Pirmadienio pavakarę į LTOK būstinę susirinko buvusios iniciatyvinės grupės bei įkurto LTOK pirmojo Vykdomojo komiteto nariai, Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs LTOK vadovas A.Poviliūnas bei dabartinė šalies olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Susirinkusieji prisiminė kaip buvo kuriamas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kokie povandeniniai vandenys tuo metu vyravo.
„Mes siūlėmė atkurti olimpinį komitetą, tai pirmieji bandė daryti Latvijos sporto atstovai. Tačiau jie, sužinoję, koks spaudimas iš Maskvos eina Tarptautinio olimpinio komiteto link, pabandė gudrauti ir įkūrė laikinąjį olimpinį komitetą. Bet ir jis sulaukė labai griežtos Maskvos pozicijos. Pas mus viskas labai stipriai pradėjo judėti po straipsnio „Sporto“ laikraštyje“, – pasakojo A.Poviliūnas.
Kaip tikino ilgametis LTOK vadovas, impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. redaktoriaus Aleksandro Krukausko redaguojamame „Sporto“ laikraštyje išspausdintas žurnalistės Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“.
„Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su 123 tūkstančiais parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Viskas judėjo ta linkme, juolab, kad tais metais iš Seulo sugrįžo Lietuvos sportininkai, kurie atvežė itin didelį kraitį medalių.
Pagrindinis sportininkų klausimas buvo aiškus – kodėl mes turime atstovauti kitos valstybės rinktinei. Labai aiškiai ir be skrupulų apie būtinybę olimpiadose vilkėti lietuvišką aprangą su trispalve kalbėjo dukart olimpinis čempionas Gintaras Umaras“, – per susitikimą apie tų dienų įvykius kalbėjo A.Poviliūnas.
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupė pagrindinius darbus numatė gruodžio 11 dienai, kai Vilniuje turėjo susirinkti Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas.
„Tik keli žmonės žinojo, kaip bus siekiama pavadinti organizaciją. Pradžioje kalbėjome apie olimpinę lygą, tačiau tai buvo akių dūmimas. Aš pasakiau iš tribūnos kalbą abstrakčiai, tačiau visi laukė to lemiamo žodžio. Ir tribūnoje pasirodęs advokatas Kazimieras Motieka aiškiai pasakė, kad Lietuvai būtina turėti savo olimpinį komitetą ir privalome kaip nepriklausoma šalis pasirodyti olimpiadose. Prieš šį nutarimą nebuvo“, – pasakojo A.Poviliūnas.
Buvęs plaukikas ir Monrealio žaidynių bronzos medalio laimėtojas Arvydas Juozaitis prisiminė, kad norint susieti olimpinį judėjimą su tauta, su šalimi, nutarta pavadinti komitetą „tautiniu“.
„Tai daug geriau nei visiškai nieko nepasakantis „nacionalinis“, – savo nuomonę išreiškė dabar jau filosofas A.Juozaitis.
Nors po šio žingsnio dar daugiau kaip dvejus metus A.Poviliūnas su sportininkais ir žinomais šalies atstovais beldėsi į Lozanoje įsikūrusio Tarptautinio olimpinio komiteto duris, viskas pasivertė aukšty kojomis 1991-siais.
„Rašėme, važiavome, bet tarptautinio olimpinio komiteto pozicija buvo paprasta: konsultacijos su Maskva ir į stalčių dedami mūsų laiškai“, – teigė A.Poviliūnas.
Sprendimus dėl Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pripažinimo pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu.
Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 IOC nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų).
Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure.
LTOK atkūrimo darbo grupę sudarė:
Albertas Bandžius, Julius Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Rimgaudas Jūras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukarskas, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Algimantas Mikutis, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Artūras Poviliūnas, Irena Ramelytė, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Gintautas Umaras, Antanas Vaitkevičius.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais – K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Prisimenant 35-erių metų senumo įvykius šnekėta ir apie šių dienų olimpinio komiteto aktualijas. Praėjusį penktadienį IOC nusprendė, kad šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos – sportininkai galės dalyvauti Paryžiaus olimpiadoje kaip neutralūs individualūs sportininkai.
Jau dabar žinoma, kad atranką yra įveikę ir kelialapius į olimpiadą turi 8 rusai ir 3 baltarusiai. Tiesa, IOC pabrėžė, kad nei vienam sportininkui teisė varžytis įveikus atranką nėra automatiška – teks dalyvauti kaip neutraliam atletui, pasirašyti ir deklaruoti, kad nepalaikai karo Ukrainoje ir esi prieš V.Putino politiką.
„Esame nusivylę tokiu sprendimu. Tikėjau, kad jis bus kitoks, o dabar jis pateiktas keistu laiku – penktadienio popietę pranešama, kad leidžiama rusams ir baltarusiams varžytis. Tas sprendimas nuviliantis. Jau kalbėjome su kolegomis – latviais, estais, Skandinavijos olimpinių komitetų atstovais.
Bandome ieškoti kelių, kaip pakeisti tą sprendimą, kaip kitaip jį pasukti. Labai džiaugiamės tarptautinės lengvosios atletikos federacijos pozicija neleisti rusams startuoti net atrankoje. Norime, kad ir kitos federacijos pasektų jos sprendimų, sugriežtintų taisykles“, – dėstė D. Gudzinevičiūtė.
LTOK vadovė teigė, kad galimos kalbos apie Paryžiaus olimpiados boikotą yra į naudą rusų ir baltarusių atletams. Mat kuo daugiau nedalyvautų kitų šalių sportininkų, tuo lengviau medalių būtų siekti agresorių sportininkams.
„Nemanau, kad tai labai geras sprendimas. Kalbėjomės ir su Ukrainos olimpiniu komitetu, tai laikomės tokios pozicijos – mes turime būti olimpiadoje, rusų ir baltarusių neturi būti“, – kalbėjo LTOK prezidentė.
