Penkiakovininkės vyras Andrejus Zadneprovskis Lietuvos sporto situaciją pavadino „dugnu“, o Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė dar prieš kelionė į Tokiją garsiai pavartojo žodį „katastrofa“.
Ir iki paskutinės akimirkos ji vylėsi, kad skambus pareiškimas bus klaida.
„Mes seniai kalbėjome, kad visiškas valstybės nedalyvavimas sportininkų pasirengime ir LTOK nustūmimas turės tokias pasekmes. Tą ir turime, – interviu lrytas.lt kalbėjo D. Gudzinevičiūtė. – Nenoriu girtis prognozėmis, nes tai tas atvejis, kai labai gaila, kad jos išsipildė.“
Tokijo žaidynėse Lietuva su pavydu skaičiavo Latvijos ir Estijos sportininkų medalius, bet dėl savojo ėmė kone prarasti viltį. Didžiausią lūkesčių svorį ant savo pečių nešę plaukikas Danas Rapšys ir disko metikas Andrius Gudžius sudegė ir negailėjo kritikos sau.
Didžiausią šventę padovanojo irkluotojų dvivietė Donata Karalienė ir Milda Valčiukaitė, kurios po pusmečio treniruočių užėmė 4-ąją vietą, bet sirgaliams to nebuvo gana – Lietuva norėjo medalių, nes jų nori visi.
Tą jausdama L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė Tokijo stadione bėgo tarsi pašėlusi. Sidabras tapo tikra palaima ir atgaiva.
„Tai – visos Lietuvos medalis“, – švytėdama iš laimės tarė 37-erių penkiakovininkė, kuri pailsėjusi svarstys dėl savo ateities.
Kalta – ne pandemija
2024-ųjų Paryžiaus žaidynės – už trejų metų, tad daug laiko nėra. Šiemet į Tokiją Lietuva išsiuntė 37 sportininkus, tačiau vėliau jų būrys išaugo iki 42. Prisijungė netikėtai bilieto sulaukusi irklavimo keturvietė, o jau vykstant žaidynėms vietos atsirado ir dviratininkei Olivijai Baleišytei.
Prieš žaidynes į jas vykti tiesiog atsisakė tenisininkas Ričardas Berankis, o ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė nusprendė baigti karjerą.
„Lyginant su ankstesniais metais – rezultatai yra prastesni. Mūsų sportininkai nepadarė to, ką galėjo padaryti, bet jų dėl to visiškai nesmerkiu. Tam buvo objektyvių priežasčių. Minime pandemiją – kažkam ji pridėjo metus laiko ir padėjo geriau pasiruošti, o iš kažko atėmė galimybę, – kalbėjo D.Gudzinevičiūtė. – Du sportininkai atsisakė – vienas pasirinko komercinius turnyrus, kas mus labai nustebino. O kita supratusi, kad dar reikės metus būti atsisakė visiškai. Bet ji turėjo kitus planus ir tai žmogiškai suprantama.“
D.Gudzinevičiūtė labiausiai nenorėtų, kad Lietuvos sporto situacija būtų nurašyta dėl COVID-19 pandemijos, kuri sumaišė kortas daugeliui sportininkų.
„Pandemija – pasaulinis reiškinys. Galbūt kažkurioms didžiosioms valstybėms buvo lengviau, bet tai neturėjo turėti tokio didelio poveikio. Tai reiškia, kad spragos – pasirengime. Reikia jas ištaisyti, kad sportininkai turėtų galimybę pasiruošti taip, kaip jie patys gali.
Reikia žiūrėti į priekį ir galvoti kaip tai ištaisyti“, – sakė ji.
Interviu su lrytas.lt Tokijuje D.Gudzinevičiūtė kalbėjo apie Lietuvos valdžios požiūrį į sportą, Justino Kinderio skausmą, nesutarimus sporto bendruomenėje ir atletų balsą, kurį reikėtų išgirsti visiems.
