„Treniruojuosi namie, kai įmanoma, minu dviratį į mišką. Šis „sustojęs laikas“ skirtas permąstyti viską, įvertinti vertybes, pasižiūrėti, ar esi psichologiškai pasirengęs iššūkiams“, – tvirtino triskart geriausia šalies sportininke rinkta uteniškė.
Vasarį pasaulio čempionate Berlyne kelialapį į Tokijo olimpiadą kartu su Migle Marozaite užsitikrinusi Panevėžyje gyvenanti ir besitreniruojanti S.Krupeckaitė per koronaviruso pandemijos protrūkį turėjo sumažinti apsukas ir perdėlioti pasirengimo varžyboms planus.
Namie laiką leidžiančią keturių olimpiadų dalyvę S.Krupeckaitę praėjusią savaitę užgriuvo ir šeimos tragedija – mirė sportininkės mama 65-erių Irena.
„Mama turėjo problemų su širdimi, spaudimas. Kelis kartus buvo dėl to gydoma ligoninėje. Mama mirė miegodama“, – skaudžią netektį išgyvendama atsargiai žodžius drebančiu balsu rinko garsi šalies sportininkė.
Šią savaitę po mamos netekties į ritmą sugrįžti siekianti S.Krupeckaitė pasakojo, kad viliasi, jog sušvelninus karantiną pagaliau pasiseks pasimatyti su kitomis Lietuvos treko rinktinės narėmis.
Nors jos vyras ir nacionalinės ekipos strategas Dmitrijus Leopoldas visoms sportininkėms sudarė individualias treniruočių programas, po vieną rengtis nėra taip paprasta.
„Po pasaulio čempionato sugrįžus į Lietuvą dar bandėme treniruotis kartu, tačiau jau virusas ėjo į Europą ir pas mus, todėl nutarėme vykdyti individualias treniruotes, kad liūto tampymas už ūsų neatsirūgtų. Bet po to uždarė ir visas sales karantinui, tad treniruotis tenka improvizuotuose vietose – kas namie įsirengė salytę, kas garaže.
Taip ir judame, nors labai skųstis nevertėtų. Miglė ir aš turime treniruočių planus, pabendraujame, pasidėliojame akcentus kaip ir kas.
Gal sušveninus karantiną pasiseks ir kartu pasportuoti“, – kalbėjo net 23 svarbiausius planetos treko čempionatų apdovanojimus savo kraityje turinti S.Krupackaitė.
2005-siais už D.Leopoldo ištekėjusi ir po trejų metų jo auklėtine rinktinėje tapusi S. Krupeckaitė dukart tapo pasaulio čempione ir planetos rekordininke, triskart laimėjo Senojo žemyno pirmenybių auksą, praėjusiais metais triumfavo Europos žaidynių keirino rungtyje, iškovojo 18 kitų spalvų aukščiausio rango varžybų apdovanojimų.
2009 ir 2010 ir 2016 metais ji buvo pripažinta geriausia Lietuvos sportininke.
– Kokia šiandien S.Krupeckaitės dienotvarkė?, – lrytas.lt paklausė garsios dviratininkės.
– Namai ir treniruotės. Turiu savo sporto salytę name, treniruojuosi. Tačiau didelių apkrovų nėra, galima sakyti, kad treniruotės treke ir namie skiriasi kaip diena nuo nakties – išnaudoji save vos trisdešimčia procentų.
Ir gali treniruotis ne pagal grafiką, o kada sugalvoji – tai keista, nes visąlaik iki šiol buvo laikas, kada turi pradėti treniruotes ir kada baigti.
Ir dar rinktinės treneris pašonėje, visada patars (juokiasi). Didelių krūvių nėra – dabar, kaip sako dviratininkai, renku tik valandas ir kilometrus.
Kai tik oras leidžia, važiuoju dviračiu viena į kelią ar mišką – prasimankštinu. Tikiuosi, tai nėra labai didelis nusikaltimas, nes viską darau atskirai, stengiuosi, kad aplink nebūtų nė vienos dvasios.
– Pandemija smarkiai sujaukė jūsų planus?
– Kaip ir visiems. Planavome nemažai stovyklų prieš Tokijo olimpiadą, galvojome apie startus Europoje. Po Vokietijos norėjome treniruočių vykti į Kroatiją, o jau po to dar ir išbandyti geriausius aplink esančius trekus – Maskvos, Sankt Peterburgo.
