„Manote, kad susikursite planą, ir gyvenimas jį klusniai vykdys?“, – 1948 m. pacientų klausė Vokietijoje gimęs neurologas profesorius Ludwigas Guttmannas.
Paralimpinio judėjimo pradininku vadinamas profesorius tikėjo: sportas keičia gyvenimus. L. Guttmannas žiūrėjo į sportą kaip į terapijos priemonę, skirtą gydyti žmones su negalia ir padedančią ugdyti fizinę ištvermę, kelti savo asmeninę savivertę, didinti pasitikėjimą. Ir taip pakeisti gyvenimą.
L. Guttmanno idėjos tapo pagrindu paralimpiniam judėjimui, kuris dabar ne tik keičia žmonių su negalia gyvenimus, bet ir įkvepia milijonus nebijoti svajoti ir siekti, atrodytų, neįmanomo.
Paralimpinio judėjimo aušroje – sporto žaidimai ligoninėje
Žinia apie žmonių su negalia sportą pasklido po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu, kai Europa ir visas pasaulis lopė didelio karo žaizdas. Karo pasekmė – daugybė sužalotų karių veteranų, civilių.
Tiesa, gydymas daugeliu atvejų buvo tik paliatyvioji slauga, net paaugliai buvo tiesiog „nurašomi“, pririšami prie lovų dauguma per keletą metų mirdavo nuo įvairių infekcijų ir pragulų.
Būtent tokią situaciją 1944 m. Ludwigas Guttmannas rado Stoke Mandeville ligoninėje, kur britų vyriausybės prašymu atidarė stuburo sužeidimų gydymo skyrių.
Situacija pasikeitė, kai naujasis klinikos vadovas fizioterapiją ėmė taikyti kaip medicininę gydymo ir reabilitacijos priemonę. Fizinei ištvermei didinti, psichologinei pusiausvyrai atgauti ir palaikyti.
Dėl inovatyvių gydymo metodų ir noro išjudinti kuo daugiau negalią turinčių žmonių, gydytojui net tekdavo ginčytis su nepatenkintais kolegomis ligoninėje, ginti savo pozicijas.
„Dabar aš jus suprantu. Reikia juos paslėpti nuo visuomenės. Taip? Ar tai sakote? Paslėpkime kapralą Bouveną, turintį kandų humoro jausmą ir jį mylinčią žmoną? Kapralą Džeimsą su jo noru mokyti istorijos. Ir Viljamą Hytą, kuris kovojo dėl išlikimo ilgiau ir sunkiau nei jums kada nors teks kovoti. Mes gėdijamės jų?“, – L. Guttmannas replikavo nepritariančiam kolegai ligoninėje.
Būtent šioje ligoninėje 1948 m. vyko ir pirmosios Stoke Mandeville žmonių su negalia žaidynės, laikomos paralimpinio judėjimo pradžia. Kai karalius Džordžas VI skelbė Londono olimpinių žaidynių pradžią, 16 pacientų – karo veteranų vežimėliuose – varžėsi ligoninės teritorijoje įvairiausiose rungtyse.
Žaidynės buvo sėkmingos, o žmonių su negalia sportas populiarėjo. Po ketverių metų, 1952-aisiais prisijungus sužeistiems olandų kariams, įvyko jau ir pirmosios tarptautinės Stoke Mandeville žaidynės.
Įkvepiančios L. Guttmanno idėjos savo misiją atlieka ir šiandien. Štai vienas žymiausių Lietuvos paralimpiečių Kęstutis Skučas prisipažįsta kelio pradžioje sportą matęs būtent per šią prizmę.
„Mano sportinio kelio pradžia idėjine prasme labai panaši į bendras paralimpinio sporto ištakas. 1986 m. po nesėkmingos stuburo operacijos Sovietų kariuomenėje iškart pradėjau sportuoti. Pradėjau nuo reabilitacinio sporto. Dar gulėdamas ligoninėse prisiklausiau apie tai, buvau labai užsivedęs. Grįžęs nėriau į sportą, kad kuo daugiau kūną susiremontuoti“, – pasakoja 2004 m. Atėnų paralimpinis vicečempionas plaukime kaunietis K. Skučas.
PIrmosios paralimpinės žaidynės
Svajonė šalia olimpinių žaidynių uždegti ir paralimpinę ugnį realybe tapo 1960 metais, Romoje. Pirmosiose vasaros paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 209 atletų iš 17 šalių. Nuo tada vasaros paralimpinės žaidynės tapo tradicija, žaidynės organizuojamos kas ketverius metus.
