1968 m. sausio 2-ąją gimęs vilnietis Anatolijus Asajavičius – vienas geriausių Lietuvos žaidėjų per visą šalies vandensvydžio istoriją. Jis žaidė Vilniaus „Delfino“ ir „Baltic Amadeus“, Kauno „Bangos“ komandose, Suomijos klube.
1984-1994 m. vilnietis buvo geriausias Lietuvos vandensvydininkas, aštuonis kartus Lietuvos čempionas.
Jo pėdoms pasekė ir abu sūnūs. Edgaras Asajavičius žaidė Amerikoje, atstovavo Los Andželo „LMU LIONS“ studentų komandai, 2009 m. net pateko į geriausių NCAA vandensvydininkų dešimtuką, o vėliau kelis sezonus su „Repubblica“ komanda rungtyniavo JAV Nacionalinėje lygoje. Dabar vandensvydį jis žaidžia tik savo malonumui, gyvena San Franciske ir yra vieno iš bankų tarptautinio verslo konsultantas.
Kitas sūnus – Aurimas Jonkus – žaidžia reprezentacinėje Elektrėnų „Žaibo“ komandoje ir atstovauja Lietuvos rinktinei.
„Vienu metu pratybas lankiau kartu su Edgaru ir 2007 bei 2008-aisiais, atstovaudami „Baltic Amadeus“ komandai, tapome Lietuvos čempionais. Dabar treniruoju Aurimą“, – pasidžiaugė A. Asajavičius.
Pirmą kartą Lietuvos čempiono aukso medalį jis iškovojo 1987-aisiais, kai jam buvo 19-a. Šešerius metus žaidė Suomijoje ir šios šalies pirmenybėse laimėjo sidabrą ir bronzą.
Suomijos ir Lietuvos įmonės „Savolax“ generalinis direktorius A.Asajavičius vandensvydį žaidžia iki šių dienų, yra reprezentacinės „Žaibas“ komandos, kurioje suburti visi geriausi Lietuvos žaidėjai, žaidžiantysis treneris ir 2020 m. rungtyniavo per šalies čempionato antrąjį turą.
– Kaip atsidūrėte vandensvydyje?, – paklausėme A. Asajavičiaus.
– Nuo šešerių lankiau plaukimo treniruotes, tačiau dėl sinusito buvau priverstas padaryti pertrauką. Teko bandyti įvairias sporto šakas: tinklinį, futbolą, imtynes.
Kai po futbolo pratybų „Žalgirio“ atsarginėje aikštėje, skirtoje pradedantiesiems, su tėčiu ėjome pro plaukimo baseiną, sutikome trenerį Rolandą Vizgirdą, kuris į vandensvydžio grupę rinko vaikus, būtent gimusius 1967-aisiais.
Buvau vieneriais metais jaunesnis. Trenerio pirmasis klausimas buvo, ar moku plaukti. Kadangi mokėjau, tai 1979-ųjų rudenį patekau į jo vadovaujamą grupę.
– Kuo vandensvydis buvo toks patrauklus, kad su juo nesiskiriate iki šių dienų?
– Jis man labai gražus, vyriškas. Tie geltoni kamuoliai mane užbūrė. Tai – viena sunkiausių žaidybinių sporto šakų.
Tapau Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu, patekau į SSRS jaunimo rinktinę.
1985-aisiais baigiau mokyklą, buvau pakviestas į reprezentacinę Kauno „Bangos“ komandą, kuri žaidė SSRS pirmosios lygos čempionate.
Tais pačiais metais įstojau į Kauno politechnikos institutą, pasirinkau automatinių sistemų konstravimo specialybę.
Tačiau baigiau tik pirmą kursą ir 1986-ųjų pavasarį buvau pašauktas į karinę tarnybą Maskvoje.
Artėjant SSRS tautų spartakiadai, iš tarnybos porai mėnesių buvau išleistas į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą.
1987-aisiais mano tarnyba toliau tęsėsi Baltijos laivyne Kaliningrade, kur mums buvo sudaryta galimybė išvykti ir žaisti Lietuvos čempionate, kitose varžybose.
