Tačiau neseniai viskas staiga pasikeitė. Pernai Portugalijos rankininkai po beveik pusantro dešimtmečio pertraukos grįžo į Europos pirmenybes ir jose užėmė aukštą šeštąją vietą, po to pateko į pasaulio pirmenybes, o šiais metais pirmą kartą iškovojo kelialapį į olimpines žaidynes.
„Vargšeliai“, kaip Portugalijos rinktinę kartą pavadino jos pačios vartininkas Alfredo Quintana, per porą metų tapo jėga, su kuria privalo skaitytis net stipriausios pasaulio komandos.
Sekmadienį Lietuvos rankininkai svečiuose su Portugalija žais lemiamas Europos čempionato atrankos rungtynes.
Ilga kelionė į pievakarius
Šiaurės ir Vidurio Europoje sugalvotas žaidimas į toliausiai pietvakariuose esančią žemyno valstybę keliavo ilgai. Danai, vokiečiai, čekai, ukrainiečiai rankinį žaidė dar XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje, o Portugalijoje lauko rankinis, kuris buvo žaidžiamas futbolo aikštėje, buvo pristatytas tik 1929 metais. Porto miesto sportininkams nematyto žaidimo taisykles papasakojo Portugalijoje įsikūręs šveicaras Armando Tschoppas.
Salės rankinį portugalai pradėjo žaisti tik po Antrojo pasaulinio karo, o su šia rankinio atmaina juos supažindino iš Vokietijos į Pietvakarių Europą gyventi persikėlęs Henrique Feistas.
Vis dėlto naujas žaidimas plito gana lėtai, ir Portugalijos vyrų rankinio rinktinė reguliariai dalyvauti oficialiose tarptautinėse varžybose pradėjo tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tais laikais pasaulio pirmenybės vykdavo keliose pakopose, o portugalams dažniausiai tekdavo žaisti su silpniausiomis komandomis. Portugalijos rinktinė vos vieną kartą – 1977 metais – varžėsi B pakopoje, bet joje užėmė paskutinę vietą ir po to ilgam įstrigo tarp žemesnio lygio komandų.
Susitiko su savo stabais
Kai pertvarkius pasaulio rankinio valdymo struktūrą 1991 metais buvo įkurta Europos rankinio federacija (EHF), Portugalijos rankinio vadovai padavė paraišką priimti pirmąsias Europos vyrų rankinio pirmenybes.
Naujoji EHF vadovybė įvertino portugalų atliktą darbą, ir 1994 metų vasarą geriausi Senojo žemyno rankininkai buvo pakviesti į Portą bei Lisabonos pašonėje esančią Almadą.
Iki tol niekada su stipriais varžovais nežaidusiai šeimininkų komandai pirmosiose Europos pirmenybėse teko mokinės vaidmuo. Tiesa, portugalai parodė nagus ir tik vieno įvarčio skirtumu nusileido Vengrijos ir Slovėnijos rinktinėms, tačiau neiškovojo nė vienos pergalės ir užėmė paskutinę dvyliktąją vietą. Portugalijos vietą rankinio hierarchijoje parodė mačas dėl priešpaskutinės vietos. Jame portugalai pralaimėjo tame čempionate nelauktai prastai žaidusiai Rumunijos rinktinei 17 įvarčių skirtumu 21:38.
„Labai jaudinomės, nes žaidėme namie. Be to, pirmą kartą dalyvavome didžiajame turnyre, o daugelis varžovų buvo mūsų stabai, kuriuos iki tol matydavome tik per televizorių“, – po dešimtmečio debiutą Europos pirmenybėse prisiminė tuometinis Portugalijos rinktinės lyderis Carlosas Resende.
Turnyras nebuvo sėkmingas ne vien dėl blogų šeimininkų rezultatų. Portugalijos sirgaliai rankinio varžybomis domėjosi menkai ir per visas rungtynes tribūnose likdavo daug laisvų vietų. Net ir finalo rungtynes Rosos Motos sporto rūmuose stebėjo vos 3200 žiūrovų (didžiausioje Porto miesto arenoje tuo metu buvo apie 4,5 tūkst. vietų).
