Egipte besitęsiančiame turnyre dviejų kaimyninių valstybių rankininkams nepavyko patekti į ketvirtfinalį, bet po paskutiniųjų rungtynių lenkų nuotaika buvo daug geresnė negu baltarusių – ir dėl žaidimo, ir dėl rezultatų. Pasaulio pirmenybių galutinėje lentelėje tris pergales iškovojusi Lenkijos rinktinė užėmė 13-ąją vietą, du kartus laimėjusi Baltarusijos komanda – 17-ąją vietą.
Turėjo žaisti su lietuviais
Pandemija pernai atėmė iš Lietuvos rankininkų galimybę kovoti dėl kelialapio į pasaulio pirmenybes. Lietuviai 2020 metų sausį laimėjo atrankos turnyro pirmojo etapo grupės varžybas, bet atkrintamasis etapas buvo atšauktas.
Lietuvos rinktinė pirmajame atkrintamajame etape turėjo susitikti su lenkais, o šių rungtynių nugalėtojai antrajame atkrintamajame etape būtų žaidę su baltarusiais.
Atšaukus atkrintamąjį etapą, kelialapiai į pasaulio pirmenybes buvo paskirstyti pagal praėjusių metų Europos pirmenybių rezultatus. Teisę keliauti į Egiptą gavo ir Baltarusijos rinktinė, pernai žemyno pirmenybėse užėmusi dešimtąją vietą. Lenkijos komanda Europos čempionate pralaimėjo visas rungtynes ir užėmė tik 21-ąją vietą, tačiau lenkai sulaukė Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) dovanos. Jie gavo vieną iš dviejų vardinių kvietimų.
Beje, Lietuva, Lenkija ir Baltarusija yra padavusios bendrą paraišką tapti 2026 metų Europos vyrų rankinio pirmenybių šeimininkėmis.
Pakilimas ir nuopolis
Lenkijos vyrų rankinio rinktinė šiame amžiuje jau išgyveno ir staigų pakilimą, ir ne mažiau staigų nuopolį. Amžių sandūroje lenkai net ne kiekvieną kartą patekdavo į pasaulio ar Europos pirmenybes, bet 2007 metais nustebino sirgalius ir iškovojo pasaulio pirmenybių sidabro medalius.
Nuo tada Slawomiro Szmalio, Karolio Bieleckio, Marcino Lijewskio, brolių Bartoszo ir Michalo Jureckių karta, kuriai kelią rodė treneris Bogdanas Wenta (beje, jis 2018 m. buvo išrinktas Kielcų miesto meru), beveik prieš visus turnyrus kėlė tik aukščiausius tikslus ir iškovojo dar dviejų turnyrų medalius.
Tačiau viskas baigėsi taip pat staiga, kaip prasidėjo. 2015 metais Lenkijos rinktinė dar stovėjo ant pasaulio pirmenybių trečiojo garbės pakylos laiptelio, bet vienam po kito karjerą baigus visiems pergalių kūrėjams atsivėrė tuštuma. Antrojo dešimtmečio pabaigoje lenkai nebeiškovojo kelialapių į 2018 metų Europos ir 2019 metų pasaulio pirmenybes.
Tiesa, reikia pažymėti, kad net pablogėjus rinktinės rezultatams, šalies rankinio padėtis nebuvo bloga. Du stipriausi Lenkijos klubai visą praėjusį dešimtmetį žaidė Čempionų lygoje, ir tik pernai Europos rankinio vadovams įvykdžius žemyno turnyrų reformą, nuolatinė vicečempionė Plocko „Wisla“ turėjo persikelti į antrąjį pagal rangą Europos lygos turnyrą (beje, jame „Wisla“ šį sezoną kol kas laimėjo visas rungtynes).
Kita vertus, tiek „Wisla“, tiek Čempionų lygoje toliau sėkmingai žaidžiančioje nepakeičiamoje Lenkijos čempionėje „Kielce“ komandoje pirmais smuikais griežia užsieniečiai. Net ir šiose pasaulio pirmenybėse iš dviejų stipriausių šalies klubų į rinktinę buvo pakviesti tik septyni rankininkai.
Tikslą pasiekė
Per šių metų pasaulio pirmenybes pagrindinis Lenkijos rinktinės tikslas buvo užgrūdinti jaunąją kartą ir kuo geriau pasiruošti 2023 metų pasaulio čempionatui, kuris vyks Lenkijoje ir Švedijoje.