– 1986-aisiais su kauniečiais laimėjote Lietuvos spartakiadą, o po metų pirmą kartą tapote šalies čempionu. Ar tai buvo didelė motyvacija siekti dar didesnio meistriškumo?
– Labai didelė, juk žaidžiau stipriausioje to meto Lietuvos komandoje, kuriai atstovavo ir legionierių, turinčių didelę žaidybinę patirtį. Mus treniravo buvęs legendinis žaidėjas Vitalijus Alekperlis.
Buvo didelė garbė vienoje komandoje žaisti su Egonu Jakimavičiumi, Sauliumi Sabaliausku, Vidu Žygialiu, Anvaru Fachurdinovu, Romualdu Grockiu, Viktoru Snieška, Rimvydu Šimansku, kitais.
Į aikštę būdavau išleidžiamas tik kai kuriais momentais, buvau dar suolo žaidėjas.
Tačiau pažaisti vis dėl to gaudavau ir buvau be galo laimingas, gautos pamokos buvo ypač naudingos.
– Kurio Lietuvos vandensvydininko žaidimas jus imponavo ir norėjote būti panašus į jį?
– Pagal mano amplua labai patiko Egonas Jakimavičius, kovingas, stiprus, tvirtas vyras. Jis ypač mokėdavo užvesi komandą. Patiko Rimvydas Šimanskas, nors jis kairiarankis ir žaidė kitame krašte. Imponavo klaipėdiečio Armino Valiulio žaidimas.
Žaidžiant Vilniaus „Delfine“ mane ypač imponavo šaltakraujis ir turintis daug patirties kairiarankis Vladas Stankevičius. Jis vienintelis Lietuvoje buvo vandensvydžio sporto meistras.
Buvo ir daugiau gerų žaidėjų, į kuriuos galėjau lygiuotis, jie buvo pavyzdys ne tik man vienam.
– Kaip jautėtės, patekęs į Lietuvos vyrų rinktinę?
– Kauno „Banga“ tuo metu praktiškai ir buvo Lietuvos rinktinė. Joje labai puikiai jaučiausi, 5-8 metais vyresni žaidėjai nedarė jokio spaudimo, mane stengėsi motyvuoti, padrąsinti.
Per savo karjerą daugiausiai atstovavote Kauno „Bangai“ ir Vilniaus „Baltic-Amadeus“, kurios atskirais laikotarpiais buvo stipriausios Lietuvoje, kurioje jų vis dėlto buvo smagiau žaisti?
„Banga“ buvo meistrų komanda, išsiskyrė savo meistriškumu, su ja pasiekėme puikių rezultatų.
„Baltic Amadeus“ komandoje aš išmokau žaisti vandensvydį ir joje užaugau. Ji kūrėsi tada, kai „Bangai“ artėjo saulėlydis.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, bangiečiai atsisakė dalyvauti SSRS čempionate, komanda neteko finansavimo ir žaidėjai išsibarstė – kas išvažiavo Klaipėdą, Panevėžį, kas sugrįžo į Vilnių, kas pasiliko Kaune.
– Prisiminkite tą laikotarpį, kai buvote pakviestas į SSRS jaunimo rinktinę ir laimėjote „Diana“ taurę. Kas tai buvo per varžybos?
– Tai buvo neoficialus Europos jaunimo čempionatas, kuris visą laiką vykdavo Sofijoje.
1985-aisiais pirmą kartą patekau į SSRS jaunimo rinktinės treniruočių stovyklą ir po metų dalyvavau tame turnyre, kuris vyko labai gražiame naujajame baseine.
Jėgas bandėme su Rumunijos, Vengrijos ir Bulgarijos bendraamžiais. Anksčiau tame turnyre dalyvaudavo ir jugoslavai, italai, tačiau tais metais, kai nugalėjome, jų nebuvo.
SSRS jaunimo rinktinės treniruočių stovyklose teko dalyvauti ne vieną kartą. Prisimenu, vienais metais Pamaskvėje, vandens sporto šakų bazėje netgi teko būti bendroje žaidybinėje stovykloje su SSRS vyrų rinktine.
Būdavome „maišomi“ su vyresniais žaidėjais ir dalyvaudavome turnyruose.
Tai mane ypač motyvavo, nes teko žaisti kartu su olimpiniais čempionais. Tuo metu toje bazėje treniravosi ir Maskvos olimpinis čempionas plaukikas Robertas Žulpa.