Laimėdavo labai retai
Nors Europos pirmenybės nebuvo sėkmingos, jos išjudino Portugalijos rankinį. Šalies rinktinė pamažu įsitvirtino tarp Europos vidutiniokių ir vis dažniau iškovodavo kelialapius į didžiuosius turnyrus. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje portugalai pateko į trejas pasaulio pirmenybes (1997, 2001 ir 2003 m.) ir dar ketverias Europos pirmenybes (2000, 2002, 2004 ir 2006 m.). Tiesa, rezultatai dažniausiai būdavo kuklūs ir Portugalijos rinktinė neretai namo grįždavo neiškovojusi nė vienos pergalės arba įveikusi tik gerokai žemesnio lygio varžovus iš kitų žemynų.
„Europos pirmenynėse tuo metu dalyvaudavo tik dvylika komandų, todėl vien patekti į jas mums būdavo didelis laimėjimas“, – tvirtino C.Resende, savo šaliai atstovavęs septyniuose iš aštuonių turnyrų, į kuriuos portugalai pateko nuo 1994 iki 2006 metų, ir per 2000 metų žemyno pirmenybes išrinktas į geriausių žaidėjų septynetą. Būtent 2000 metais portugalai pasiekė geriausią rezultatą – Europoje užėmė septintąją vietą.
„Žaisti būdavo labai įdomu, nes susitikdavome su stipriausiomis pasaulio komandomis ir galėdavome palyginti, kaip vystėsi Portugalijos rankinis“, – sakė C.Resende.
XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje veržtis į Europos viršūnę bandė ir Bragos ABC („Academico Basket Clube“) klubas, kuris buvo beveik neįveikiamas nacionalinėse pirmenybėse ir puoselėjo dideles tarptautines ambicijas.
Tarptautinių ambicijų Bragos rankininkai vos neįgyvendino 1994 metais, kai pateko į Europos Čempionų lygos finalą. Titulas buvo ranka pasiekiamas, bet laimėti svarbiausio mūšio nepavyko. Finale ABC pripažino nedidelį Santanderio „Cantabria“ klubo pranašumą: pirmosios rungtynės Bragoje baigėsi lygiosiomis 22:22, atsakomąsias rungtynes Ispanijoje laimėjo Santanderio komanda 23:21.
Save vadino geriausiu
XX amžiaus pabaigoje Portugalijos rinktinės ir, ypač, ABC klubo autoritetą kūrė išeiviai iš buvusios SSRS. Bragos komanda aukštyn šovė tada, kai į ją atvyko ukrainietis treneris Oleksandras Donneris bei taip pat Rytų Europoje išugdyti žaidėjai Viktoras Čikulajevas ir Vladimiras Bolockichas. Šiedu rankininkai tapo Portugalijos piliečiais ir nuo 1997 metų žaidė Portugalijos rinktinėje.
Tikra Portugalijos rankinio legenda tapo 1991 metais į ABC atvykęs buvęs SSRS rinktinės trenerio padėjėjas O.Donneris. Jis su keturiomis komandomis (trimis vyrų ir viena moterų) net 11 kartų tapo Portugalijos čempionu, o 1996-2000 metais treniravo šios šalies rinktinę. Jam vadovaujant Portugalijos rankininkai 1997 metais pirmą kartą pateko į pasaulio pirmenybes.
O.Donneris buvo kartu ir labai mėgstamas, ir labai nekenčiamas treneris. Nepakeliamai reiklus ir griežtas ukrainiečių rankinio mokyklos atstovas pritaikė daug pergales užtikrinusių naujovių, tačiau neretai pykdavosi tiek su žaidėjais, tiek su klubų ar nacionalinės federacijos vadovais.
