Lietuvos atstovai porinių dviviečių valčių varžybų B finale finišą galėjo kirsti penkti ir šiaip ne taip šią užduotį įvykdė. Galutinėje įskaitoje pasaulio pirmenybėse Austrijoje žinomas irkluotojas su porininku užėmė sau neįprastą 11-ąją vietą.
„Reikia suprasti irklavimo sporto specifiką – sakoma, kad iškovojome kelialapį į Tokiją, tačiau šiuo atveju mes tai padarėme ne sau, o šaliai. Jei bus pajėgesnių kitąmet, jie ir vyks varžytis porinėse dvivietėse“, – ramiai ir apgalvodamas žodžius kalbėjo 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiados sidabro medalio laimėtojas S.Ritteris.
Buvęs olimpinis triumfas jau senokai išblėso, sportininkas jau mąsto ir apie Tokijo žaidynes, tačiau šių metų pasirodymas privertė 31-erių 202 cm ūgio galingai sudėtą vyrą imtis kardinalių veiksmų.
Lyg užsidegus raudonam šviesoforo signalui, S.Ritteris sustojo ties šių metų karjeros kryžkele ir kirto iš peties – atsisakė toliau tęsti bendradarbiavimą su nuo 2013-ųjų jį treniravusiu Mykolu Masilioniu ir sukirto rankomis su žinomu specialistu Tomu Valčiuku. Pavardė sirgaliams itin girdėta – mat tai olimpinės prizininkės Mildos Valčiukaitės tėvas.
„Aš nieko nekaltinu, tačiau suprantu, kad per didelis pripratimas nepadeda tobulėti. Pasižiūrėkite, ar jūs tenkina mano 11 vietą? Manęs – ne“, – tikino nuo 2013-ųjų Europos aukso, sidabro ir bronzos medalius skynęs, iš pasaulio pirmenybių su sidabru namo vykęs ir Universiados auksu besidžiaugęs S.Ritteris.
Kitą vertus, šiemet visa šalies irklavimo rinktinė parodė bene blogiausius pastarojo dešimtmečio rezultatus – iš svarbiausių varžybų sugrįžo be svarių apdovanojimų.
Tačiau sportininkas šiemet ir vėl pateko į „LTeam sporto apdovanojimų“ nominantų sąrašą.
Kartu su D.Nemeravičiumi jis siekia tapti 2019 metų geriausia komanda, o jų savotiškais priešininkais tapo taip pat 11-ąją vietą planetos pirmenybėse iškovojęs ir į Tokiją važiuosiantis plaukikų ketvertas ir bronzą Europoje nusigvelbusi trys prieš tris krepšinio ekipa.
„Ir čia jau yra įprotis – ne kartą buvau nominuotas. Tačiau dažniausiai būdavo medaliai, o šįkart – jų nėra, tačiau bent kelialapis į 2020 metų olimpiadą šaliai iškovotas“, – šypsojosi R.Ritteris.
– Šiemet buvo pirmasis kartas, kai savo profesionalioje karjeroje metus užbaigiate be rimtų apdovanojimų. Keistai jaučiatės?
– Tai ne pirmasis kartas – kai teko eiti iki aukščiausių pasiekimų, buvo metų, kai nieko nelaimėdavau.
Bet šiuo atveju aš labai natūraliai priimu esamus rezultatus ir juos vertinu kaip pamokas – juk nesėkmės pat yra pergalių dalis ir yra tik viena pozicija: ar pasimokai iš tų blogų rezultatų, ar tai netampa pamoka. Noriu tik pasakyti, kad visko ir visada neįmanoma laimėti. Svarbiausia – nereikia išsigąsti tų karjeros „duobių“.
– Bet šiemet visą irklavimo rinktinė atsidūrė stagnacijoje. Gal tai jau ne tik sportininkų, bet ir pačios šalies irklavimo federacijos problema?
– Nežinau. Mano darbas siekti rezultatų. Jei yra problemų ne tik mūsų treniruočių procese, tačiau ir požiūriuose, mes visada galime pareikšti, pasakyti savo poziciją irklavimo federacijos vadovybei, tačiau šiuo atveju neskubėčiau dėl rezultatų jos kaltinti.
Juk yra labai gražaus jaunimo, kuris dabar laimi medalius – jei nacionalinė rinktinė nelaimėjo, tai nėra visas Lietuvos irklavimas.
– Artėja kitų metų svarbiausi ketverių metų startai – olimpiada. Su kuo valtyje jūs save matote?
– Visų pirma, aš nežiūriu, su kuo man papulti į vieną valtį plaukti. Negalvoju apie tai – kas būtų man geriau. Aš noriu pasiekti geriausią sportinę formą, kad patekęs į įgulą galėčiau būti naudingas, galėčiau būti greičiausia komanda.
– Bet jei esi geriausias, yra galimybė rinktis.
– Gal ir galima apie tai galvoti. Tikrai negaliu pasakyti kaip susidėlios mano įgula, nes iš esmės neaiškūs atrankos kriterijai.
Kaip jau sakiau, mes laimėjome kelialapį šaliai ir po atrankų į Tokiją važiuos geriausia valtis. Bet mano galva, daugelį metų iš eilės puikiausią sportinę formą rodo Mindaugas Griškonis ir šiemet tai nėra išimtis.
– Vadinasi, galima manyti, kad jūs kelialapio į Tokiją per atranką Lietuvoje sieksite su M.Griškoniu.
– Mes su Dovydu Nemeravičiumi įrodėme pasaulio čempionate, kad turime potencialo kovoti. Kas jį žino, gal mano sportinė forma bus blogiausia ir aš netiksiu į geriausią įgulą.
– Trenerio keitimas – tai buvo būtinas žingsnis?
– Blogiausia, kai pripranti prie treniruočių, kai nejauti fakto, jog netobulėji. Tikrai nekaltinu buvusio trenerio ir nesakau, kad jis blogai dirbo. Rezultatai privertė imtis pokyčių: jaučiu, kad reikia išeiti iš komforto zonos.
– Esate nominuotas su D.Nemeravičiumi į „Metų komandos“ titulą. Atsidūrėte tarp krepšininkų ir plaukikų. Kaip jums yra būti šioje nominacijoje?
– Jei esame verti būti nominacijoje, tai labai džiugu. Šiuo atveju, esame įvertinti ne už vietą, o už kelialapį.
– Jei paprašyčiau jus sudėlioti, kam skirtumėte pirmąją, antrąją ar trečiąją vietas, koks būtų jūsų sprendimas? Jūsų įgula, plaukikai ir trijulių krepšinio rinktinė.
– Tikrai nenusivilčiau, jei nebūčiau išrinktas geriausia „Metų komanda“ – aš pats žiūriu ir matau labiau 11 vietą pasaulio čempionate, o ne kelialapį. Per savo karjerą ne kartą buvau rinktas kaip geriausios komandos atstovas. Gal pirmąją vietą skirčiau plaukikams.
– Kas jūsų laukia dar šiemet?
– Kol įmanoma, dalis rinktinės treniruosis Trakuose, būsiu ten ir aš, tačiau po kurio laiko prasidės intensyvios treniruotės užsienyje.
Manau, bus kaip visada – nuo sausio iki kovo mėnesio. Situacija kitąmet bus labai įdomi – iš esmės, turėsiu sau atsakyti į klausimą: rengiuosi atrankos varžyboms į olimpiadą Lietuvoje ar pačioms žaidynėms Tokijuje. Juk nelaimėjus atrankos namie, nevažiuosi į olimpiadą, bet kitą vertus, dviejų geriausių sportinių formų per metus yra sunku tikėtis.
