2012 metų olimpinė čempionė tik prieš varžybas nuvyko į Japoniją ir rungtyniavo be aklimatizacijos, tačiau tai nesutrukdė pasiekti tikslo.
35-erių atletė laimėjo pirmąją fechtavimo rungtį ir po plaukimo bei jojimo prieš paskutinę kombinuotą rungtį jau tikėjo savo pergale, nes greta nebuvo stiprių bėgikių.
Labiau nei taurę ji vertina olimpinį bilietą į Tokiją, nes grįžo į varžybas po 8 mėnesių pertraukos po pernai atliktos Achilo sausgyslės operacijos.
Šeštadienį jai dar teko pasportuoti ir Varšuvos oro uoste, nes skrydis iš Tokijo vėlavo ir nedaug trūko, kad Lenkijos sostinėje būtų tekę laukti naktinio reiso į Vilnių. Bet viskas pavyko.
– Koks jausmas grįžti namo su taure? – oro uoste buvo paklausta L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės.
– Geras jausmas. Toks ir buvo tikslas tą olimpinę licenciją iškart iškovoti, kad būtų jau ramu. Ačiū Dievui, viskas pavyko iš pirmo karto. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Pernai buvo trauma ir daug skausmo. Ar tikėjotės taip galingais sugrįžti, nes turbūt nedaug kas tikėjosi?
- Skeptikų visada būna. Man pačiai irgi buvo nežinomybės, ar mano koja man leis sportuoti. Pasirodo, man leido, nors aš ją vistiek jaučiu ir nepamirštu. Bet galiu atlaikyti krūvius ir pasiruošti.
- Kiek pasitikėjimo ateičiai pridės šis laimėjimas?
- Viskas dabar puiku, nes tai buvo vienas svarbiausių tikslų – būtent dabar padaryti viską ir iškovoti tą kelialapį. Nes yra traumos, amžius ir visa kita. Aš dabar jau negaliu visur startuoti bet kada. Dabar reikia sudėlioti prioritetus ramiai. Sudėlioti krūvius ir ruoštis.
– Kaip pavyko taip gerai pradėti turnyrą fechtavimo rungtyje?
- Buvau labai gerai nusiteikusi kiekvienai kovai. Ir kovojau. Labai atidžiai pasirengiau ir mačiau, kad viskas gerai einasi. Buvo mano diena. Geras jausmas. Tik į pabaigą pavargau. Bet forma tikrai gera. Taip pavyko pirmą rungtį laimėti ir surinkti daug taškų. Man tai net nebūdinga. Tokia gera pradžia buvo, bet kitą dieną vėl reikėjo stengtis. Laimės dalykas jojimo rungtis, niekada negali žinoti, kaip bus. Bet viskas susiklostė gerai ir tada jau patikėjau.
– Kaip klostėsi paskutinė rungtis?
– Kadangi šalia nebuvo stiprių bėgikių, kurios galėtų pasipriešinti, jau tikėjausi, kad būsiu pirma.
- Išbandėte Tokijo bazes. Kokį įspūdį jos paliko?
– Mes tik fechtavomės olimpinėje bazėje, Ta arena labai gera, įrengti kondicionieriai, viskas įspūdinga. Ir dar labai gerai sekėsi. Olimpiadoje plauksime ir bėgsime kitoje arenoje šalimais. Matėme ją, stadionas didžiulis ir gražus, infrastruktūra gera.
Gal tik oras sunkus, kvėpuoti nėra kuo, tvankuma.
Buvau nuvykusi be aklimatizacijos, o kitos komandos po tris savaitės Korėjoje sėdėjo.
Mes nuskridome ir turėjau tik dieną pailsėti.
Jaučiau, kad kasdien vis sunkiau. Galvojau – gerai, kad viskas baigėsi ir skrendu namo. Bet ten sunku.
Man buvo labai svarbu pasižiūrėti, kaip bus ten nuskridus, koks jausmas.
Sunkoka. Bet varžybų metu apie tai negalvojau. Kažkaip pavyko.