„Palieku šią šalį žinodamas, kad buvau geriausias visų laikų Portugalijos treneris, – pareiškė savimi pasitikintis O.Donneris, kai 2010 metais išvyko dirbti į Astrachanės „Dinamo“ klubą. – Portugalijoje dirbo puikūs serbų treneriai Branislavas Pokrajacas ir Ljubomiras Obradovičius, bet aš esu geresnis“.
Ukrainietis be Portugalijos ilgai neištvėrė. Jis po poros metų grįžo į šią šalį ir ėmėsi treniruoti Funšalio „Madeira“ komandą. O.Donneris mirė 2013 metais nuo širdies smūgio eidamas 65-uosius metus.
„O.Donneris buvo neįtikėtinas treneris. Jis pakeitė rankininkų mentalitetą. Jis treniravo daug rinktinės žaidėjų ABC klube, bet ir mums, atvykusiems iš kitų klubų, padarė didelį įspūdį. O.Donneris pakėlė rinktinę į aukštesnį lygį“, – tvirtino buvęs ilgametis Portugalijos rinktinės žaidėjas Rui Rocha.
Portugalai geru žodžiu mini ir V.Čikulajevą, kurį dar neseniai, iki subręstant dabartinei žaidėjų kartai, vadino vienu iš dviejų geriausių visų laikų Portugalijos rankininkų (kartu su C.Resende). Iš Ukrainos kilęs V.Čikulajevas giliai įleido šaknis Portugalijoje. Jis šios šalies komandose žaidė net iki 2007 metų, po to tapo treneriu ir šiuo metu dirba su jaunąja karta Bragos „Arsenal“ klube. Rankininkais tapo ir trys V.Čikulajevo sūnūs. Tiesa, du vyresnieji jau baigė karjerą, o 16-metis jaunėlis dar nepasirašė pirmosios profesionalo sutarties.
Trečias kartas nemelavo
Po 2006 metų Europos pirmenybių Portugalijos rinktinė beveik pusantro dešimtmečio nepateko į jokį didįjį turnyrą. Atsitraukė ir stipriausi Portugalijos klubai, per keliolika metų nė karto nesugebėję prasibrauti į Čempionų lygos grupių etapą, kuriame nuo 2003 metų žaisdavo net 32 stipriausios žemyno komandos.
Portugalijos ekipos blykstelėdavo tik Iššūkio taurės turnyre. Jis buvo ketvirtas pagal rangą Europoje ir jame net nebūdavo leidžiama žaisti stipriausių žemyno rankinio valstybių (Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir t.t.) klubams. (Ši taisyklė ir dabar galioja trečiajame pagal rangą Europos taurės turnyre.)
Portugalai kelis kartus pasinaudojo tuo, kad Iššūkio taurės turnyre nereikėjo grumtis su stipriais varžovais. 2005 metais į Iššūkio taurės finalą pateko Bragos ABC, 2006 metais finale žaidė „Horta“. Šioms komandoms laimėti svarbiausio mūšio nepavyko, o nemelavo tik trečias kartas – 2010 metais Lisabonos „Sporting“ nuėjo visą kelią ir iškovojo Iššūkio taurę.
„Ši pergalė buvo pirmasis Portugalijos klubų laimėjimas Europos turnyruose ir parodė, kad Portugalijoje yra europinio lygio rankinis. Ji padėjo sukurti nugalėtojų mentalitetą ir privertė visus klubus kelti aukščiausius tikslus, – pažymint pergalės dešimtmetį kalbėjo buvęs „Sporting“ treneris Paulo Faria. – Iškovoję Iššūkio taurę pajutome, ką jaučia futbolo klubų nariai. Iki tol buvome nepratę dalinti interviu ir stovėti prieš televizijos kameras. Jautėme didelį sirgalių palaikymą ir patyrėme nekasdienį jaudulį“.
„Sporting“ pavyzdys įkvėpė kitus Portugalijos klubus. Praėjusį dešimtmetį Iššūkio taurės finale arba pusfinalyje žaidė ir Lisabonos „Benfica“, ir Bragos ABC, ir Funšalio „Madeira“, ir Majos „Aguas Santas“, ir tas pats „Sporting“. Prizas dar du kartus buvo atvežtas prie Atlanto krantų: 2016 metais taurę iškovojo ABC, 2017 metais – „Sporting“.
