Tie pirmieji kartai – tai pirmas visos šeimos skrydis kartu ir pirmas apskritai Melisos skrydis.
„Žmona į treniruočių stovyklą drauge su manimi keliauja ne pirmą kartą, o Melisai tai pirmas toks išbandymas. Maniau, kad kelionė bus sunkesnė, tačiau jokių rėkimų ar verkimų nebuvo“, – pasakojo trečius metus iš eilės geriausiu Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotoju išrinktas M.Maldonis.
Baidarininkų rinktinė Portugalijoje stovyklaus tris savaites. Tiek laiko čia praleis ir M.Maldonio šeima, įsikūrusi viename viešbučio kotedžo butų. Ten visi maistą gaminasi patys, apsiperka netoliese esančiose parduotuvėse, o keletą produktų – tokių kaip medus – atsivežė patys.
Bet įprastas M.Maldonio treniruočių grafikas nepasikeitęs – 32 metų sportininkas kartu su komandos draugais rengiasi sezonui, kurį vainikuos Paryžiaus olimpinės žaidynės.
Jose M.Maldonio laukia dvigubas išbandymas, nes sportininkas turėtų dalyvauti net dviejose rungtyse – 500 m dvivietę irkluos su Andrejumi Olijniku, o tokiame pat nuotolyje keturviete rungsis drauge su savo broliu Simonu Maldoniu, Artūru Seja ir Ignu Navakausku.
Pasaulio čempionatas, kuriame šios dvi įgulos iškovojo olimpinius kelialapius, Vokietijos mieste Duisburge prasidėjo rugpjūčio 23-iąją, nepraėjus nė dviem savaitėms nuo Melisos gimimo.
– Mindaugai, kai gimė dukra, buvo pats sezono įkarštis. Ar tai neišmušė iš vėžių?
– Tikėjomės, kad dukra gims likus mėnesiui iki pasaulio čempionato, nes tai buvo pagrindinis sezono startas, olimpinė atranka.
Bet Melisa labai neskubėjo ir gimė rugpjūčio 10 dieną. Tad po savaitės aš jau turėjau vykti į pasaulio čempionatą.
– Ar gimus dukrai smarkiai pasikeitė gyvenimo ritmas?
– Nepasakyčiau. Gimus Melisai vyko treniruočių stovykla Trakuose. Ryte atsikeli, pavalgai ir leki į Trakus. Ten – dvi treniruotės. Namo grįžti tik po antrosios, vakare. Išskyrus trečiadienius ir savaitgalius, kai mažiau treniruočių. Tad su šeima pabūdavau, tik jau niekam daugiau nelikdavo laiko.
Ir stovykloje Portugalijoje kasdien treniruojamės po du kartus, išskyrus trečiadienį ir šeštadienį, kai turime po vieną treniruotę, o sekmadienis – laisvas.
Melisa su Kristina jau nuo kokių keturių ar penkių būna atsikėlusios, o aš keliuosi apie pusę septynių. Papusryčiauju, pabūnu su Melisa, kad mama galėtų pasportuoti ar į baseiną nueiti. Po to 10 valandą treniruotė, prieš ją – mankšta. Tada grįžtu – pietų metas, kai reikia pailsėti. Ne tik pailsiu, bet ir pabūnu su dukra. O vakare – po treniruotės – dar laukia masažas, tad merginos jau eina į lovą.
– Kodėl nusprendėte į šią stovyklą vykti visi kartu?
– Visąlaik norėjau, kad jos keliautų kartu. Juk Melisa – pirmagimė, nesinori praleisti nė vienos jos gyvenimo akimirkos. Nes jei tik kur nors išvažiuodavau, ji jau kitą dieną ką nors nauja išmokdavo, o aš praleisdavau tą momentą. Svarbiausia, jog supranti, kad ji jau niekada nebebus tokia maža. Pirmieji dveji metai – nepakartojami. Tokio mažo žmogaus jau nebus.