SSRS jaunimo rinktinei atstovavau porą metų. 1988-aisiais buvau pakviesta į SSRS profsąjungų rinktinę ir, prieš SSRS vyrų rinktinei išvykstant į Seulo olimpines žaidynes, dalyvavau keturių komandų turnyre Maskvoje.
– Ar neturėjote galimybių tapti Seulo olimpiečiu?
– Ne. Lietuvos vandensvydžio lygis tuo metu nebuvo labai aukštas, o į Seulą vyko tie sportininkai, kurie žaidė SSRS aukščiausiosios lygos čempionate.
Tie vaikinai, su kuriais treniravausi SSRS jaunimo rinktinėje ir jie tapo olimpiečiais, už mane buvo visa galva didesnio meistriškumo.
– Esate įvardijamas kaip geriausias visų laikų Lietuvos vandensvydininkas, kuo išsiskyrėte iš kitų?
– Savęs tokiu nelaikau. Kiekviename penkmetyje atsirasdavo vis naujų gerų žaidėjų.
Kai baigiau aktyvųjį sportą, irgi buvo gerų žaidėjų (Tadeušas Pašukas, Marijanas Voroneckis, Egidijus Sutkus, kiti) , kurie galėjo vadintis geriausiais dešimtmečio vandensvydininkais.
Greitai plaukiau, aukštai šokdavau. Per rungtynes atiduodavau visas jėgas, niekada nesimuliavau, nesislėpdavau už kitų nugaros.
Buvo laikas, kada galėjau ir greitai plaukti, ir pasiekti daug įvarčių. Tai – treniruočių darbo pasekmė.
Jeigu vandensvydininkas anksti pradėjo savo karjerą, jis gali tapti gero lygio žaidėju. Tik reikia noro, atsidavimo, ryžto, drąsos, na, ir mylėti pasirinktą sporto šaką.
– Gal buvo rungtynių, kurias laimėjo ne komanda, o Anatolijus Asajavičius?
– Tokių rungtynių buvo Suomijoje, kai ten žaidžiau. Būdavo, kad iš 11 įvarčių pasiekdavau 10.
Žaidžiant jaunučių grupėje Lietuvoje, varžovų vartininkus irgi pavykdavo nuginkluoti daug kartų.
Jeigu pasieki 2-3 įvarčius ir komanda laimi, tai negali traktuoti, jog laimėjo kažkuris iš mūsų.
Visa komanda tau padeda ir, jeigu mato, kad šiandien tau geriau sekasi ir esi lyderis, tai treniruočių draugai tau skiria išskirtinį dėmesį. Tokių momentų mano karjeroje netrūko.
– Kas buvo svarbiau: pasiekti kuo daugiau įvarčių ar laimėti rungtynes?
– Pasiekti kuo daugiau įvarčių stengdavausi jaunystėje. Su draugais netgi lenktyniaudavome, kuris daugiau sykių nuginkluos varžovų vartininką.
Tada ir pradedi daugiau galvoti apie įvarčius, o ne apie komandinį žaidimą. Tai – jau negerai.
Kai profesionaliai žaidžiau „Bangoje“, to jau nebuvo, žaidėme komandinį žaidimą. „Bangos“ lyderiu dažnai būdavo Egonas Jakimavičius, nemažai įvarčių pasiekdavo ir Saulius Sabaliauskas, Rimvydas Šimanskas, gerą ranką turėjo dabar jau šviesaus atminimo gynėjas Sergejus Konovalovas.
Man tekdavo darbuotis dažniau prie vartų, buvau judrusis puolėjas, dalyvaudavau kontratakose, mesdavau iš eigos standartinėse situacijose.
– Teko žaisti Suomijoje, ar patekote į gerą komandą?
– Suomijoje buvau pirmas legionierius. Po manęs jau atvažiavo du gruzinai, rusai, vengras.
Suomijoje žaidžiau 1989-1995 m. Iš pradžių ten ir gyvenau, o po to tik važinėdavau į varžybas. Suomiai daug ką prižadėjo, bet ne viską ištesėjo.