Pavėlavo į savo inauguraciją
Buvusio „Sporting“ trenerio P.Farios manymu, visam Portugalijos rankiniui buvo svarbu ir tai, kad 2010 metais taurę iškovojo vienas iš didžiųjų šalies klubų: „Jei taurę būtų laimėjusi Bragos ABC arba Majos „Aguas Santas“, šis įvykis Portugalijos sporto bendruomenėje nebūtų sukėlęs tokio didelio atgarsio, kaip „Sporting“ pergalė.
Mums iškovojus Iššūkio taurę, pradėjo augti viso Portugalijos rankinio lygis. Komandos pradėjo kviesti stipresnius žaidėjus, Portugalijos rankininkai galėjo sparčiau tobulėti ir pradėjo dominti stipriausius užsienio klubus. Dabar mes nebesistebime, kai Luisą Fradę kviečia toks klubas, kaip „Barcelona“.
„2010 metais „Sporting“ pasiekta pergalė buvo visų Portugalijos klubų atlikto darbo vaisius“, – pritarė tuometinis Lisabonos komandos rankininkas Carlosas Galambasas, kuris prieš tai žaidė 1994 metų Čempionų lygos finale ir 2005 metų Iššūkio taurės finale pralaimėjusioje ABC komandoje.
Trijų didžiųjų šalies klubų – „Porto“, Lisabonos „Sporting“ ir Lisabonos „Benfica“ – priešpriešą galima vadinti pagrindiniu Portugalijos rankinio varikliu. Žinoma, šie trys klubai didžiausią dėmesį skiria futbolui, bet bandydami patenkinti skirtingus sirgalių poreikius, nemoja ranka ir į kitus žaidimus. Šių klubų komandos dėl čempionų vardų varžosi ir rankinio, ir krepšinio, ir tinklinio, ir riedučių riedulio, ir salės futbolo Portugalijos pirmenybėse.
Didžiųjų klubų vadovybės požiūrį į kitas sporto šakas atspindėjo prieš trejus metus nutikusi istorija. Ką tik „Sporting“ prezidentu išrinktas Frederico Varandasas pavėlavo į renginį, kuriame buvo oficialiai pristatytas kaip naujas klubo vadovas, nes užtruko arenoje per „Sporting“ ir Bragos ABC rankinio komandų rungtynes.
Trijų didžiųjų klubų komandos dėl Portugalijos rankinio lygos aukso kovoja ir šį sezoną. Kol kas pirmauja visas 25 rungtynes laimėjęs „Porto“, bet konkurentai atsilieka labai nežymiai: „Sporting“ pralaimėjo tik kartą, „Benfica“ – du kartus. O čempiono vardą ginančiam „Porto“ per likusius turus dar reikės susitikti su abiem stipriausiomis Lisabonos komandomis.
Pastiprinimas iš Kubos
Praėjusio dešimtmečio pabaigoje portugalams vėl priartėti prie Europos elito padėjo keli natūralizuoti Kubos rankininkai. Savo tautiečiams langą į Portugalijos rinktinę prakirto vartininkas Alfredo Quintana, po to nacionalinę komandą labai sustiprino Daymaro Salina ir Alexisas Borgesas, o pernai prie Karibų legiono prisidėjo Victoras Iturriza.
Vežti į Portugaliją kubiečius pradėjo „Porto“ klubas, kurio vadovai ieškodami pastiprinimo nuolat lankosi Amerikos rankinio turnyruose. Pirmiausiai, dar 2007 metais, „Porto“ pakvietė vieną geriausių to meto Kubos rankininkų Yoelį Moralesą, tačiau šis žaidėjas Portugalijos pilietybės neprašė ir toliau atstovavo gimtajai šaliai.
