2006–2022 m. Lietuvos rinktinėje 59 rungtynes sužaidęs ir 123 įvarčius pelnęs P. Babarskas turėjo įsimintiną karjerą ir klubuose. Su savo pirmuoju klubu Kauno „Granitu“ bei Slovėnijos „Celje“ komanda žaidė EHF Čempionų lygos grupių varžybose, su Austrijos „Bregenz“ ekipa rungtyniavo EHF Europos lygoje.
„Kažkada giminaitis man pasakė, kad jis neįsivaizduoja manęs ne rankinyje, nes visa mūsų šeima visą laiką gyvena rankiniu. Tėvas Valius su „Granitu“ laimėjo IHF taurę, brolis Gerdas yra Lietuvos rinktinės kapitonas ir žaidžia viename stipriausių Europoje Prancūzijos čempionate. Todėl ir aš negalėjau palikti rankinio ir labai džiaugiuosi, kad dirbu treneriu. To ir siekiau jau ne vienerius metus“, – sakė P. Babarskas.
– Su antroje Vokietijos lygoje rungtyniaujančiu „Grosswallstadt“ klubu turėjote dar metus galiojantį žaidėjo kontraktą. Kodėl nusprendėte baigti sportininko karjerą ir pradėti trenerio darbą?
– 2022 metų Europos čempionate gavau peties traumą. Jaučiau, kad sportininko karjera artėja pabaigos link. Nesinorėjo būti klubui našta ir žaisti tik dėl pinigų. Sulaukiau ne vienos akademijos pasiūlymų pradėti trenerio darbą. Bet sulaukus „Grosswallstadt“ pasiūlymo, gan greitai priėmiau sprendimą baigti sportininko karjerą ir pradėti trenerio darbą. „Grosswallstadt“ akademija yra viena seniausių ir didžiausių Vokietijoje. Jaunimo akademijos biudžetas siekia net pusė milijono eurų. Palyginimui, didžiausius biudžetus turintys Lietuvos rankinio klubai neprilygsta „Grosswallstadt“ jaunimo akademijai ne procentais, o kartais. Ilgametis akademijos vadovas pasitraukė iš pareigų dėl amžiaus ir naujuoju vadovu tapo buvęs mūsų komandos vartininkas. Su juo daug kalbėjome apie jaunimo ugdymą. Sutapo mūsų požiūriai ir jis pasiūlė dirbti kartu.
– Kokios dabar jūsų pareigos „Grosswallstadt“ klube?
– Esu vyriausiasis jaunimo A komandos treneris. A komandos žaidėjai yra per žingsnį nuo pagrindinės „Grosswallstadt“ komandos. Be to treniruoju pagrindinės komandos dublerių, vadinamąją antrąją komandą, rungtyniaujančią penktoje Vokietijos lygoje. Kadangi jaunimas gali žaisti ir dublerių komandoje, jos abi yra susijusios ir dalis žaidėjų rungtyniauja abejose ekipose. Taip pat esu akademijos jaunimo koordinatorius. Stebime jaunus žaidėjus, organizuojame atrankas, reguliariai su akademijos treneriais aptariame komandos žaidimo sistemą, siekdami ją suvienodinti visose komandose.
– Ar trenerio darbas domino ir anksčiau, ar toks sprendimas priimtas tik sulaukus „Grosswallstadt“ pasiūlymo?
– Dar prieš 4–5 metus nusprendžiau, kad noriu būti treneriu. Per savo karjerą turėjau labai įdomių trenerių ir specialistų iš įvairių šalių – Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, Islandijos, Slovėnijos. Žaisdamas „Celje“ klube iš arti susipažinau su šio Slovėnijos klubo akademijos darbu. Persikėlus į Austrijos „Bregenz“ klubą pradėjau treniruoti 16-ečių berniukų grupę. Derantis su „Grosswallstadt“ klubu, taip pat sutarėme, kad treniruosiu antrą komandą. Pradžioje reikėjo apsiprasti naujame darbe, nes komandoje yra žaidėjų, kurie yra rungtyniavę antroje ar trečioje Vokietijos lygoje. Reikėjo užsitarnauti jų pagarbą. Bet pasiekti rezultatai maloniai nustebino ir komandą, ir klubo vadovus. Todėl perėjimas į trenerio pareigas vyko sklandžiai.
