Tai buvo vieni paskutiniųjų italo Gino Bartali žodžiai. Prieš 20 metų, gegužės 5-ąją, legendinį dviratininką ištiko širdies smūgis. Sportininkas mirė būdamas 85-erių.
Triskart „Giro d‘Italia ir dukart „Tour de France“ dviračių lenktynes laimėjęs G.Bartali Antrojo pasaulio karo metu atskleidė kitą savo asmenybės pusę.
Panašiai kaip koronaviruso pandemijos metu, G.Bartali nebegalėjo varžytis lenktynėse. Tiesa, priverstinė pertrauka truko kur kas ilgiau – 5 metus.
Vis dėlto italas šį laiką išnaudojo padėdamas žmonėms. Jam galėjo padėkoti daugiau nei 800 žmonių, kurie, dviratininko dėka, liko gyvi, tačiau herojišką G.Bartali poelgį Italija sužinojo tik po jo mirties.
BBC atskleidžia nuostabią Italijos dviračių žvaigždės G.Bartali istoriją, kuri aktuali ir koronaviruso pandemijos akivaizdoje.
Draugus laikyk arti, o priešus – dar arčiau
Antrojo pasaulio karo metais G.Bartali buvo antras populiariausias italas po Benito Mussolini, fašistinės Italijos partijos lyderio.
1940 m. „Giro d’Italia“ lenktynėse pirmą kartą dalyvavo tuomet 20-metis Fausto Coppi. Tai buvo atkakliausias G.Bartali varžovas.
Abu dviratininkai atstovavo tai pačiai komandai, tačiau tąkart lyderiu buvo paskirtas F.Coppi. G.Bartali buvo nustumtas į paraštes, o lenktynėse triumfavo būtent F.Coppi.
Tiesa, nebe G.Bartali pagalbos. Italas pavijo jaunąjį komandos draugą, kuris jautė pilvo skausmus, ir paragino jį judėti.
„Kartais medaliai yra sukurti, kad kabėtų žmogaus viduje, o ne ant kaklo“, – kukliai klabėjo G.Bartali.
Po šių lenktynių, dviratininkai padalijo Italiją į dvi dalis – konservatyvią, kupiną tikėjimo, kuri palaikė G.Bartali, ir vakarietišką, kuri puoselėjo platesnę pasaulėžiūrą ir palaikė F.Coppi.
Karo arklys
Vis dėlto dviratininkai neišvengė karinės tarnybos, jiems taip pat teko sudalyvauti Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Tiesa, sportininkams buvo leidžiama dalyvauti dviračių renginiuose, kurie kartas nuo karto vykdavo ir karo metu.
G.Bartali buvo tikras krikščionis, nepaisant karo, jis tęsė savo treniruotes, dažniausiai važinėdamas Šiaurės Italijoje. Be to, jis padėdavo bažnyčiai atlikti tam tikrus darbus, susijusius su laiškų transportavimu.
Iki 1943 m. Italija buvo gana saugi vieta čia gyvenantiems žydams. Vis dėlto nacistinės Vokietijos kariai ėmė skverbtis į šiaurinės Italijos dalį. Prasidėjo masiniai trėmimai į koncentracijos stovyklas, kurie įvarė baimės vietiniams gyventojams.
Tai supratęs, G.Bartali įstojo į pogrindinę veiklą vykdančią katalikų bažnyčios grupę, kuri stengėsi apsaugoti tuos, kuriems kyla didžiausia grėsmė.
Ilgų treniruočių metu G.Bartali pradėjo išvežioti suklastotus dokumentus, kuriuos slėpė savo dviračio rankenose ir sėdynėje. Dokumentai buvo skirti žmonėms, esantiems juodajame vokiečių sąraše. Skaičiuojama, kad G.Bartali prisidėjo prie daugiau nei 800 žmonių, kuriems pavyko išsaugoti savo gyvybes.
Kartais jį sustabdydavo slaptoji fašistų policija, tačiau G.Bartali buvo didžiulė šalies žvaigždė, tad jo dviračio apžiūra buvo tik imituojama. Be to, G.Bartali prašydavo būti neliečiamas, mat tai sugadintų jo aerodinaminį pasiruošimą treniruotei.
Fašistai nenorėjo sukelti skandalo ir sulaukti tautos pasipriešinimo, tad atletą palikdavo ramybėje.
G.Bartali tai leido namuose slėpti ir draugą žydą Giacomo Goldenbergą bei jo žmoną. Tai buvo labai rizikinga, už tokius dalykus G.Bartali galėjo prarasti gyvybę.
Sugrįžimas
Pasibaigus karui, vėl pradėtos rengti tarptautinės dviračių lenktynės. 1948 m. G.Bartali sugebėjo antrą kartą iškovoti „Tour de France“ titulą, tai padarydamas po 10-ies metų pertraukos. Tai yra didžiausias tarpas istorijoje, kuomet tas pats sportininkas laimi Prancūzijoje rengiamas dviračių varžybas.
Italija buvo nukankinta Antrojo pasaulinio karo, be to, mirė B.Mussolini. Tad G.Bartali triumfas Prancūzijoje buvo labai svarbus įvykis Italijos žmonėms.
Nyderlanduose 1948 m. taip pat vyko pasaulio čempionatas, kuriame Italijai atstovavo ir G.Bartali, ir jam puikiai pažįstamas F.Coppi.
Sportininkai turėjo vieną tikslą – neleisti vienas kitam laimėti. Jie taip įnirtingai persekiojo vienas kitą, kad būdami vienais geriausių pasaulio dviratininkų, net nepriartėjo prie pirmaujančios grupės ir nugalėtojo Brieko Schotte iš Belgijos.
G.Bartali ir F.Coppi net nebaigė lenktynių, o tai sukėlė didelį nepasitenkinimą. Jie abu sulaukė komandos vadovų kirčio – trijų mėnesių diskvalifikacijos.
„Jie pamiršo Italijos garbę ir prestižą, kurį reprezentuoja. Jie galvojo tik apie save, tarpusavio konkurenciją“, – rašė vietos laikraščiai.
F.Coppi per savo karjerą laimėjo penkis „Giro d’Italia“ ir du „Tour de France“ titulus. Tiesa, jis mirė 1960 m., kuomet susirgo maliarija. 2002 m. BBC pranešė, kad yra įtarimų, jog dviratininkas buvo nunuodytas.
Nuolanki pabaiga
„Tu privalai daryti gerus darbus, bet apie juos nekalbėti. Jei tu kalbi apie tai, tai reiškia, kad darai tai tik dėl savo paties naudos.“
G.Bartali, sulaukęs brandaus amžiaus, galiausiai papasakojo savo sūnui apie žygdarbį, kurį atliko per karą, nors iki tol tai buvo asmeninė dviratininko paslaptis. G.Bartali prašė sūnaus, kad jis šią istoriją taip pat laikytų paslaptyje.
Šiandien, norėdami užkirsti kelią koronaviruso plitimui, italai dainuoja iš savo balkonų, kad palaikytų vieni kitus. Didžiojoje Britanijoje žmonės ploja su virusu kovojantiems medikams ir kitiems darbuotojams.
G.Bartali niekada nenorėjo būti prisimintas už tai, ką darė žmonių labui: „Aš padariau vienintelį dalyką, kurį darydavau puikiai, aš važiavau dviračiu.“
Kartais to užtenka.
Parengta remiantis BBC inf.
