Be to, jis buvo pakviestas į pasaulio rinktinę dalyvauti pasaulio taurės varžybose.
Per Naujuosius metus žurnalistas ir fotografas Valdas Malinauskas pokalbiui su pasaulio čempionato prizininku imtynininku M.Knystautu susitiko Lietuvos sporto centre.
Vienas pasaulinio UWW imtynių reitingų lyderių (2-tra vieta) čia yra dažnas svečias.
„Ateinu į treniruoklių salę, pas medikus, žaidžiu futbolą ir pirtinuosi saunoje. Ir maitinuosi valgykloje. Kaip tik dabar po pietų“, – sakė sportininkas.
– Dvigubą porciją sukerti?
– Taip. Kai ateinu, virtuvėje juokais kuždasi, atseit, „tas pavalgantis ateina“.
– Panašiai, kuomet imtynininkas į kirpyklą užbėga, sako, sprandas atėjo, nes higieninės apykaklės nesusiveržia.
– Kirpykloje, kai mano ausis pamato, vis domisi, kas čia man nutiko, klausinėja, ar dar girdžiu.
– Valgai ką duoda ar ieškai kažko specialaus?
– Viskas paprasčiau, yra meniu, moki pinigus ir kerti.
– Anksčiau būdavo, atletams, kurie aukštesni ir sunkesni, oficialiai priklausydavo didesnės porcijos.
– Jau tokių taisyklių neaptikau, per vėlai gimiau.
– Kaip sukaisi iš padėties? Teko badauti?
– Jokiais būdais. Eidavau su mažiukais – Kristupu (Šleiva), Justu (Petravičium) ar Darium (Venckaičiu) ir sukirsdavau jų porcijas.
– Juos apvalgydavai?
– Patys atiduodavo. Kiek jiems tereikėjo, „padziubendavo“ ir sotūs.
– Dar svorį reguliuoji – ta prasme, didini?
– Ne, ačiū Dievui, šis etapas praeity. Kinta normos ribose.
– Sveri virš 120-ies?
– 127.
– Neatrodo.
– Kūdas. Grynas raumuo (juokiasi).
– Serbijoje iškovotas karjeros pasiekimas – pasaulio bronza. Ar dažnai grįžti į Belgradą?
– Mintimis? Nes gyvai tai nenoriu grįžti.
– Kodėl gi. Tau sėkmę atnešęs miestas.
– Ne vien man. 2012 metais Kazakevičius ir Ežerskis Europos medalius pasikabino.
– Kur tuomet bėdos?
– Norėčiau, kad kitur vyktų. Labai blogos sąlygos. Pradedant autobusų vėlavimais ir kitomis nesąmonėmis.
– O ženklais iš viršaus netiki? Jei ta vieta sėkminga, gal ir dar kartą pasiseks?
– Aj, jei stiprus esi, bet kur laimėsi.
– O prietarai?
– Neturiu. Vadovaujuosi savo sistema. Visuomet vienodas apšilimas prieš varžybas, „borcovkes“ aunuosi iš pradžių dešinę, po to kairę. Tokie dalykai.
– Tai čia ir yra prietarai.
– Ne. Noriu būti ritme ir neišsimušt iš sistemos. O tokio, kad žiūrėti su kokia koja lipi ant kilimo, to nėra.
– Futbolininkai išbėgdami į aikštę žegnojasi.
– Įdomu, ar į bažnyčią nueina, ar atmintinai „Tėve mūsų“ sukalba. Abejoju.
– Visgi grįžkime į Belgradą. Paskutinė kova dėl bronzos ir bronzinė pergalė prieš gruziną pakankamai apkalbėta. O kas dėjosi pusfinalyje? Dvi minutės iki dvikovos pabaigos ir minus vienas taškas. Turėjai dar vilčių per likusį laiką persverti rezultatą?
– Turėjau, bet jaučiau, kad iranietis gerai dirba. Reikėjo parteryje užbaigti.
– Parteryje nusimušė paėmimas ir antru bandymu gniaužtuose atsirado „liuftas“. Technikos brokas?
– Jis puikiai ginasi. Be to, savo paėmimo nepasiėmiau ir ataka gavosi šiaip sau. Atskleisiu paslaptį. Padaryti ridenimą man nėra sunku. Sunkiausia pasiimti gerą paėmimą, sukabinti rankas, pasiruošti.
– Nesurakinai savo rankų?
– Nesugaudžiau dubens kaulų.
– Atsukus laiką kažką keistum?
– Man atrodo, kad mes kartu pasirinkome pasyvumo taktiką. Juk nebuvo kovos. Jis atsitraukė ir aš atsitraukiau. Tačiau už pasyvumą prarastas taškas nėra apmaudus. Nervina kitas momentas, apie kurį žinojau, apie kurį kalbėjo treneris Ežerskis. Žinojau, kad gerai daro klastingą išstūmimą, bet pražiopsojau.
– Turkas Kayaalpas tokį pat daro?
– Ne, Riza brutaliai per jėgą visus išmeta, o iranietis apgauna.
– Prieš tai dviejose kovose varžovus Viteką ir Marviką kaip su volu praėjai. Sakei, kad neabejojai pergalėmis. Iš kur toks pasitikėjimas?
– Tokiame lygyje prieš bet ką gali pralošt. Bet žinojau, jei nepadarysiu klaidų, imtyniausiu kad ir neidealiai, bet šiek tiek geriau nei vidutiniškai, tai laimėsiu.
– Apie traumuotą petį pagalvoji?
– Per varžybas viskas pasimiršta. Treniruotės kartais primena. Ypač, kai dideli krūviai.
