Jaunoji Lietuvos „auksinė žuvelė“ S. Plytnykaitė žavisi R. Meilutyte: „Buvau labai didelė jos fanė“

Nacionalinės sporto agentūros tinklalaidėje (ang. podcast) „Įkvėpti judėti“ – viena ryškiausių jaunosios kartos sportininkų, neseniai Europos jaunimo čempione tapusi šešiolikmetė plaukikė Smiltė Plytnykaitė.

 Smiltė Plynykaitė<br> Dariaus Kibirkščio nuotr.
 Smiltė Plynykaitė<br> Dariaus Kibirkščio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jul 25, 2023, 1:11 PM, atnaujinta Jul 25, 2023, 2:33 PM

Apie S.Plytnykaitę Lietuva išgirdo 2019 m., kai dvylikametė plaukikė pagerino du šalies mergaičių (iki 13 m.) rekordus, vienas jų – 100 m krūtine –nuo 2010 m. priklausė vienai tituluočiausių visų laikų Lietuvos plaukikių Rūtai Meilutytei. Praėjusiais metais Europos jaunimo olimpiniame festivalyje S. Plytnykaitė susižėrė net 4 medalius, o neseniai tapo ir Europos jaunimo čempione.

Tinklalaidėje S.Plytnykaitė papasakos apie karjeros pradžią, kaip ji žavėjosi viena tituluočiausių visų laikų Lietuvos sportininkių R. Meilutyte, besąlyginį tėvų, artimųjų ir trenerio palaikymą. S.Plytnykaitė atskleis ir detales apie kol kas sunkiausią sportinio kelio laikotarpį bei pasidalins mintimis apie ateities lūkesčius.

– Smilte, apie tave išgirdome 2019 m., kai skambios antraštės sakė, kad Lietuva turi naująją „ausinę žuvelę“. Kaip tada, vos dvylikos metų mergaitė, jauteisi, kai taip staiga visas dėmesys teko tau ir buvai lyginama su plaukimo fenomenu R.Meilutyte?

– Būdama tokio amžiaus, dar tikriausiai nesupratau, ką pasiekiau ir padariau. Bet tikrai džiaugiausi. Atsimenu, kad, dar važiuojant į tas varžybas, man buvo pasakyta, kad galiu pagerintą tą rekordą, nes esu šalia jo. Kadangi dar buvau maža, tai pasakiau, ai, gerai, rekordas, net nežinojau, ką tai reiškia. Atsimenu, kai įveikiau distanciją, visi pradėjo džiaugtis, rėkti, kad pagerinau rekordą. Tikrai džiaugiausi, nes tikrai norėjau ir visi aplinkui džiaugėsi.

– Ar galima sakyti, kad nuo to momento pasikeitė ne tik aplinkinių, bet ir tavo pačios lūkesčiai ir požiūris į sportą?

– Taip, tikrai pasikeitė, nes pradėjau jau rimčiau žiūrėti į treniruotes ir treniruotis. Pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas ir pasikeitė mano gyvenimas. Tikrai jau daug pasiekiau.

– Kiek sekei R.Meilutytės karjerą, nes girdėjau, kad Rūtos apsilankymas „Impuls“ baseine, kur ir pradėjai plaukimo treniruotes, pridėjo įkvėpimo ir motyvacijos?

– Buvau labai didelė jos fanė. Atsimenu, buvau nusipiešusi plakatų jos – kokius maudymosi kostiumėlius dėvi, iškarpas iš žurnalų ir visa tai buvau pasikabinusi savo kambaryje. Daug ką reiškė, kad mane Rūta pastebėjo, labai tai vertinau.

– Ar tada pagalvojai „kaip norėčiau būti panaši į ją“?

– Man, rodos, kad Rūta į tą susitikimą neatvyko, bet man atsiuntė kaip palinkėjimą kepurėlę su parašu. Žiauriai buvo faina, žiūriu į tą kepurėlę ir toks „wow“, net keista buvo.

– Kas labiausiai žavėjo / žavi Rūtoje?

