Viena vertus, siekiu solidarizuotis su kolegomis, studentais ir absolventais, dirbančiais, tiksliau, šiuo metu daugumai tik atstovaujančiais sektoriui.
Kita vertus – akivaizdžiai stokojama informacijos sklaidos ir švietimo Europos Sąjungos sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus politikos formavimo, įgyvendinimo ir vertinimo aktualiais klausimais.
Klausimas, kas Lietuvoje turėtų nuolat atlikti informavimo funkciją, lieka atviras. Gal Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Gal Lietuvos sporto centras? Gal kompetencijų centras ar kitoks centras?
Sporto ir fizinio aktyvumo sektorius yra svarbus šalies socialinės ir ekonominės raidos faktorius. Ši tiesa sektoriaus darbuotojams ir dalyviams nėra naujiena. Tačiau šią tiesą reikia nuolat įrodinėti medaliais, skaičiais, faktais, duomenimis plačiajai visuomenei, o ypač atsakingiems asmenims, priimantiems sprendimus.
Tačiau, kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, nei kreipimaisi, nei streikai, nei vieši kolektyviniai ar asmeniniai pareiškimai neveikia. Ir čia vėl klausimas, kodėl sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė nėra nei reikšminga, nei svarbi šalies gyventojų fizinei ir psichinei sveikatai?
Taigi, vykdant švietėjišką misiją (o tokia jau mūsų akademikų priedermė), neprarandu sportinio optimizmo.
2020 m. Europos Komisijos užsakymu buvo atliktas COVID-19 ekonominio poveikio ES sporto sektoriui vertinimo tyrimas
Nors tyrimas turėjo keturis tikslas, tačiau buvo esminės dvi dalys. Pirmoje tyrimo dalyje buvo atnaujintos ES šalių sporto ekonominės sąskaitos, pateikiant tiesioginį sporto indėlį į bendrą pridėtinę vertę (BPV), bendrą vidaus produktą (BVP) ir užimtumą.
Pirmiausia buvo įvertintas ekonominis sporto sektoriaus poveikis ES šalyse 2020 m. ir palygintas su 2012 m. Tyrimo rezultatai parodė, kad sporto veikla sugeneruoja 2,15 proc. bendro vidaus produkto (2021 m. 2,12 proc.) ir 2,84 proc. darbo jėgos (2021 m. 2,72 proc.).
Antra, buvo atlikti skaičiavimai, kaip keisis ekonominis sporto sektoriaus poveikis dėl COVID-19 situacijos taikant tris galimus scenarijus (aukštesnį, vidutinį ir žemesnį). Apskaičiuota, kad ES-28 (28 ES šalys dar skaičiuojant su Didžiąja Britanija) COVID-19 poveikis 2020 m. sporto sektoriui pagal aukštesnį scenarijų (galbūt šiuo metu labiausiai tikėtiną scenarijų) yra laukiamas sumažėjimas 15,7% vertinant tiek bendrą vidaus produktą, tiek 17% užimtumą.
Antroje tyrimo dalyje, atlikus svarbių suinteresuotųjų grupių apklausą, akcentuojant detalius COVID-19 poveikio specifinėms organizacijoms ypatumus, buvo pateiktos septynios grupes priemonių ir iniciatyvų, įgyvendinamų 22 ES valstybėse narėse.
Taigi, kokios šios iniciatyvos ir kaip jos buvo/yra realizuotos (-jamos) Lietuvoje.
1. Naujos struktūrinės dotacijos ir finansavimo metodai. Naujai įvestos dotacijos, kuriomis siekiama suteikti finansinę paramą organizacijoms, kad jos galėtų tęsti veiklą pandemijos metu, kompensuoti pajamų praradimą, pavyzdžiui, už atšauktus ar atidėtus renginius, ir (arba) skirti finansavimą naujai veiklai ir galimybėms.
Kiek ir kokių naujų dotacijų ir lėšų buvo skirta bei pradėta taikyti, siekiant pagerinti organizacijų finansinį gyvybingumą pandemijos laikotarpiu?
2. Prievolių atleidimas ar atidėjimas. Visos paramos priemonės, kuriomis atleidžiami arba atidedami tokie įsipareigojimai kaip mokesčių ir skolų mokėjimai, socialinio draudimo įmokos, bilietų kompensavimo atidėjimas atšauktų ar atidėtų renginių atveju ir teisiniai įsipareigojimai (pvz., licencijavimas), ypač transliacijų ir kitų žiniasklaidos paslaugų atveju.
Kaip buvo patenkinti sporto organizacijų specifiniai poreikiai nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu?
3. Ankstesnių paramos priemonių išplėtimas ir pritaikymas. Turimų lėšų tęstinumas, pratęsimas, perdavimas ar peradresavimas siekiant remti sporto sektorių pandemijos metu, įskaitant dotacijų ir paskolų reikalavimų sušvelninimą.
Kokie metodai ir priemonės buvo taikomos siekiant patenkinti padidėjusį poreikį ar paklausą ir kiek lėšų disponavimo lankstumo buvo suteikiama sporto organizacijoms?
4. Mokėjimų paankstinimas. Bet kokios rūšies mokėjimai, atlikti prieš terminą, įskaitant dotacijos įmokas, kompensacijos išmokas ar kitas išmokas.
Kokios buvo sudarytos sąlygos sporto organizacijoms pasinaudoti mokėjimų paankstinimu, siekiant sumažinti finansinių sunkumų riziką?
5. Darbo išsaugojimo schemos. Darbuotojų atlyginimų padengimo schemos, kai jie buvo sumažinti arba sustabdyti dėl pandemijos.
Kokių sporto profesijų atstovams buvo taikomos bendrinės visiems ekonomikos sektoriams schemos ir kokios buvo sukurtos specialios schemos meno, turizmo ir sporto atstovams, kur pajamų srautus ypač paveikė socialinio atsiribojimo taisyklės ir viešų susibūrimų apribojimai?
6. Išmokos laisvai samdomiems darbuotojams ir sportininkams. Tiesioginė parama, skirta laisvai samdomiems darbuotojams, savarankiškai dirbantiems ir savo lėšomis finansuojantiems sportininkams, neturintiems oficialios įdarbinimo apsaugos.
Kiek šalies sporto šakų federacijų pasinaudojo tarptautinių sporto organizacijų įsteigtų fondų galimybėmis?
7. Informacijos šaltiniai ir rekomendacijos. Ištekliai, teikiantys informaciją ar platesnę paramą, susijusią su ekonominiais COVID-19 klausimais, taip pat patarimai, kaip atnaujinti veiklą po uždarymo ir pritaikyti verslo modelius prie pandemijos apribojimų.
Kokius informavimo ir konsultavimo centrus įsteigė nacionalinės sporto organizacijos?
COVID-19 poveikis sporto sektoriui labai skiriasi valstybėse narėse, atsižvelgiant į jų ekonomikos mastą ir sporto sektoriaus išvystymo mastą.
Aišku viena, jog poveikis bus ilgalaikis, tiesioginis ir netiesioginis. Be jokios abejonės, kis makroekonominiai rodikliai, o taikomų ir siūlomų taikyti priemonių spektras priklauso nuo visų suinteresuotųjų grupių dialogo, gebėjimo išgirsti, suprasti ir veikti. Tyrimas pateikė rekomendacijas, kurių įgyvendinimas skirtingose šalyse taip pat didžiąja dalimi yra sąlygotas dialogo.
Klausimas: kaip esame pasirengę dialogui, siekiant įtvirtinti sportą kaip reikšmingą šalies socialinės ir ekonominės raidos faktorių?