Kitaip susiklostė per 2010 metų Amerikos pirmenybes „Porto“ žvalgams į akį kritusio A.Quintanos likimas. Jis pasibaigus Čilėje vykusiam turnyrui paliko Kubos rinktinės stovyklą ir iškeliavo į Europą, o po kelių mėnesių debiutavo Portugalijos pirmenybėse. „Porto“ aprangą apsivilkęs kubietis netrukus gavo Portugalijos pasą, o praėjus IHF nuostatuose numatytam natūralizacijos laikotarpiui stojo į Portugalijos rinktinės vartus.
Po kelerių metų A.Quintanos pėdomis patraukė D.Salina ir A.Borgesas. Šiedu rankininkai Portugalijos rinktinėje debiutavo 2017 metais.
„Kubiečių trijulė buvo lyg iš kepurės ištrauktas triušis, už kurį turime dėkoti „Porto“ klubo rankinio padalinio vadovui Jose Magalhaesui. Šie žaidėjai komandai pridėjo ūgio, jėgos, agresyvumo“, – pernai portugalams po ilgos pertraukos iškovojus kelialapį į Europos pirmenybes, džiaugėsi rinktinės treneris Paulo Pereira.
„Porto“ – ne vienintelis klubas, akylai tyrinėjantis Lotynų Amerikos rankinio rinką. Kelis kubiečius pakvietė „Horta“, Funšalio „Madeira“, Lisabonos „Sporting“ klubai. Šį sezoną Portugalijos lygoje taip pat žaidžia nemažai brazilų, čiliečių, yra net rankininkų iš šio žaidimo tradicijomis visai nepasižyminčių Kolumbijos bei Dominikonų Respublikos.
Naujoką sutiko priešiškai
Kai 2014 metais tuometinis Portugalijos rinktinės treneris Rolando Freitasas pirmą kartą į rinktinę pakvietė A.Quintaną, šis įvykis šalies rankinio bendruomenėje sukėlė nemažą pasipriešinimo bangą. Kai kurių sirgalių, rankinio specialistų ir žaidėjų manymu, Portugalija turėjo pakankamai gerų vartininkų, todėl nebuvo jokios būtinybės pasitelkti svetimšalį.
„Išgirdęs šią žinią, praradau žadą, – tvirtino kvietimo į rinktinę nesulaukęs Bragos ABC vartininkas Humberto Gomesas. – Neturiu nieko prieš A.Quintaną, jis puikus vartininkas, tačiau nesuprantu natūralizavimo kriterijų. Patys turime daug gerų vartininkų, mums trūksta kitų pozicijų žaidėjų“.
Vis dėlto Portugalijos rankinio federacijos (FAP) prezidentas Ulissesas Pereira griežtai pareiškė, kad A.Quintanos negalima vertinti kaip svetimšalio: „Federacijos politika – dirbtinai nekviesti užsieniečių, bet kartais taip atsitinka. A.Quintana yra portugalas, jis pritapo mūsų visuomenėje, mokosi Porto universitete. Negalima taikyti apribojimų vien dėl to, kad jis atvyko iš kitos šalies. Jei trenerio manymu, jis yra geresnis negu kiti rankininkai, privalo žaisti rinktinėje“.
Istoriniai pasiekimai
Stiprų kubietišką atspalvį įgijusi Portugalijos rinktinė apie ją garsiai kalbėti privertė tik 2019 metais. Tais metais vykusiame Europos pirmenybių atrankos turnyre portugalai patiesė daugkartinę pasaulio bei Europos čempionę Prancūzijos rinktinę ir po ilgos pertraukos iškovojo teisę žaisti viename iš didžiųjų rankinio turnyrų.
„Parodėme, kad galime įveikti bet kurią komandą. Europos rankinio lyderiai į mus daugiau nebežiūrės kaip į vargšelius“, – komandai pasiekus tikslą džiaugėsi vartininkas Alfredo Quintana.