– Po trijų mėnesių Europos čempionatas Budapešte. Vyksi į Vengriją ar kokiais nors man nežinomais taktiniais sumetimais praleisi?
– Palaukit. Dar reikia atsirinkti.
– Ta prasme?
– Taigi konkurencija. Komandoje yra aukščiausio lygio elitinis imtynininkas Robertas Fridrikas.
– Labai rimtai kalbi.
– Jis labai geras kovotojas, puikiai imtyniauja, plius esame apsitrynę treniruotėse, paslapčių nėra, visko gali būti. Blogai sukovosiu – pralošiu. Negaliu išeiti atsipalaidavęs.
– Sutarimas su treneriais, kas pirmas Lietuvoje, tas keliauja į Europą?
– Treneriai ne tiek į Lietuvos čempą žiūri, kiek į pirmus tris metų turnyrus užsienyje. Tarkim, Lietuvoje Romas pralošia, aš lieku pirmas. Turnyre, tarkim, aš pirmą kovą pralošiu, o jis prizininkas. Antrame turnyre tas pats. Tai ką vežti, Lietuvos čempioną ar tą, kuris užsienyje geriau kovojo? Aišku, kad tą, kuris užsienyje.
– Tu taip darytum trenerio vietoje?
– Treneris taip ir daro.
– Mantai, sutiksi, kad prie tavo augimo ženkliausiai prisidėjo Mindaugas Mizgaitis?
– Taip.
– O ar tu turi savo pasekėjų, mokinių?
– Dabar nėra. Tiesiog nėra tokių, su kuriais salėje galėčiau tampytis, kaip Mindaugas su manimi. Gal atsiras.
– Kelių metų būdamas tapai Mizgaičio sparingu?
– Septyniolikos mėginau, bet dar 100 kg nesvėriau. Po metų jau rimčiau stovėjau poroje.
– Pavykdavo atlikti techninį veiksmą?
– Nedaug išties pavykdavo. Treniruotėse viską ant jo atlikinėdavau, jis puikiai žinojo mano galimybes.
– Galiausiai kartą nugalėjai?
– Taip. Bet pralošęs buvau daugiau, kokius keturis kartus. Pavyti nepavyko, jis baigė karjerą.
– Pagalvoji, kad neprošal pagerinti Mindaugo olimpinį pasiekimą?
– Kai nuvykau į Tokijo olimpiadą, negalvojau, kaip geriau už Mizgaitį pasirodyti, galvojau, kaip geriau pasirodyti (juokiasi).
– Prieš pora dienų vienoje TV laidoje visiems ateinančiais metais palinkėjai sveikatos. Ar nekilo mintis palinkėti meilės?
– Sveikata ir meilė harmoningas darinys, negali vienas be kito.
– Pabaigai apžvelkime tavo varžovus. Beveik visą pasaulinį elitą esi iščiupinėjęs, ne vieną įveikęs. Kokie imtynininkai dar kelia nerimą?
– Trejetukas galingųjų.
– Suprantu, kad į tavo sudarytą trio patenka turkas Riza Kayaalpas ir mūsų apkalbėtas iranietis Aminas Mirzazadehas. O kas trečias?
– Kubietis.
– Senas ar atsirado kažkoks jaunas?
– Senas.
– Palauk, keturiskart olimpiniam čempionui Mijainui Lopezui Nunezui šiemet sukako 40!
– Jei jis sumanys varžytis, dalyvaut atrankoje, vietos tikrai lengvai neužleis.
– Manai, kad dalyvaus Paryžiuje?
– 50 prieš 50. Belgrade stebėjo čempionatą.
– O turkas dar smarvės turi? Juk taip pat ne jauniklis, eina 34-ti?
– Taip, turi pakankamai.
– Vienas sporto psichologas įvertino nuotrauką, kurioje tu stovi ant pasaulio čempionato pjedestalo. Šalia – penkiskart pasaulio čempionas Riza Kayaalpas. Specialistas pagal turko kūno kalbą suprato, kad Riza jaučia pagarbą tau ir pasiruošęs tau pralaimėti.
– Būtų gerai, kad psichologo žodžiai taptų pranašiškais. Bet yra ir kitų neprastų turkų ir iraniečių.
– Taip, pasaulio taurėje tu nusileidai kitam turkui Fatihui Bozkurtui.
– Tos kovos nesureikšminkite. Pasaulio taurė – komandinės varžybos. Paskutinėje kovoje svarbu buvo neatsigulti, todėl nenorėjau rizikuoti. Jei pralaimėčiau „švariai“, nukentėtų komanda. Bundeslygoje ne kartą teko susidurti, kuomet imtynininkui tereikia neatsigulti, išeina užsivedęs, rizikuoja ir guli ant menčių. Nenorėjau tokios kiaulės komandai pakišti.
– Pasaulio jaunimas kvėpuoja į nugarą?
– O, tokių daug. Norvegai, vengrai, vokiečiai kieti, čilietis-kubietis geras. Ukrainietis – jauna, aukšta, 135 kg sveriantis kylanti Europos žvaigždė. Stovykloje su juo dirbau.
– Padarei ridenimą?
– Kol kas be problemų. Jų imtynės metikiškos. Mėgina veiksmais palaužti, jei greitai nepavyksta, padusta ir išsikvepia, ištvermės nėra.
– Mantai, kaip visada, maloniai išsikalbėjome. Belieka palinkėti gerų priešolimpinių metų bei sėkmės pagrindiniame metų starte pasaulio čempionate, kuris antrus metus paeiliui vyks tavo nemėgstamame Belgrade.