Už žaidimą gaudavau maistpinigių, o pasibaigus sezonai vasarą buvau įdarbintas gelbėtoju paplūdimyje ir vandens pramogų parke, kuris priklausė mūsų klubui.
Iš tų pinigų ir susirinkdavau kažkokį atlyginimą. Vasarą pas mane atvažiuodavo šeima, klubas mus maitindavo, surasdavo būstą.
Suomijoje vandensvydis nebuvo aukšto lygio. Man atėjus į jų komandą, tos šalies čempionate komanda buvo šešta. Kitais metais jau laimėjome bronzos medalius, o dar kitais – sidabro.
– 1989-aisiai baigėte Kūno kultūros institutą, tačiau treneriu netapote, o panirote į verslą. Nenorėjote dirbti treneriu?
– Norėjau, tačiau žaidžiant Suomijoje, jie man pasiūlė verslą, susietą su kopijavimo technika.
1993-iųjų rudenį į Lietuvą atsivežiau pirmąją partiją kopijavimo aparatų. Prasidėjo mano, verslininko, karjera, tačiau porą metų vis dar važinėdavau į Suomiją žaisti.
Kelias dienas pabūdavau Lietuvoje, viską suorganizuodavau ir savaitgaliais skubėdavau į jų čempionatus.
Į klubą atėjus jaunimui, man svarbiausia jau buvo verslas, užsidirbti pinigų, įkūriau savo individualią įmonę „Igara“ ir vandensvydžiui jau skyriau vis mažiau laiko.
1995–aisiais įkūriau bendrą Suomijos ir Lietuvos akcinę bendrovę „Savolax“, kuri gyvuoja iki šių dienų ir užsiima visų rūšių statybinių dažų gamyba. Darbas-sezoninis, žiemą jis sustoja ir tai, ką užsidirbi vasarą, iš to gyveni žiemą.
– Vis dar žaidžiate, tai jūsų karjera dar nebaigta?
– 2012 metais karjerą privertė stabdyti patirta veido trauma. Tačiau vandensvydžio pasiilgdavau, tą ilgesį malšindavau, eidamas plaukioti į baseiną ar į sporto salę pasimankštinti.
Vis dar pripuolamai būdavau kalbinamas žaisti „Baltic Amadeus“ komandoje.
Iš vandensvydžio taip ir neišėjau. Teisėjaudavau įvairiose varžybose, dirbau buvusio ilgamečio Lietuvos rinktinės vyr. trenerio Nerijaus Papaurėlio asistentu.
Šiemet per Lietuvos čempionato antrąjį turą buvau „Žaibo“ žaidžiantysis treneris.
Pritrūkome žaidėjų, todėl turėjau gelbėti komandą ir šokti į vandenį. Po ketverių metų pertraukos vėl turėjau galimybę atakuoti varžovų vartus.
Kai dabar treniruoju reprezentacinę „Žaibo“ komandą, irgi pasportuoju, vykstu pasitreniruoti ir su jaunimu.
Žinoma, mano galimybės jau ne tos. Rytais paskausta ir ranką, klubą, petį, kartais nugarą.
– Buvęs Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentas Andrius Jankūnas jus prikalbino treniruoti ne tik „Žaibą“, bet ir Lietuvos nacionalinę vyrų rinktinę. Vėl panirote į vandensvydžio gelmes. Kokius uždavinius sau išsikėlėte?
– Pasiūlymą treniruoti „Žaibą“ ir nacionalinę rinktinę gavau prieš porą metų.
Susibūrė gera komanda, kibome treniruotis. Pasimatė rezultatai, pradėjo patikti. Tikrai nesigailiu, kad vėl suartėjau su vandensvydžiu.
Kaip teigė Vitalijus Alekperlis, dabar aš vandensvydį atrasiu kitokį, nei kaip buvau aktyvusis žaidėjas.
Atradau trenerio darbą, kuris man patinka. Vyrai motyvuoti, jiems gerai sekasi. O kai jiems sekasi ir įgyvendina tai, ko aš noriu, ypač pamalonina širdį.
Mano pagrindinis tikslas – kad apie Lietuvos vandensvydininkus kalbėtų, jog jie tikrai gerai žaidėjai.
