Tokio mažo laiko tarpo tarp dvejų žaidynių nebuvo nuo pat 1992-ųjų, kai nustota rengti vasaros ir žiemos žaidynes tais pačiais metais.
Tokijo ir Pekino žaidynes paženklinęs koronavirusas stipriai paveikė olimpinę atmosferą – atidarymo ir uždarymo ceremonijos tapo daug kuklesnės, stadionai švietė tuščiomis arba apytuštėmis tribūnomis.
Dėl pandemijos Pekino žaidynių varžybas galėjo stebėti tik nuolatiniai Kinijos gyventojai, be to, jų srautas buvo ribojamas, todėl arenose iš viso apsilankė tik 97 tūkst. sirgalių. Koronaviruso testai buvo rutina, kuri jaukė planus ne vienam sportininkui.
Kinija ėmėsi itin griežtų priemonių ir kai kur, regis, perlenkė lazdą izoliuodama sportininkus prastomis sąlygomis arba žlugdydama jų svajones dėl itin jautrių testų ir klaidingų tyrimų rezultatų.
Vis dėlto baimė dėl koronaviruso išplitimo nepasitvirtino, teigiamų atvejų skaičius įsibėgėjus žaidynėms mažėjo ir tai leido kinams džiūgauti, kad jų taktika pasiteisino.
Siekiant užtikrinti žaidynių dalyvių saugumą jų gyvenimas virė trijuose uždaruose olimpiniuose burbuluose – Pekine, Jančinge ir Džangdziagou. Nei žaidynių dalyviai, nei savanoriai ar aptarnaujantis personalas neturėjo kontaktų už burbulo ribų.
„Nebuvo nė vieno koronaviruso protrūkio, nustatyti atvejai buvo pavieniai. Ši sistema pasiteisino ir galės būti pavyzdys kitiems pandemijos sąlygomis organizuojamiems renginiams“, – kalbėjo organizacinio komiteto atstovai.
Nors Pekino žaidynėse buvo užfiksuoti vos du dopingo atvejai, jas paženklino galingas skandalas dėl 15-metės rusės dailiojo čiuožimo žvaigždės K.Valijevos. Jos testas buvo paimtas dar gruodį per šalies čempionatą ir buvo teigiamas, o apie tai paskelbta jau žaidynių metu, prieš komandų varžybų apdovanojimų ceremoniją.
Tokios aplinkybės pasėjo naujų sąmokslo teorijų, kurios bus plėtojamos ir po žaidynių, nes komandų rungties medaliai taip ir liko neįteikti, kol baigsis „senelio širdies vaistų“ istorija, įtraukusi ir Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentą Th.Bachą.
Santūrusis vokietis nesusilaikė nuo komentarų ir gali būti, kad tai taps būsimųjų olimpinių žaidynių programos pataisa, pakeliant dalyvių minimalaus amžiaus ribą nuo 15 iki 17 metų.
Apdovanojimų lentelėje žaidynės buvo paženklintos Norvegijos triumfu. Jos sportininkai iškovojo net 37 medalius (16 aukso, 8 sidabro ir 13 bronzos).
Norvegai pasiekė žiemos žaidynių aukso medalių rekordą. Iki šių metų laimėti tiek rungčių per žiemos žaidynes nebuvo pavykę nė vienai šaliai. Rekordą dalijosi dvi valstybės: Kanada per 2014 metų Vankuverio žaidynes ir Norvegija per 2018 metų Pjongčango žaidynes pelnė po 14 aukso medalių.
Šįkart antrąją vietą užėmė Vokietija (12, 10, 5), trečiąją – Kinija (9, 4, 2), ketvirtąją – JAV (8, 10, 7).
Prizininkų geografija platesnė buvo tik vieną kartą. Prieš ketverius metus per Pjongčango žaidynes medalius iškovojo 30 šalių olimpiečiai.
Baltijos šalys Latvija ir Estija, taip pat kita mūsų kaimynė Lenkija per Pekino žaidynes laimėjo po vieną bronzos medalį. Truputį gausesnis Baltarusijos kraitis – į šią šalį keliauja du olimpiniai sidabro medaliai. Lenkų ir baltarusių rezultatai buvo prastesni nei 2018 metais Pjongčange, latvių – tokie pat, o estai pasirodė geriau.
Tokiame kontekste Lietuvos olimpiečių pasirodymas neatrodo tragiškas, nors džiaugsmo buvo mažai. Pekino žaidynėse dalyvavo visų laikų didžiausia Lietuvos žiemos olimpiečių delegacija – 13 sportininkų.
„Šios olimpinės žaidynės tikrai buvo išskirtinės. Ne tik pandemijos ribojimais ar Lietuvai gausiausia sportininkų rinktine. Buvo ir džiuginančių rezultatų, ir pamokų, kurios dar bus analizuojamos, ir neįkainojamos patirties. Žinau viena– kiekvienas startavęs sportininkas trasoje paliko visas jėgas“, – apibendrino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė D.Gudzinevičiūtė, kuri Pekine atliko ir IOC narės pareigas įteikdama apdovanojimus.
Geriausiu lietuvių rezultatu tapo 14-oji vieta vyrų biatlono estafetėje, tačiau iki jo buvo daug nuviliančių startų ir finišų. Biatlonininkų pažadai kautis su pasaulio elitu sproginėjo lyg muilo burbulai, slidininkai vilkosi gale kartu su šiltųjų kraštų atstovais, kalnų slidininkai nepasiekė nė vieno finišo, o nepatyrusi dailiojo čiuožimo pora net ir su asmeniniu rekordu negalėjo aplenkti bent vienų varžovų.
Nors biatlono rinktinė olimpiadai rengėsi daug profesionaliau nei kitų sporto šakų atstovai, jų pasirinkta taktika nepasiteisino, sportininkai skundėsi, kad su Kinijos kalnais „nesusidraugavo“, ir kalbėjo apie sunkiausias lenktynes gyvenime.
Estafetės finišas kiek nuplovė nusivylimus dėl asmeninių lenktynių, o kitų sportininkų rezultatai buvo atsakymas, kad per kitas žaidynes 2026 metais Italijoje stebuklų irgi neverta tikėtis.
Vidinės konkurencijos Lietuvoje beveik nėra dėl menko sportuojančių skaičiaus, todėl, pavyzdžiui, slidinėjime mūsų šaliai atstovavo 16 ir 17 metų merginos.
Visam Lietuvos sportui išgyvenant nuosmukį tikriausiai nereikia turėti iliuzijų, kad žiemos sportininkai, būdami mėgėjai arba pusiau mėgėjai, gali mesti iššūkį pasaulio elitui.