– L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė labai greitai sulaukė aukščiausių Lietuvos vadovų sveikinimų. Praeityje šalia sveikinimų skambėdavo ir daug pažadų. Ypač daug jų išgirdo ir Rūta Meilutytė, kuri spėjo baigti karjerą, Laura jau net turėtų būti įpratusi. Ar būtent po Tokijo olimpinių žaidynių bus atkreiptas didesnis dėmesys?
– Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Tai būtų dar vienas pavyzdys kaip nutinka. Nenoriu girtis savo prognozėmis, nes tai tas atvejis, kai labai gaila, kad jos išsipildė. Tikiuosi, kad jos sukels atgarsį. Sporto bendruomėne jau kurį laiką apie tai kalba.
Mes ramiai laukėme olimpinių žaidynių, kad neaštrintume situacijos, neuždėtume papildomo krūvio sportininkams. Labai daug teko bendrauti su sportininkais ir jie patys nebenori tylėti.
Bus daug kalbų.
Mūsų sporto visuomenė vienijasi ir bandysime kuo garsiau kalbėti apie tai, kad į sportą reikia atsisukti. Požiūris į sportą mūsų valstybėje yra nepakankamas. Visiškai nepakankamas.
Medalis – motyvacija, patriotizmo, didelio pasididžiavimo ar tautos vienybės pliūpsnis. Bet jis turi visas kitas prasmes – skatina jaunimą ir visus sportuoti, atsisukti į sveikesnį gyvenimo būdą. Juk per sportą galima išspręsti daug problemų – pradedant nuo žalingų įpročių iki užimtumo.
Į sportą reikia būtinai atsisukti.
– Ir kas turėtų pasikeisti atsisukus, kad patys sportininkai neturėtų pradėti reikalauti pokyčių?
– Dabar buvo sunaikinta sporto medicina, moksliniai tyrimai ir testavimai. Visa tai nustumta į antrą planą ir tai buvo didžiulė klaida. Centralizuotas medicinos tiekimas kiekvienam sportininkui garantavo prieinamumą.
Valstybės lėšų, LTOK ir visų pusių bendro pasiruošimo kooperacija leido planuoti. Kalbu apie medicinos reikalus, tuos pačius mokslinius tyrimus. Tai leido skirti sportininkui viską geriausią ir tai, ko jam labiausiai reikia.
Aš pati labai ilgą laiką buvau Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) sportininke. Puikiai žinojau, kad jeigu skirta per LOSC – tai planai aiškūs. Dabar tenka girdėti, kad sportininkai skundžiasi dėl neaiškių treniruočių planų, treneriai neįdarbinti.
Centralizuotai visa tai buvo galima padaryti daug aiškiau. To reikia siekti.
– Andrejus Zadneprovskis labai pabrėžė sporto bazių būklę ir trūkumą...
– Tai – nemažesnė problema. Jau kalbėjome su ministerija, kad bazių statymas neturėtų būti politizuotas. Neturėtų būti, kad politikai stengiasi pastatyti viename ar kitame regione sporto bazes, neatsižvelgiant į jų poreikius ir reikalingumą.
Bet regioniniai sporto centrai galėtų ruošti pamainą. Mes labai daug prarandame, kai po sporto mokyklos ar pilnametystės jie tiesiog neturi, kur sportuoti. Nebelieka palaikymo.
Labai daug bendraujame su savivaldybių sporto padalinių asociacija, kuri apie tai kalba seniai.
Regioniniai centrai turėtų bendrabučius, čia galėtų atvykti vaikai, jaunimai iš rajonų, kurie neturi tokio prieinamumo prie sporto bazių, kaip didžiuosiuose miestuose.
Šis kompleksas, bendra strategija ir požiūris greitai duotų labai gerų rezultatų.
Dažnai kalbama apie Islandijos fenomeną. Tenka girdėti, kaip mūsų politikai sako: „Darykime kaip Islandijoje“. Nebūtina daryti kaip Islandijoje – galime padaryti kaip Lietuvoje, bet į tai reikia žiūrėti strategiškai.
Į sportą reikia žiūrėti ne tik kaip į medalius ir sveiko gyvenimo skatinimą, bet ir daugybės jaunimo problemų sprendimo būdą.