Kol kas už Atlanto garsina du žaidėjai – Marius Jakimčikas ir Edgaras Asajavičius. Jie yra žinomi ir gerbiami, į Ameriką atnešė žinią, jog Lietuva – vandensvydžio šalis.
Europoje mūsų vandensvydį gražiai pristato Janas Bakulo, žaidžiantis Vokietijoje.
Labai noriu, kad ateitų diena, kada galėtume žaisti pagrindiniame Europos čempionate.
Tai ne tik mano, bet ir visų mūsų žaidėjų, didžiausia svajonė. Apie pasaulio čempionatus kalbėti dar anksti, dar truputėlį turime apsišluoti savo kieme.
– Kaip treniruojatės karantino sąlygomis?
– Treniruojamės Elektrėnuose ir Vilniuje, devynis kartus per savaitę. Rytais plušame Fabijoniškių baseine, o vakarais vykstame į Elektrėnus, kur vyksta pagrindinis darbas.
Buvęs federacijos prezidentas verslininkas Andrius Jankūnas pasirūpino, kad turėtume autobusą. Kauniečiai į pratybas važinėja iš Kauno.
Šiemet buvo nutrauktas Lietuvos čempionatas, tačiau jeigu tik leis galimybės, jį bandysime baigti gruodžio 10-12 d. Elektrėnuose, o po savaitės – ir Lietuvos taurės varžybas.
– Reprezentacinėje „Žaibo“ komandoje žaidžia ir jūsų sūnus Aurimas, ar jis negalvojo sekti brolio Edgaro pėdomis ir išvykti žaisti į kurį nors užsienio klubą?
– Aurimas bandė save ir Graikijoje, ir Vokietijoje. Tačiau save labiau atrado „Žaibo“ komandoje, kuriai jis yra labiau reikalingas.
Aurimas, kaip ir aš, žaidžia judriojo puolėjo pozicijoje. Jis yra kairiarankis ir žaidžia dešiniame krašte, o aš buvau dešiniarankis ir žaidžiau kairiame krašte.
Abu susikuriame sau pozicijas arba jas padedame sukurti komandos draugams.
Aurimas su komandos draugais su treniruojasi stropiai ir nuoširdžiai, save atiduoda 100 procentų, jiems neturiu nė mažiausių priekaištų.
– Vandensvydžio bendruomenė šiemet jus išrinko Lietuvos federacijos prezidentu, kokius tikslus sau keliate?
– Pirmiausiai norėčiau, kad apie vandensvydį mūsų visuomenė žinotų dar daugiau, nes iki šiol truputėlį buvo atotrūkis.
Kuo didesnį dėmesį norėčiau skirti vaikų vandensvydžiui, ką darė ir iki šiol federacijai vadovavęs Andrius Jankūnas.
Labai svarbu viską pradėti nuo vaikų. Treneriai turėtų siekti, kad jie į vandensvydį veržtųsi taip veržliai kaip į krepšinį, futbolą ar kitas sporto šakas.
Norėtųsi įgyvendinti siekį, kad Lietuvoje, galbūt, būtų surengtas Europos čempionato atrankos turnyras.
Tai tikrai yra įmanoma, bet mums reikėtų dar labiau pasitempti. Apie tas varžybas būtų galima pagalvoti ne per mano ketverių metų kadenciją, o gal kažkiek vėliau, bet link to einama.
– Dažnai jus matome teisėjaujantį varžybose, kada debiutavote?
– Esu nacionalinės kategorijos teisėjas, galiu teisėjauti draugiškuose turnyruose, įvairiose Lietuvos varžybose.
Pirmą kartą į rankas švilpuką paėmiau seniai, prisimenu tada buvau pakviestas teisėjauti Vilniaus ir Kauno veteranų mačui.
Po to pradėjau teisėjauti vaikų, jaunučių, jaunių turnyruose. Kadangi tuo metu dar pats žaidžiau, tai suaugusiųjų varžybose negalėjau teisėjauti.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų teisėjai tobulėja. Lietuvoje pirmuoju tarptautinės kategorijos teisėju tapo kaunietis Jonas Čirūnas, antruoju – Nerijus Papaurėlis, o dabar užaugo du tos kategorijos arbitrai Povilas Sriubas ir Tomas Kašėta.