Kad Europos rankinio lyderiai nežiūrėtų į portugalus iš aukšto, vienos pergalės prieš prancūzus nebūtų užtekę. Tačiau per 2020 metų Europos pirmenybes Portugalijos rinktinė patvirtino, kad toji pergalė nebuvo atsitiktinė. Portugalai dar sykį nugalėjo prancūzus, įveikė bosnius, švedus bei vengrus ir užėmė aukščiausią istorijoje šeštąją vietą.
„Turime pripažinti, kad mūsų šalis neturi stiprių rankinio tradicijų, todėl šis laimėjimas yra istorinis ir niekada nebus pamirštas. Dėkoju visiems žaidėjams ir treneriams, kurie šiomis dienomis suteikė progą didžiuotis mūsų rankiniu. Per ketvirtį amžiaus visose Europos pirmenybėse buvome iškovoje keturias pergales. Šiose pirmenybėse keturias pergales iškovojome per dvi savaites“, – lygino buvusi rinktinės žvaigždė Carlosas Resende.
Portugalijos rankininkai savo sirgalius džiugino ir šiais metais. Sausio mėnesį Egipte vykusiose pasaulio pirmenybėse portugalai užėmė dešimtąją vietą (irgi aukščiausią istorijoje), o kovo mėnesį Monpeljė surengtame olimpinės atrankos turnyre iškovojo kelialapį į Tokijo žaidynes. Lemiamose olimpinės atrankos rungtynėse Paulo Pereiros treniruojama komanda dar sykį nugalėjo Prancūzijos rinktinę, kuriai portugalai tapo lyg užkeikti.
„Ši mūsų pergalė svarbi visam Portugalijos sportui, – tvirtino pirmą kartą į olimpinį turnyrą patekusios rankinio rinktinės treneris P.Pereira. – Tokijuje žaisime su stipriais varžovais, tačiau mes taip pat esame stipri komanda. Mūsų užduotis – patekti į atkrintamąsias varžybas, o po to bandysime kovoti dėl medalių“.
Išgyveno skaudžią netektį
Per olimpinės atrankos turnyrą Portugalijos rinktinė žaidė pirmą kartą po šalies rankinį ištikusios tragedijos. Vasario pabaigoje portugalai į paskutinę kelionę palydėjo staiga mirusį vartininką A.Quintaną.
32 metų vyrą per „Porto“ klubo treniruotę ištiko širdies smūgis. Šv.Jono ligoninės gydytojai kelias dienas kovojo dėl sportininko gyvybės, bet jų pastangos buvo bevaisės.
„Ši diena labai liūdna ne tik Alfredo šeimai, bet ir visai rankinio šeimai. Kraujas užliejo visų mūsų širdis, – sakė buvęs Portugalijos rinktinės treneris Rolando Freitasas. – Nepaisant pradžioje skambėjusių pasipriešinimo balsų, A.Quintana savo paprastumu, profesionalumu ir atsidavimu padėjo suvienyti rinktinę. Žinoma, jam padėjo daug žmonių, bet greitai visi jį pamėgo dėl asmeninių savybių: komunikabilumo ir draugiškumo“.
Nuo tada, kai atvyko į Europą, A.Quintana visus 11 sezonų žaidė „Porto“ komandoje. Keletą praėjusių metų rankinio rinkoje jis buvo vienas geidžiamiausių vartininkų, bet nenorėjo keisti aplinkos, atmetė visus kvietimus iš užsienio ir iki mirties liko ištikimas jam galimybę persikelti į Europą suteikusiam klubui.
„Porto“ man atvėrė galimybių duris. Džiaugiuosi galėdamas žaisti šiame klube ir Portugalijos rinktinėje“, – prieš keletą metų sakė A.Quintana.
„Neskaitant laimėjimų rankinio aikštėje, A.Quintana buvo gerbiamas dėl asmeninių savybių, linksmo būdo, kuriuo užkrėsdavo aplinkinius, – savo interneto svetainėję rašė apie A.Quintanos netektį pranešęs „Porto“ klubas. – Mes jo labai pasigesime“.