– Kokia yra „Grosswallstadt“ klubo akademijos struktūra, kaip atsirenkate jaunuosius rankininkus?
– Yra trys įvairaus amžiaus berniukų jaunimo komandos A, B ir C. Turime planų surinkti ir mergaičių grupę. Akademija organizuoja daug stovyklų, peržiūri daug perspektyvių rankininkų. Beveik dvidešimt rankininkų gali gyventi akademijos bendrabutyje, kur yra prižiūrintys žmonės, valgykla su virėjais ir visa kas reikalinga jaunam sportininkui. Klubas turi sporto viešbutį, kuriame treniruočių stovyklas rengia Vokietijos nacionalinė ir jaunimo rinktinės, geriausi šalies klubai. Čia yra viskas ko reikia rankiniui. Iš viešbučio kambario liftu gali nusileisti į sporto sales. Turime dvi rankiniui skirtas treniruočių sales, fizinio rengimo ir svarsčių kilnojimo sales. Pačiame Grosvalštate gyvena tik 4 tūkst. gyventojų, bet aplink yra daug miestų ir miestelių, iš kurių vaikai nori patekti į mūsų akademiją. „Grosswallstadt“ klubas čia yra populiarus. Kai vyksta derbiai, pagrindinė komanda žaidžia šalia esančiame Ašafenburgo mieste ir į rungtynes susirenka 5 tūkst. žiūrovų. Net į antros komandos svarbiausias rungtynes susirenka virš tūkstančio sirgalių.
– Ar įmanomas „Grosswallstadt“ akademijos ir Lietuvos klubų bendradarbiavimas? Gal vyks bendri projektai?
– Neseniai viešėjau Lietuvoje ir buvome susitikę su jaunimo treneriais, su Lietuvos rankinio federacijos vadovais. Kalbėjomės apie galimą bendradarbiavimą. Norint lietuviui patekti į „Grosswallstadt“ akademiją, reikia nueiti netrumpą kelią. Pirmiausia, reikia, kad būtų tikrai perspektyvus rankininkas ir pats norėtų išvykti į akademiją užsienyje. Tam turi pritarti ir rankininko tėvai. Svarbu ir finansinės sąlygos. Rankininko išlaikymas akademijoje kainuoja apie 650 eurų per mėnesį. Labai perspektyviam vaikui viską apmoka „Grosswallstadt“ klubas. Yra galimybės, kai pusę sumos moka klubas, kitą pusę – vaiką deleguojanti tos šalies nacionalinė rankinio federacija. Už kai kuriuos vaikus apie 15–20 proc. išlaikymo kaštų padengia tėvai.
– Ar jūsų akiratyje yra jaunų Lietuvos rankininkų, kurie gali papildyti „Grosswallstadt“ akademiją?
– Kalbamės apie pačius perspektyviausius vaikus. Girdėjau apie vieną labai perspektyvų jaunuolį iš Utenos. Būtų įdomu pažiūrėti kaip jis atrodo tarp savo bendraamžių Vokietijoje. Yra galimybės lietuviui atvykti pas mus, bet reikia žiūrėti, ar jis pats to norės, ar atitiks mūsų lygį, ar yra perspektyvos tapti profesionaliu rankininku. Neseniai į akademiją peržiūrai buvo atvykę du jaunuoliai iš Ukrainos ir Turkijos. Vienas iškart pasakė, kad jam per sunku tokio lygio akademijoje, kitas neatitiko mūsų lygio. Yra daug dedamųjų dalių. Vokietijoje daug dėmesio skiriama ir mokslams bei suteikiamos galimybės derinti sportą ir mokslą. Pavyzdžiui, žaisdamas ketvirtoje Vokietijos lygoje gali uždirbti apie tūkstančių eurų per mėnesį ir derinti sportą su studijomis.
– Ko Lietuvos rankinio klubai, ugdydami jaunimą, galėtų pasimokyti iš „Grosswallstadt“ akademijos?
