Paralimpinio komiteto vadovas M.Bilius ne kartą viešai tikino, kad tiek neįgalieji paralimpiečiai, tiek ir sveiki olimpiečiai žaidynėse kovoja lygiai taip pat, jų medaliai turi tokį patį svorį visuomenėje, tad ir atlygis turi būti toks pats.
Tačiau kitų neįgaliųjų organizacijų atstovai tikina, kad taip nėra – paralimpiečiams medalius laimėti yra kur kas lengviau, nei, sakysime, kurčiųjų sporto atstovams.
Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto prezidentas Edvinas Kriūnas viešoje erdvėje išsakė savo nuomonę apie Lietuvos Paralimpinio komiteto prezidento M.Biliaus poziciją ir neįgaliųjų sporto bendruomenės kiršinimą.
„Pastaruoju metu viešoje erdvėje eskaluojama tema dėl neįgaliųjų sportininkų premijų už medalius paralimpinėse žaidynėse didinimo ir rentų klausimo, – rašo E.Kriūnas. – Kaip žinia, šiomis dienomis Lietuvos Vyriausybė nusprendė du kartus padidinti valstybės premijas sportininkams ir jų treneriams už užimtas aukščiausias vietas paralimpinėse žaidynėse Japonijoje.
Džiaugiamės dėl tokio šalies valdžios sprendimo ir kolegų – paralimpiečių, sulauksiančių oresnės finansinės paskatos.
Tačiau siekdamas išaukštinti, sureikšminti savo organizacijos narių laimėjimų svarbą, Lietuvos paralimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Mindaugas Bilius elgėsi negarbingai.
Vietoje to, kad dar labiau suvienytų neįgaliųjų sporto judėjimą, jis jį skaldė. Kiekvienąkart diskutuodamas su žiniasklaidos atstovais, LPOK vadovas neužmiršdavo pažeminti Lietuvos kurčiųjų sportininkų.
Jo mintys: „kurčiųjų žaidynės rengiamos atskirai ir į jas patekti galima be atrankos“, „būtų keista, jei kurčiųjų žaidynių prizinės vietos būtų prilygintos paralimpinėms“.
Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas (LKSK) apgailestauja dėl tokios LPOK prezidento pozicijos, kuri, atstovaujant neįgaliųjų sportui, yra vienašališka.
Būtina priminti, kad kurčiųjų žaidynes nuo 1955 metų pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas.
Į jas, dėl taikomos kvotos, valstybės gali siųsti tik ribotą sportininkų skaičių. Kas vyks į kurčiųjų žaidynes, nustatoma konkrečios šalies vidaus atrankos varžybose. Dėl didelės konkurencijos kurčiųjų žaidynėse medalius laimėti yra daug sunkiau nei paralimpiečiams.
Pastarieji, priklausomai nuo jų negalios, paralimpiadose yra skirstomi į devynias kategorijas, o jose dar skirstomi ir pagal negalios lygį. Tad nelieka didelės konkurencijos, skirtingai nei būna kurčiųjų žaidynėse.
Lietuvos kurčiųjų sportininkų pasiekimai yra aukšti todėl, kad šalyje gerai išvystyta žmonių su klausos negalia sporto klubų veikla. Ji nenutrūksta visus metus. Dauguma kurčiųjų, pradėdami kelią į kurčiųjų sporto aukštumas, sportuoja nuo mažens.
Todėl šiandien Lietuva gali didžiuotis medaliais, kuriuos kurtieji lietuviai, valstybei atkūrus Nepriklausomybę, laimėjo lengvosios atletikos sektoriuose, krepšinio aikštelėse, orientavimosi sporto trasose, ant imtynių kilimų.
Verta pasidžiaugti ir nepelnytai užmirštos Lietuvos aklųjų sporto federacijos sportininkų pergalėmis. Apskritai visi Lietuvos neįgalūs sportininkai, nepaisant negalių skirtumo, yra šaunuoliai.
Reikia pagirti juos, kad vietoje pasyvaus gyvenimo būdo renkasi aktyvų – rungtyniauja su panašiais į save varžovais įvairaus lygio pirmenybėse, dalyvauja kurčiųjų, aklųjų, neįgaliųjų judėjimų žaidynėse bei sutrikusio intelekto specialiosiose olimpiadose, siekia aukščiausių vietų ir medalių.
Tad kviečiu visus neįgaliųjų sporto atstovus būti išvien, o ne atskiromis, tik savų interesų žiūrinčiomis organizacijomis.“