– Viešojoje erdvėje pasigirsta kalbų, kad reikia daugiau dėmesio mėgėjų sportui, o ne profesionalams.
– Didysis meistriškumas, mėgėjų sportas ir didesnis fizinis aktyvumas – neatsiejami dalykai. Jeigu pas mus nebūtų toks populiarus krepšinis, tai keliaudami pro gyvenamųjų namų kvartalus nematytumėte vos ne kas antrame kieme krepšinio stovo su lanku.
Medalis motyvuoja visuomenę ir pritraukia daugybę norinčių sportuoti. Mes tai žinome.
Braukti brūkšnį, kur prasideda meistriškumas, o kur – masiškumas, labai sunku.
Ar tas, kuris ruošiasi Lietuvos čempionatui priklauso meistriškumui, ar masiškumui? Jeigu jis laimės čempionatą, pagalvotų ir apie aukštesnį tikslą. Turime labai aiškią piramidę – jeigu nebus žvaigždžių ir rodančių pavyzdį, laiminčių, nebus ir masiškumo.
– Ar yra realių galimybių, kad iki 2024 metų Paryžiaus žaidynių kažkas keisis?
– Jeigu tai priklausytų tik nuo visuomeninių organizacijų, viską padarytume labai greitai. Tačiau tai priklauso nuo valstybės ir ne tik nuo institucijų norų, bet ir biurokratinių reikalavimų.
Pasiskirsčius, susivienijus ir greitai nusprendus, ką darome, Paryžiuje jau turėtume geresnius nei dabar rezultatus.
Aš nekalbu apie tai, kai dar būdama sportininke svajojau, kad Lietuva galėtų pasiekti ir šimtą sportininkų. Paryžiuje tiek turėti negalėtume, bet gal vėliau...
Juk nuo patekusių sportininkų priklauso ir rezultatai. Dabar mes turėjome veteranų, kur niekam nepaslaptis, kad jiems tai galbūt buvo paskutinės olimpinės žaidynės.
O Paryžiuje turėsime kitus veteranus. Reikia tęstinumo.
– Paminėjote žodį „susivienijimas“, bet sporto bendruomenėje yra susiskaldymas. Dar nuo LTOK prezidento rinkimų 2012-aisiais jaučiasi įtampa, sulaukiate daug kritikos...
– Tie rinkimai kai kam ir nepasibaigė. Tas susipriešinimas atrodo juokingai. Yra keli žmonės ir tai net ne federacijos, o asmenybės. Niekam nepaslaptis, kad jų net nerenka į LTOK Vykdomąjį komitetą, o kai kas net nekandidatuoja, nes žino, kas neišrinks.
Yra keli žmonės, kurie tuos devynerius metus niekaip nepabaigia rinkimų.
Nepavadinčiau to susiskaldymu.
Yra visuomenė, kurią ir mes atstovaujame – tai ir Lietuvos sporto federacijų sąjunga, ir LTOK, Paralimpinis komitetas, didelė dalis sportininkų. Nesame tokie nevieningi.
– Prieš žaidynes olimpiečių skaičių pavadinote „kastastrofa“. Jūsų prognozė išties buvo niūri. Ar dabar sušvelnintumėte pasakymą?
– Žodis buvo emocionalus. Aš labai išgyvenu dėl kiekvieno nepatekusio sportininko ar tų, kurie nepasirodė kaip galėjo. Jeigu pagalvotume apie tuos 20-30 galėjusių patekti ir parodyti savo galimybes – skaudu, kad jie neturėjo šanso.
– Ši frazė ilgą laiką kabėjo ir virš Tokijo žaidynių. Jau atrodė, kad galime likti ir be medalių. Nepasisekė vienomis didžiausių vilčių laikytiems Danui Rapšiui, Andriui Gudžiui. Kaip jūs viską stebėjote?