– Tai, kad nesvarbu, kokio amžiaus esi, gali pasiekti didelius pasiekimus, kad su dideliu darbu ateina laimėjimai.

– Turi kitų autoritetų plaukime, kurie iki šiol įkvepia?

– Iš Lietuvos gal neturiu, bet iš kitų šalių stebiu kai kurias plaukikes. Jos nuo tokio pat maždaug amžiaus kaip aš pradėjo siekti tikslų ir geresnių pasiekimų. Žiauriai žaviuosi Sarah Sjostrom iš Švedijos. Tikiuosi, kažkada plauksiu kartu su ja.

– Tavo atsiradimo baseine istorija kiek kitokia, kai tėvai pamato tam tikrus gabumus vaikystėje, parenka sporto šaką ir nuveda į treniruotes. Tave į plaukimą nuvedė tada, kai vos ketverių sirgai ir senelis po to nuvedė į baseiną, kad sustiprėtumei. Papasakok plačiau.

– Kai man buvo 4–5 metai, buvau labai judri mergaitė, visi net galvojo, kad turiu hiperaktyvumo sindromą, nes negalėdavau išsėdėti vietoje. Dažniausiai likdavau pas senelius, tai jie nusprendė, kad ir jiems ramiau galėtų būti su manimi prie ežero, upės ar jūros, nuvedė mane plaukti, kad būčiau saugesnė prie vandens. Pradėjus lankyti plaukimo treniruotes, man pradėjo labai gerai sektis, treneris pamatė mane ir paklausė, ar noriu rimčiau treniruotis. Dabar jau treniruojuosi 11–12 metų.

– Kiek prisimeni tas pirmąsias treniruotes? Kas patraukė?

– Labai patiko kompanija, draugai. Plaukiau ne viena, tai buvo faina ir motyvuodavo. Būdavo smagu per varžybas ir po jų – su draugais lakstydavome nuo čiuožyklų po varžybų ir panašiai. Kai buvau maža, tokie dalykai mane motyvuodavo.

– Kiek motyvacijos karjeros pradžioje pridėjo treneris?

– Be trenerio nebūčiau ėjusi toliau, nes jis man parodė, kad reikia mylėti savo sportą, ką darai. Jau supratau ir išmokau tai daryti. Bet be trenerio nebūčiau to patyrusi ir džiaugiuosi, kad jis parodė man ir seneliams, kad turiu gebėjimų ir tikrai galiu plaukti toliau. Be trenerio nebūčiau tiek pasiekusi.

– Kaip bebūtų, kadangi buvai labai energinga, tau vien plaukimo neužteko – kaip tavo gyvenime atsirado triatlonas ir lengvoji atletika?

– Iš pradžių dar lankiau ir tenisą. Sekdavosi ir ten, turėjau nusipirkusi savo raketę, tikrai norėjau treniruotis, bet manęs taip netraukė, net nežinau… Gal, kad draugai nebuvo tokie faini kaip plaukime. Pasirinkau plaukimą, bet neužteko tik jo. Pabandžiau bėgimą ir ten sekėsi labai gerai. Jeigu ne plaukimą, tikrai būčiau pasirinkusi bėgimą, nes trenerė Irina Krakoviak buvo labai faina, iki šiol, jeigu susitinku, pasisveikinu, myliu ją iki dabar ir vertinu, kad tokią trenerę turėjau. Bėgimas man buvo prie širdies, bet vieną dieną turėjau rinktis, ar dalyvauti plaukimo, ar bėgimo varžybose. Pasirinkau plaukimą, nes tuo metu ir geriau sekėsi, ir labiau traukė.

Buvo ir triatlonas. Atsimenu, tėtis su tokiu treneriu pasakė, gal pabandome triatloną, buvau tokia maža, 9–10 metų, sutikau. Atsimenu, su gėlytėmis buvo dviratis, myniau tą dviratį, bet tikrai patiko. Lankiau gal 3–4 metus. Turėjau baigti, nes jau buvo per daug sporto ir turėjau rinktis, ar tik plaukiu, ar darau tik triatloną. Pasirinkau plaukimą.