Pirmosios žiemos paralimpinės žaidynės įvyko 1976 m. Švedijoje, Ernšioldsvike, kur varžėsi 53 paraatletai iš 16 valstybių.
1980 m. Sovietų sąjunga organizavo Maskvos olimpines žaidynes, bet atsisakė rengti paralimpines. Kalbama, kad vienas sovietų oficialus atstovas, paklaustas, ar Maskva ketina priimti ir paralimpines žaidynes, atšovė: „Sovietų sąjungoje neįgaliųjų nėra!“.
Sovietų politika ilgus metus neleido tarptautiniu lygiu varžytis bloko šalyse gyvenantiems žmonėms su negalia. Tarp jų ir lietuviams. Savo sportininkus į paralimpines žaidynes delegavo tik kartą – 1988 m. Seule, kai Maskvoje ir visoje sovietinėje erdvėje jau buvo vykdoma „Perestroikos“ politika.
Pirmasis lietuvis paralimpinis čempionas Vytautas Girnius, 1988 m. Seule laimėjęs du aukso medalius, įsitikinęs, kad apdovanojimus būtų skynęs 1980 m. ir 1984 m. paralimpinėse žaidynėse.
„Atsimenu, 1984 m. mums vis žadėjo, sakė: važiuosime, važiuosime. Bet taip ir pasilikome Maskvoje. Mulkino mus ir tiek. Bet, žinote, kai niekada nebuvome išvažiavę, tai ir to nusivylimo tokio didelio nebuvo. Dar 1980-ais, būdamas 21-erių, aš ten būčiau visus šlavęs. Manau, būčiau ten ne vieną medalį pasiėmęs. O mane išvežė tik 1988-ais, kai man buvo 29-eri. Ten tas dvi pirmas vietas užėmiau“, – atsimena regėjimo negalią turintis legendinis paralimpietis V. Girnius.
Be V. Girniaus, sidabro ir bronzos medalius iš paralimpinio Seulo atsivežė ir kita Lietuvos paraatletė – regėjimo negalią turinti lengvaatletė bėgikė Danutė Šmidek.
Nuo 1988 m. paralimpinių žaidynių prizininkais tapo 27 sportininkai iš Lietuvos. Jie mūsų šaliai iškovojo net 40 paralimpinių medalių. Laimėjimai įamžinti Paralimpiečių krantinėje Vilniuje, šalia Neries upės.
Nuo Seulo – šalia olimpinių žaidynių
Nuo 1988 m. vasaros paralimpinės žaidynės organizuojamos tuose pačiuose miestuose ir arenose, kuriose vyksta olimpinės žaidynės.
„Dažnai kyla klausimų dėl žodžio „paralimpinis“. Spėliojama, gal tai susiję su paralyžiumi, ar įsivėlusi klaida. Tačiau iš tiesų „para“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „šalia“ arba „greta“.
Šiuo deriniu pabrėžiama, jog paralimpinės žaidynės visuomet vyksta greta olimpinių žaidynių. Juk paralimpiada organizuojama iš karto po olimpiados, o sportininkai gyvena tame pačiame kaimelyje, varžosi tose pačiose arenose. Tai simboliška, nes paralimpinis sportas yra lygybės šventė.
Patikėkite, atmosfera paralimpinėse žaidynėse įkaista ne ką mažiau nei olimpinėse, o nuotaika tvyro nenusakomai pakili ir šventiška“, – pasakoja Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas, paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius.
Ilgą laiką paralimpinėse žaidynėse dalyvaudavo sportininkai su judėjimo ir regėjimo negalia, o 2012 m. Londone pirmą kartą pasirodė ir atletai su intelekto negalia. Tiesa, paralimpinėse žaidynėse nedalyvauja žmonės su klausos negalia – jie varžosi atskirai, organizuoja kurčiųjų žaidynes.
Paralimpinis sportas nuolat auga ir populiarėja. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiada visoje planetoje prie televizorių ekranų pritraukė rekordinį skaičių žiūrovų – žaidynes stebėjo 4,1 mlrd. žmonių 154 pasaulio valstybėse. 2021 m. Tokijo paralimpines žaidynes pamatė dar daugiau žmonių. Tikimasi, kad 2024 m. Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse žiūrimumo rekordas vėl kris.