„Rankininkams trūksta patirties, tačiau privalome sau kelti aukščiausius reikalavimus. Ruošdamiesi pasaulio pirmenybėse ne vien treniravomės, bet ir daug kalbėjomės. Tai padėjo žaidėjams geriau suprasti vieniems kitus. Susitarėme dėl komandos taisyklių, radome bendrą kalbą ir dabar esame vieningas kolektyvas“, – prieš kelionę į Egiptą kalbėjo užpernai rinktinės treneriu paskirtas 37 metų rankinio specialistas Patrykas Rombelis.
Į kone stipriausią pasaulio pirmenybių grupę patekę lenkai svarbiausią egzaminą laikė jau pirmąją turnyro dieną, kai susitiko su Tuniso rinktine. Lygiaverčių varžovų dvikovoje Lenkijos rankininkai iškovojo sunkią pergalę, kuri faktiškai užtikrino teisę žaisti antrajame etape. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmoji pergalė nuėmė psichologinį spaudimą ir per kitas rungtynes Lenkijos komanda pranoko drąsiausius lūkesčius: sutriuškino Brazilijos rinktinę, tik po atkaklios kovos vieno įvarčio skirtumu pralaimėjo Ispanijos komandai, o pirmadienį paskutinėse rungtynėse sužaidė lygiosiomis su Vokietijos ekipa. Triuškinamos pergalės prieš kone silpniausią turnyro komandą Urugvajaus rinktinę nė neverta skaičiuoti.
Nuteikia optimistiškai
Geras žaidimas ir geri rezultatai sužadino dar didesnį apetitą ir lenkai netgi pradėjo svajoti apie ketvirtfinalį. Tačiau lemiamos rungtynės parodė, kad jaunoji Lenkijos rankinio karta galynėtis su geriausiais žūtbūtiniuose mūšiuose dar nepasirengusi. Vengrijos rinktinė be vargo išsklaidė lenkų iliuzijas, o vengrų rankininkai net nusistebėjo, kad lemiamą mačą laimėjo taip lengvai.
„Mūsų lūkesčiai buvo stipriai išpūsti. Iš tiesų, galvoti apie ketvirtfinalį mums dar per anksti“, – pripažino buvęs ilgametis Lenkijos rinktinės žaidėjas Arturas Siodmiakas.
„Nesikrimskite, – lenkus ramino „Kielce“ klubo treneris Talantas Duišebajevas, kuris anksčiau treniravo ir Vengrijos, ir Lenkijos rinktinę. – Reikia pagirti jūsų jauną rinktinę už tai, kaip ji kovojo. Šis pralaimėjimas – gera pamoka, kuri pravers ateityje. Vengrijos ir Lenkijos rinktinės šiuo metu išgyvena kartų kaitą, bet vengrai keliais žingsneliais lenkia lenkus. Tačiau Lenkijos rinktinė šiose pirmenybėse pasirodė puikiai. Prieš turnyrą tokių rezultatų mažai kas tikėjosi. Šiuo metu svarbiausia, kad jauni rankininkai įgijo patirties, kuri pravers ateityje“.
Su tuo sutiko ir treneris P.Rombelis: „Mūsų laukia daug darbo. Reikia toliau tobulinti visus žaidimo elementus. Tačiau pusantrų metų darbo nenuėjo veltui. Kai kuriuos dalykus aikštėje jau atliekame automatiškai, rankininkai žino, ką privalo daryti ir gindamiesi, ir puldami. Mūsų pasirodymas šiose pirmenybėse nuteikia optimistiškai“.
Užduočių nekėlė
Baltarusijos rinktinė praėjusio dešimtmečio antroje pusėje tapo tvirta Europos rankinio vidutinioke. Baltarusiai net trejose paeiliui Senojo žemyno pirmenybėse užėmė 10-ąją vietą ir netgi nebūdavo visiškai patenkinti šiuo rezultatu.
Tiesa, baltarusiai praleido 2019 metų pasaulio pirmenybes, tačiau tai buvo laikoma nelemtu atsitiktinumu, neatspindėjusiu tikros šalies rankinio pažangos.
Per tuos metus Baltarusijoje užaugo nemažas būrys Europoje vertinamų rankininkų. Keli rinktinės žaidėjai atstovauja Čempionų lygoje nuolat rungtyniaujančiam Bresto „Miaškov“, dar keli rankininkai į rinktinę atvyko iš taip pat Čempionų lygoje kovojančių pajėgių užsienio klubų: 24-erių Arciomas Karaliokas ir 24-erių Vladzislavas Kulešas – iš „Kielce“, 28-erių vartininkas Ivanas Marozas ir 24-erių Viačeslavas Bochanas – iš Zaporižės „Motor“, kurioje žaidžia kartu su lietuviu Aidenu Malašinsku.
Jų jau negąsdina jokie varžovų titulai, o vienas „Miaškov“ lyderių 25-erių Mikita Vailupavas prieš pasaulio pirmenybes drąsiai pareiškė, kad šiame turnyre Baltarusijos rinktinei nebus neįveikiamų varžovų ir ji kovos dėl medalių.