– Lietuviai mėgsta žiūrėti ir lygintis su Vokietijos, Prancūzijos ar Danijos rankiniu. Tenka pripažinti, kad tai ne mūsų šalies lygis. Mums reikia žiūrėti kaip dirba pastaruoju metu vis geresnius rezultatus tarptautinėse arenoje demonstruojantys Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas ar Farerų salos. Nyderlandų lyga nėra stipri, bet jie jaunimą siunčia į Vokietijos ar Prancūzijos akademijas, patys samdo trenerius iš šių šalių. Siūlyčiau vaikų ir jaunimo treneriams semtis patirties iš Slovėnijos rankinio. Ten vaikus nuo mažens moko nugalėtojo mentaliteto. Visi žaidžia dėl pergalės, nes sporte žaisti dėl nieko yra neįdomu. Toks mentalitetas įskiepijamas vaikystėje ir lydi profesionalų rankinyje, kur pergalėmis džiaugiasi visi – nuo sirgalių iki rėmėjų.
– Ar Lietuvai, kur rankinis nesulaukia tinkamo valstybės dėmesio ir finansavimo, įmanoma prilygti jūsų išvardintoms valstybėms?
– Jau minėjau, kad „Grosswallstadt“ akademijos biudžetas yra netoli tokio, kokį surenka visi Lietuvos rankinio lygos klubai. Be to, Lietuvoje labai didelė problema yra treniruočių bazės. Trūksta ir specialistų, kurie galėtų atsiduoti tik rankiniui. Nesvarbu, ar tu dirbi su vaikais, su jaunimu, ar su suaugusiais, treneris turi turėti geras treniruočių ir finansines sąlygas ir koncentruotis vien šiam darbui. Pavyzdžiui, „Grosswallstadt“ jaunimo C komandos treneris visą darbo dieną skiria tik šiai komandai. Pas jį viskas sustyguota labai profesionaliai ir dėmesio užtenka tiek visai komandai, tiek kiekvienam žaidėjui individualiai. Daromos netgi treniruočių vaizdo įrašų peržiūros, rodomos vaikams ištraukos iš Čempionų lygos ar „Bundeslygos“ rungtynių. Lietuvoje treneriai tokių sąlygų neturi, todėl neturi ir galimybių tobulėti bei eiti koja kojon su kitų Europos valstybių treneriais. Visa tai atsiliepia pradžioje vaikų ir jaunimo komandų, o vėliau ir nacionalinių rinktinių rezultatams.
– Paskutinis klausimas – peržvelgus rankininko karjerą, kurie momentai labiausiai įstrigo?
– Daug įsimintinų momentų buvo vilkint Lietuvos rinktinės aprangą. Puikiai prisimenu pirmą rinktinės stovyklą 2006 metais. Tada draugiškose rungtynėse pelniau pora įvarčių, tai skraidžiau padebesiais. Iki šiol šiurpuliukai perbėga, kai prisimenu 2022 metų Europos čempionatą. Į Europos čempionatą rinktinė pateko po daugiau negu dvidešimt metų pertraukos ir buvo jaučiamas didžiulis susidomėjimas rankiniu. Tribūnose buvo daugybė Lietuvos rinktinės sirgalių ir buvo nerealus palaikymas.
Gan sėkminga buvo ir klubinė karjera. 2008 metais su „Granitu“ patekom į Čempionų lygos grupių varžybas ir į Kauną atvyko tokie garsūs klubai, kaip prancūzų „Chambery“, švedų „Hammarby“ ir slovėnų „Celje“. Po kelerių metų jau su „Celje“ teko du sezonus žaisti Čempionų lygoje. Iš tos komandos išsaugo nemažai žvaigždžių, kurie vėliau žaidė garsiuose „Barcelona“, „Kiel“, „Veszprem“ klubuose. Tarptautinės varžybos man visada buvo ypatingos, nes kiekvienoje šalyje yra kitaip, kitokia kultūra, kitoks ažiotažas. Rankinio dėka teko aplankyti netgi Indiją, kur su „Granito-Kario“ komanda dalyvavome pasaulio kariškių čempionate. Rankinis man padovanojo daugybę įspūdingų gyvenimo akimirkų. Tikiuosi tai tęsis ir dirbant trenerio darbą.
