„Nauji, įdomūs įspūdžiai. Net sunku kažką išskirti, nes tai yra mano pirmosios olimpinės žaidynės. Jausmai įvairiausi, emocijų būna visokių, net kartais sunku išsigryninti, ką jaučiu, viskas aplink daro didelį įspūdį. Bet bendrai jaučiuosi labai džiaugsmingai ir pakylėtai“, – su šypsena veide kalbėjo 25-erių atletė.
Į Pekino olimpiadą po Biatlono federacijos sprendimo patekusi jauna sportininkė apie šią akimirką svajojo ilgai. Federacijos atstovai nusprendė suteikti šansą sezono metu gerokai pozicijas pagerinusiai G.Leščinskaitei, o ne patyrusiai Natalijai Kočerginai.
Pekine G.Leščinskaitės laukia sprintas, 15km individualios lenktynės ir, jei pateks, persekiojimo lenktynės bei masinis startas.
Prieš pirmadienio debiutą 15 km asmeninėse lenktynėse sportininkė papaskojo, kaip sekasi priprasti prie stipraus vėjo, šalto oro, griežtų kinų reikalavimų bei atskleidė, ko labiausiai bijojo atvykdama į Kiniją.
– Kaip vyksta treniruočių procesas, ką dar tobulinsite iki starto?, – buvo paklausta G.Leščinskaitė.
– Viskas vyksta lygiai taip pat, kaip ir iki šiol. Nieko nebepatobulinsime, nes tai darome vasarą. Dabar mūsų pagrindinis tikslas yra susipažinti su nauja aplinka, trasa, šaudykla, suprasti, kaip viskas veikia.
– Kalbant apie pačią trasą, ar yra su kuo ją palyginti?
– Trasa mažai su kuo palyginima, bet galbūt su Antholcas (Italijos Alpės). Nėra sunkių pakilimų, nėra sudėtingų nusileidimų, bet tai nereiškia, kad ji lengva. Nes jei mažai kyli aukštyn, taip pat ir mažai leidiesi, ilsiesi. Galima ją pavadinti lygumine ir darbine. Žinoma, sąlygas sunkina ir oras. Didelis vėjas ir šaltas sniegas greičio tikrai nepridės.
– Daug kas kalba apie dirbtinį Kinijos sniegą, kokie įspūdžiai, kaip vertinate jo kokybę?
– Jis nėra kažkuo ypatingas. Prieš tai girdėjau, kad žmonės sakė, jog jis aštrus ir grubus, bet sniegas visgi yra vidutiniškas. Galvojau, kad teks visiškai vietoje stovėti ir irtis. Manau, kad dirbtinis sniegas prideda greičio, jei jis būtų natūralus, tuomet bėdų būtų daugiau.
– Ar nėra nerimo dėl didelio vėjo?
– Jis niekada nebuvo mano draugas, čia, manau, su juo taip pat nesusidraugausime. Kadangi esu smulkesnio sudėjimo, tai mane nešioja ne tik trasoje, bet ir šaudykloje. Nerimas tikrai jaučiasi, treniruočių metu vėjas man kainuoja daug nervų, pykstu aš ant jo, bet taip pat ir suprantu, kad jis pučia visiems.
Visiems sunku, visi taip pat nepataiko. Kaip matome, užeina įvairūs gūsiai, per varžybas kažkam pasiseks labiau, kažkam mažiau. Laikau špygas, kad man pavyktų bent jau neprasčiau nei kitiems.
– Kalbant apie bendrą situaciją žaidynėse, ar teko susidurti su kažkokiais išskirtiniais kinų dalykais?
– Gal reikėjo priprasti, kad saugumas čia yra pirmoje vietoje. Tų žmonių, apsivilkusių medicininiais skafandrais, pilna visur lyg skruzdėlyčių. Jie visur eina iš paskos, purškia su dezinfekciniu skysčiu, ribojami žmonių skaičiai autobusuose, tai saugumas pasireiškia visose srityse. Stadione lyg ir ne taip jaučiasi, gal dėl to, kad mes prie koronaviruso jau pripratome.
– Treniruotės gal teikia papildomo džiaugsmo, nes būna laisvė nuo kaukių?
– Tai tiesa, man kaukės tikrai atsibosta. Kadangi čia labai šalta, jos greitai šlampa, todėl jas reikia dažnai keisti. Kai grįžti į kambarį ir ją nusiimi, pajauti palengvėjimą, o trasoje galima ir labiau pakvėpuoti grynu oru, tai tikrai džiugina.
– Ar su aklimatizacija buvo problemų?
Šio dalyko labai bijojau, manau, kad pilnai prisitaikyti prie laiko skirtumų pavyks tik įpusėjus žaidynėms. Vis dėlto tas skirtumas yra šiek tiek per didelis, kad būtų lengva priprasti. Bandome išlaikyti vidurinį variantą – einame miegoti šiek tiek vėliau, bet ir keliamės vėliau. Bet vis tiek su miegu yra problemų, man sunku užmigti, o ryte sunku atsikelti.
– Yra ką veikti kaimelyje?
– Yra. Aišku, veiklos nėra tiek, kad nespėtum visur suktis. Yra vietos, kur sportininkai gali ateiti gerai praleisti laiką, sudalyvauti kažkokioje smagioje veikloje ar nueiti į parduotuves. Bet vis tiek kažkuriuo metu viskas atsibos. Visgi, kai prasidės varžybos, tuomet gal ir nebebus tiek laiko kažkur vaikštinėti. Aš asmeniškai turiu veiklos, man mokslų – iki kaklo. Sėdėsiu kambaryje ir rašysiu rašto darbus.
– O ką mokotės?
– Mykolo Romerio universitete studijuoju psichologiją, šiuo metu rašau bakalauro darbą. Stovi ant sąžinės šitas dalykas.