Baigti pasirengimą planavome Kazachstate, Astanos treke, kad ir laikas su Japonijos būtų panašus ir aklimatizaciją praeitume lengviau. Bet tai ir liko tik planai.
– Jau ne kartą teko girdėti klausiant jūsų apie karjeros pabaigą. Verta užduoti šį klausimą?
– Pastaruoju metu vos ne prieš kiekvieną čempionatą manęs to klausia žurnalistai. Pasakysiu šlykščiai, tačiau suprantamai: taip, aš baigsiu dviratininkės karjerą, kada – dar nežinau, bet tai bus. Kažkada tikrai baigsiu.
Tie žurnalistų klausimai apie karjeros pabaigą išties skaudūs – norisi jų paklausti, ar po tiek laiko, kai jie rašė, kalbėjo į mikrofonus, komentavo, jiems būtų lengva, pavyzdžiui, pradėti ūkininkauti?
Taip ir man – sunku pasakyti, kad, štai, išeinu ir viskas. Manote lengva?
Prisipažinsiu, pagalvojau praėjusiais metais, kad po Tokijo žaidynių reikia trauktis iš sporto. Bet iš esmės, mano veikla nėra man darbas – tai gyvenimo būdas, todėl nesijaučiu pavargusi nuo jos.
Žinoma, lengviausia būtų nesportuoti, bet su dviračiais aš nuo 12 metų, todėl vis tiek kažkada reikės baigti minti pedalus, bet dar ne dabar.
– Per karantiną teko užsidaryti namie – tai labai rimtas iššūkis profesionaliam sportininkui?
– Žinokite, iš pradžių buvo ir panikos simptomų, ir nežinomybės jausmas. Jaučiausi taip, lyg būčiau apkapotomis galūnėmis. Taip, panika buvo... Karantino metu pradedi suprasti turėtas sąlygas, tačiau tai taip pat tai yra puikus laikas pamąstyti apie savo veiklą, įvertinti turimas vertybes.
Tai liečia ne tik sportininkus, jų rezultatus, tačiau ir trenerius. Mano pastebėjimais, atletų treneris yra ne tik jų fizinio pasirengimo planų sudarinėtojas, treniruočių procesų koordinuotojas – tai visko variklis.
Jis gali suteikti peno sportininkui siekti aukščiausių tikslų arba tiesiog būti sporte. Be gero trenerio gali sportuoti tik genialūs sportininkai. Tai šiuo atveju karantine dar ir supratau, kad esu labai gero trenerio rankose.
Tuomet ir mintys apie tai, kas tavęs laukia ateityje, kas bus, ar apskritai kas bus, nelenda į galvą.
– Kaip atsilieps karantinas jūsų pasirengimui Tokijo žaidynėms? Kiek laiko reikės sugrįžti į buvusį lygį?
– Tai gerai, kad olimpiada bus tik po gerų metų, todėl greitinti pasiruošimo ir verstis per galvą nereikės.
Manau, kad su Migle po truputį didinsime apsukas, žinoma, kai bus galima tai daryti, o buvusią sportinę formą galima atgauti po treniruočių pusmečio. Taip, užteks pusės metų, kad vėl būtume geriausioje sportinėje formoje.
– Neįprasta, tačiau tenka karantino metu paklausti – kaip išgyvenate? Pinigai yra svarbūs sportininko gyvenime.
– Kai sėdi namie, tai itin svarbiais jie nėra. Galiu pasakyti, kad šiuo klausimu užsiima Dmitrijus ir aš visiškai nesikišu į finansinius reikalus. Visus įsipareigojimus, kuriuos yra prisiėmęs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, jis vykdo, taip vadinamas stipendijas mes gauname, kitos sutartys taip pat galioja.
Apskritai LTOK yra geriausia šalies sporto organizacija, kuri visada rūpinasi ir galvoja apie savo sportininkus, ieško išeičių iš problemų.
Ko nepasakysi apie Lietuvos dviračių sporto federaciją – jos kaip ir nėra. Ne, ji būtinoms varžyboms, pasirengimui duoda pinigų, tačiau ne daugiau. Mano nuomone, federacija turėtų būti arčiau dviratininkų, o ne egzistuoti pati sau. Bet tai tik mano asmeninė nuomonė.