Kur kas santūriau kalbėjo baltarusių treneris Juryjus Šavcovas: „Mano užduotis – sutelkti komandą taip, kad ji kiekvienas rungtynes žaistų kuo geriau. Matau, kad rankininkai nori pasiekti gerų rezultatų, bet mes, treneriai, jokių konkrečių užduočių nekeliame“. Jokių konkrečių užduočių nekėlė ir Baltarusijos rankinio federacijos vadovai.
Trūko motyvuotojo
Mažos trenerio ambicijos buvo vienas didžiausių Baltarusijos rinktinės trūkumų. Po paskutiniųjų pasaulio pirmenybių rungtynių apie tai netiesiogiai užsiminė ir geriausias šio amžiaus Baltarusijos rankininkas, prieš penkerius metus karjerą baigęs Siarhejus Rutenka.
„Mane apėmė prieštaringi jausmai. Nors dabar rinktinė stipresnė, negu buvo praėjusiais metais, jai kažko trūksta. Tą mato visi. Mes galime kovoti su komandomis, kurios pretenduoja į medalius, bet negalime jų nugalėti.
Manau, kad komandai trūksta motyvuotojo. Žaidėjo arba trenerio, kuris užvestų komandą. Vaikinai stengiasi ir nori laimėti, bet kolektyvui trūksta vidaus variklio, kuris suteiktų daugiau emocijų“, – sakė buvusi Baltarusijos rankinio žvaigždė.
Baltarusiams tinkamo nusiteikimo trūko jau per pirmąsias rungtynes, kuriose jie sužaidė lygiosiomis su aiškia autsaidere laikyta Rusijos komanda. Kad baltarusių galimybių ribos yra labai aukštai, antrojo etapo pradžioje parodė lygiosios su Švedijos rinktine, bet pralaimėjimai slovėnams ir egiptiečiams sužlugdė viltis patekti į ketvirtfinalį.
Baltarusijos rinktinė pasaulio pirmenybėse nugalėjo tik Korėjos bei Šiaurės Makedonijos komandas ir užėmė gerokai žemesnę vietą negu tikėjosi. Baltarusijos pavadinimas buvo įrašytas 17-ojoje galutinės lentelės eilutėje.
Vis dėlto 61 metų treneris J.Šavcovas tvirtino turnyro baigtimi nenusivylęs: „Galime būti patenkinti rezultatais. Keleriose rungtynės mums trūko labai nedaug, kad laimėtumėm“.
Keistas trenerio sprendimas
S.Rutenkos minėtu „motyvuotoju“ galėjo tapti ir veteranas Barysas Puchovskis. Tačiau treneris J.Šavcovas nusprendė, kad šio įžaidėjo, kuris daug metų vilki „Motor“ aprangą ir praėjusį sezoną Čempionų lygos rezultatyviausių rankininkų sąraše užėmė ketvirtąją vietą, rinktinei nereikia. O Baltarusijos rankinio bendruomenei taip ir liko neaišku, kokia juoda katė perbėgo tarp rinktinės trenerio ir 34-erių B.Puchovskio.
„Barysas neatsisakė žaisti rinktinėje, bet mes renkamės rankininkus pagal tai, ar jie tinka žaidimo sistemai, – tvirtino J.Šavcovas. – Rinktinėje vyksta kartų kaita. Kažkada išėjo S.Rutenka, dabar – B.Puchovskis. B.Puchovskio, Siarhejaus Šylovičiaus ir Dzmitryjaus Nikulenkavo karta pakėlė Baltarusijos rankinį į tą lygį, kuriame dabar esame. Tačiau ateina jaunesni žaidėjai, kurie veržiasi į rinktinę. Į rinktinę pakviečiau tuos, kurie šiuo metu yra geriausi“.
Įdomu, kad šio mėnesio pradžioje B.Puchovskis atstovavo savo šaliai oficialiose varžybose. Sausio pradžioje baltarusiai žaidė dvejas Europos pirmenybių atrankos rungtynes su norvegais. Pirmąsias rungtynes Minske žaidė pagrindinė rinktinė, tačiau į Oslą baltarusiai, baiminęsi, kad dėl pandemijos prieš pat pasaulio pirmenybes gali kilti kokių nors nesklandumų, nusiuntė rezervinę rinktinę (beje, Norvegijai rezervinė rinktinė atstovavo per abejas rungtynes). B.Puchovskis, tuo metu jau žinojęs, kad į pasaulio pirmenybes nekeliaus, neįsižeidė ir neatsisakė žaisti antrosios sudėties rinktinėje.