– Ne kartą kolegoms, su kuriais sėdėjome tribūnoje, sakiau, kad baigsiu pražilti. Kol buvau sportininke, man taip nebuvo. Tikrai išgyvendavau stresą – būdavo ir blogesnių dienų, kai ateini ir kažko tarsi trūksta, o kartais viskas tarsi į lentynėles sudėta, o tada subyra.
Bet man taip nebuvo niekada, kad šitiek išgyvenčiau už kiekvieną sportininką. Dabar stresas daug didesnis nei kai buvau sportininke.
Ne vieną kartą teko guosti pačius didžiausius – ir sporto, ir asmenybių prasme – žmones. Stengiuosi juos palaikyti, nes tie, kurie padaro viską, visada palaikai. Esu daug praėjusi. Nėra nė vieno sportininko, kuris visą laiką tik laimėjo.
– Kiek visa Lietuva turėtų būti dėkinga L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei, kuri išgelbėjo šias olimpines žaidynes?
– Visuomet tikėjau Laura. Kai atvykome stebėti antrosios dienos – Andrejus (Zadneprovskis, – red.) sakė, kad jeigu ji gerai jos, viskas bus gerai. Tas pusvalandis buvo labai žiaurus.
Kiekvieną kartą prisimenu Rio de Žaneirą, kai ji bėgo žinodama, jog nieko nepataisys.
Daug kuo tikėjau ir visiems linkėjau pasirodyti kuo geriau, bet Lauros stiprybė visada mane žavėjo ir stebino.
Ji padarė savo.
Ir visada turime būti dėkingi savo atsidavusiems sportininkams, kurie garsina mūsų šalį ir yra pavyzdys kitiems.
Specialiai buvau užsirašiusi apdovanojimo teikimui, nes vyliausi, kad jį kabinsiu savam.
Tarptautines federacijos prezidentu Klausas Schormannas sakė, kad tai, kas nutiko vokietei (absoliučios lyderės Annikos Schleu žirgas įsispyrė ir nejudėjo, – red.) – Laurai buvo įvykę Rio de Žaneire.
Laura labai laiminga ir tai matėme. Tai dar vienos svajonės išsipildymas ir tos nuoskaudos po Rio nuplovimas.
Ji – nereali šaunuolė.
– Turbūt vienas emociškai sunkiausių momentų buvo Justino Kinderio pasirodymas. Penkiakovininkas iki pat jojimo rungties dalinosi 3-4 vietomis, bet būtent charakteringas žirgas viską sugadino. Vėliau vyko labai jautrus interviu. Kiek sudėtinga, kai viską sugadina elementas, kuris priklauso ne nuo paties sportininko? Štai sugestų koks šautuvas...
– Šautuvą galima staigiai pataisyti (juokiasi), bet tai išblaškytų.
Justino starto laukti buvo labai sunku. Jau žinojome, koks jam atiteks žirgas ir matėme žirgą pirmojoje dalyje. Pats Justinas jį stebėjo ir atsisukęs galva palingavo gan liūdnai.
Mojavome jam: „Laikykis“.
Kalbėjau apie tai su savo dabartiniu jau bosu Europos olimpinių komiteto asociacijos (EOK) (D.Gudzinevičiūtė išrinkta EOK viceprezidente, – red.) Spyros Capralos, kad tai – šio sporto neteisybė. Reikia daug sėkmės. Daug lemia burtai, neobjektyvumas.
Vienas jo siūlymų – kad federacija atsižvelgtų ir keistų taisykles, gal duotų antrąjį šansą, perjojimą, kai pasitaiko toks aikštingas žirgelis be nuotaikos.
Justino labai gaila. Jam žiauriai nepasisekė. Turbūt jį lyginame su A.Schleu. Ji buvo lyderė ir gavo tokį žirgą – ji jį ragina, o šis eina atbulas. Tai buvo Lauros konkurentė, bet vis tiek buvo jos gaila. Dvejopas jausmas.
– J.Kinderis užsiminė, kad Paryžiaus žaidynėse jo jau galime nebepamatyti. Tašką turėtų padėti Simona Krupeckaitė, rimti apsvarstymai laukia L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės, Donatos Karalienės ir Mildos Valčiukaitės treneris irgi nebuvo 100 procentų tikras dėl ateities. Ar Paryžiuje nusimato kūdesnės žaidynės?
