją – olimpiniam čempionui valstybė moka 115 tūkst. eurų premiją, o parolimpiečiui – 17 tūkstančių. Susitaikėte su tuo, kad nepavyko padidinti premijų paralimpiečiams?
– 2016-siais mums ir Kurčiųjų žaidynių laimėtojams Vyriausybė vienkartiniu potvarkiu buvo padvigubinusi premijas. Taip, buvo kalbama tuomet, kad skirtumas tarp premijų yra aštuoni kartai ir būtina tą prarają mažinti – tačiau ta finansinė praraja vis dėlto išliko.
Sakysime taip: premijų diskriminacinis pobūdis išliko. Tačiau sėdint ir kalbantis su politikais, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovais, mes suprantame, kad labai jau skųstis neturėtume.
Nes tų premijų situacija yra slidoka ir pasaulyje tas skirtumas yra visur: pavyzdžiui, JAV olimpinio aukso laimėtojas gauna 25 tūkst. JAV dolerių, o paralimpinis čempionas – 5 tūkstančius.
Manau, kad šį reikalą reikia palikti spręsti tiek politikams, tiek sporto visuomenei.
Mano galva, kad kur kas svarbesnis dalykas yra jau minėti dešimt procentų lėšų neįgaliųjų fiziniam aktyvumui, skiriamų per Sporto rėmimo fondą.
Mes nenuleidžiame rankų ir dabar jau pasiekėme, kad rentos skiriamos ne tik paralimpiados čempionui, tačiau ir antrosios vietos laimėtojui.
Taip pat džiaugiamės ir skiriamomis stipendijomis neįgaliesiems sportininkams: suprantate, pasirengimo procesas yra kur kas svarbesnis nei galutinis įvykis – medalis. Nes gauti kas mėnesį stipendiją ir galvoti ne apie darbą, o tik apie treniruočių procesą – tai kur kas svarbiau, nei tos premijos.
Jei tu ir dirbi pragyvenimui, ir dar sportuoji, dar nežinia, ar tu iškovosi medalį. Bet jei tu kryptingai treniruojiesi, gauni 900 eurų stipendiją ir tavo darbas yra sportas – tai tikrai svarbesnis akcentas nei 17 tūkst. ar didesnė premija už apdovanojimą.
Būtent šį laimėjimą laikyčiau svarbiausiu neįgaliame sporte ir dėkingas dabartinei valdžiai, kuri elgėsi protingai ir racionaliai. Kitą vertus, aš neabejoju, kad ateityje premijų dydžiai neįgaliųjų sporto atstovams pasikeis.