– Tavo treneris yra sakęs, kad jėga nuo pat pradžių nesusileisdavai berniukams, turi stiprias kojas ir puikius fizinius duomenis. Ar tau svarbu visad buvo būti stipriausiai, greičiausiai, ar į viską žiūrėjai kaip žaidimą?

– Gal žiūrėjau kaip į žaidimą, bet labai mėgdavau visur būti pirma, visur kuo greitesnė, gal tas man ir padėjo pasiekti tiek aukštų rezultatų.

– Buvai greita, vikri ir labai energinga mergaitė, pirmasis ir dabartinis treneris Kęstutis Steponavičius pastebėjo puikius tavo fizinius duomenis, tačiau po pagerinto Lietuvos R.Meilutės rekordo sakė, kad į rekordus nesiorientuojame, nes tai dar tik sportinės karjeros pradžia. Kaip yra svarbu ankstyvame amžiuje sportininkų neapkrauti aukštų rezultatų siekimo tikslais ir spaudimu?

– Manau, kad, visų pirma, kiekvienas sportininkas turi pamilti plaukimą ir tą gali išmokti su amžiumi. Būdamas 11–12 metų, nemanau, kad supranti, ar patinka, ar nemėgsti, ar nori. Dėl to treneris ir sakė, kad nežiūrime į tuos rekordus ir rezultatus, o geriau reikia plaukti, mėgautis, suprasti, ar tikrai nori. Tas, manau, labai padėjo pamilti tai, ką darau.

– Nuo pat karjeros pradžios tavo didieji palaikytojai buvo tėvai ir kiti artimieji, kurie ne tik į treniruotes vežiodavo, bet ir lydėdavo į varžybas, iki dabar vadina net bendru šeimos projektu. Kiek jie įtakos turėjo, kad tapai sportininke?

– Manau, jie supranta, koks yra sportininkų gyvenimas, nes visi esame sportiška šeima. Jie supranta, kas yra pralaimėjimai, kai nepasiseka, ar pasiseka. Manau, jie visada supras ir padės. Ne visi supranta tą sportininkų gyvenimą ir būna sunku, kai žmonės to nesupranta, net sunku bendrauti su tokiais žmonėmis. Bet mano šeima, giminė tai puikiai supranta, tai labai džiugu.

– Esu labai dėkinga savo tėvams. Jie kartu keliasi 5 val. ryto, veža mane į rytines treniruotes, mama laukia po treniruočių su vakariene. Taip pat derina keliones kaip savo atostogas prie mano varžybų tvarkaraščio – važiuoja kartu, palaiko mane ir kartu pailsi.

– Nesvarbu, ar varžybose kopi ant aukščiausiojo apdovanojimų pakylos laiptelio, ar ne taip gerai pasiseka, tėvai visada sako, kad palaikysime bet kokiu atveju. Kiek sportininkams yra svarbus toks besąlygiškas palaikymas?

– Tai labai nuramina, nes žinai, kad, nutikus bet kam, jie visada bus šalia ir palaikys. Tai yra labai svarbu, kad nebūtų sportininkui didelio streso. Kai tėvai nesupranta laimėjimų ir pralaimėjimų, yra sudėtinga.

– Smilte, tavo tėvai yra minėję, kad yra buvę gyvenime krizių, kai galbūt pagalvodavai, ar tikrai nori eiti profesionalios sportininkės keliu. Kada tai buvo ir kas padėjo susivokti, ko tikrai norisi?

– Tas pats sunkiausias metas buvo tikriausiai praėjusiais metais. Buvau pirmoje ilgesnėje treniruočių stovykloje Siera Nevadoje. Galbūt man buvo per sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai ir turbūt išsigandau to sunkumo, galbūt nebuvau visiškai supratusi, kiek sunkus yra sportininkų gyvenimas. Tai buvo žiema ir nuo tos žiemos buvo labai sunku. Vasarą galvojau, kad jau tikrai nebesportuosiu. Dar įvyko tas įvykis, kai prieš Europos jaunimo olimpinį festivalį buvau pašalinta iš komandos. Tai buvo sunkiausias etapas.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.