– Labai viliuosi, kad ne. Aš tikiuosi, kad dabar įgiję neįkainojamą patirtį subręs ir pasirodys Paryžiuje.
Normalu, kad sulaukę tam tikro amžiaus ar patyrę sveikatos problemų sportininkai baigia karjeras. Sportininko ilgaamžiškumas priklauso nuo sporto šakos. Kartais sakome: „Jis ar ji – jau seni“. Iš tikrųjų, tai reikia žiūrėti to sporto amžių. Normalu, kad vieni išeina, o kiti – ateina.
Svarbu, kad delegacija būtų didelė ir kuo daugiau jaunimo pasisemtų patirties.
Jeigu mes viską padarysime teisingai, imsimės pokyčių ir veiksime nekenkdami, o statydami, Paryžiuje bus geriau.
Bet yra tas jeigu.
– Tam, kad delegacija būtų didesnė reikia ne tik sportininkų patekimo, bet ir noro. Ričardas Berankis atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir pasirinko komercinius turnyrus. Pats kalbėjo, kad veikiausiai nepateks į žaidynes, bet jau tada buvo aišku, kad tai – netiesa. Kas tuo metu vyko su sportininko finansavimu?
– Kai tik nuskambėjo pareiškimas, iškart sustabdėme finansavimą. Na, pats finansavimas jau buvo atiduotas, bet sustabdėme stipendiją.
Nė vieno nepriversi, o sutartyje yra numatyta, kad jis turi laikytis tam tikrų taisyklių. Bet ar galima priversti sportininką vykti į olimpines žaidynes ir atiduoti visas jėgas? Sportas per prievartą nėra padaromas.
Čia daugiau – etikos ir moralinės atsakomybės klausimas.
– Apie moralę Tokijo žaidynėse kalbėta po Baltarusijos veiksmų prieš lengvaatletę Krysciną Cimanouskają. Kaip jūs į viską žiūrėjote?
Žinau tik tiek, kiek rašyta spaudoje ir ką kalbėjome su kolegomis. Su Baltarusijos atstovais ryšio neturiu. Be to, vidutinės grandies sporto veikėjai vargu, ar atvirai kalbėtų.
Tad vertinti negaliu, bet tai ką skaitau spaudoje – baisu.
– Dar vienas garsus atvejis – JAV gimnastikos superžvaigždės Simone Biles sprendimas dėl psichologinių problemų atsisakyti rungčių. Sportininkai vis garsiau kalba apie psichologiją.
– Skaičiau, kad ji užleido vietą sportininkei, kuri jautėsi tvirčiau. Tai – pasiaukojimas dėl šalies ir komandos.
Sportininkai nėra antžmogiai. Jie visi yra žmonės, kartais turi asmeninių problemų. Juk jie turi šeimas, kur irgi visko gali įvykti.
Pas mus susiklostė stereotipas, jeigu esi sportininkas ir į tave investuoja valstybė, tai tu – robotas ir privalai viską tobulai padaryti.
Bet toli gražu – ne. Sportininkai išgyvena, kartais nemiega prieš startą, nevalgo. Nėra mechanizmo, kaip iš jo padaryti robotą. Reikia supratimo.
Viskas priklauso nuo pastangų ir tai reikia vertinti. Juk jeigu tąkart negali, tai ir nepadarysi.
Dabar akcentuojamas žmogiškas supratimas.
Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Thomas Bachas atsisuko į šias problemas – į sportininkų balsą.
Lietuvoje dažnai sportininko balsas nėra girdimas. Dažnai sportininkai nedalyvauja federacijų veikloje, į juos neįsiklausoma.
Kartais jiems paskiriami treneriai, o ne tai, ko nori sportininkas. Tokių atvejų teko girdėti daug ir netgi teko padėti spręsti.
Sportininkas yra sporto ašis, o tik tada – klubas ar federacija.