– Gal bus kitas mažas žmogus?
– Gal. Greičiausiai bus. Bet visi vaikai skirtingi, todėl norėjau visur keliauti kartu.
– O kiti rinktinės nariai irgi keliauja su šeimomis?
– Ne į visas stovyklas. Turintys vyresnių vaikų vežasi juos į slidinėjimo stovyklą. Bet labiausiai visiems patinka, kai stovyklaujame Kroatijos sostinėje Zagrebe, nes ten įsikuriame mieste, o ne uždaroje teritorijoje: išeiname pasivaikščioti, pasėdime restoranėliuose.
Man Zagrebas labiausiai primena Vilnių.
– Kokie tolesni pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapai?
– Po stovyklos Portugalijoje 9 dienas pabūsime Lietuvoje, paskui grįšime į Portugaliją, tada vėl devynios dienos namuose ir treniruotės Zagrebe.
Vėliau jau dirbsime Trakuose. Išskyrus tas atkarpas, kai vyksime į pasaulio taurės varžybas ir Europos čempionatą.
– Ar ir šioms varžyboms stengsitės pasiekti geriausią sportinę formą?
– Pagrindinis sezono tikslas – olimpinės žaidynės. Bet teoriškai įmanoma du kartus per metus pasiekti piką, todėl per pasaulio taurės varžybas pasižiūrėsime, kaip atrodome. Tai gal nebus formos viršūnė, bet arti jos. O Europos čempionate bandysime pasiekti labai gerą sportinę formą.
Pernai pamatėme, kad į Europos žaidynes Lenkijoje birželį nuvykome gal ir ne geriausios formos, bet po jų pakeitę treniruočių pobūdį labai gerai atlaikėme iki pasaulio čempionato. Tikimės, kad tą aukštesnį pasirengimo lygį pasieksime Europos čempionate, ir taikydami tą patį modelį būsime sportinės formos viršūnėje per olimpines žaidynes.
Žinoma, tai tik teorija. Kaip bus iš tikrųjų, labai sunku nuspėti – viskas priklausys nuo pasirengimo. Dažnai atliekame testus ir pamatę, ko trūksta, koreguojame planą, kad galėtume ištaisyti klaidas ir būtume stipresni.
– Su jumis į stovyklas keliauja ir kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas, garsėjantis inovatyviais metodais. Ar turėti tokį žmogų – didelis privalumas?
– Tai yra kertinis dalykas. Prieš Tokijo olimpiadą, kur buvau tiktai vienas baidarininkas, galėjau šalia turėti tik vieną žmogų. Ir aš pasirinkau ne trenerį, o Jurijų, nes jis buvo labai svarbus. Jei ne jis, tikriausiai nebūčiau pasiruošęs olimpinėms žaidynėms.
Prieš kelionę į Portugaliją atlikau kraujo tyrimus ir konkrečiai žinojau, ko man trūksta. Jurijus apie tai nežinojo, bet jis savo kineziterapijos metodais nustatė, ko man reikia. Ir viskas tiksliai sutapo su kraujo tyrimo rezultatais.
– 2021 metais Tokijo žaidynėse buvote vienintelis baidarininkas, o į Paryžių keliaus visa komanda. Lengviau ne vienam prisiimti atsakomybės naštą?
– Taip. Bet svarbiausia – nusiteikimas. Tokijuje buvau vienas. Ir buvau ramus. Žinojau, kad ant mano pečių – visos Lietuvos baidarių irklavimo rinktinės garbė. Tačiau atsakomybės nebijau.
O dabar visi dalinsimės šį jausmą. Tai labai smagu.
– Olimpinius kelialapius iškovojote šaliai. Ar įgulose dar gali būti rokiruočių?
– Visko gali būti, nes dar net neįvardyta, kokia bus nacionalinė atrankos sistema. Kiekvieną olimpinį ciklą ji gali skirtis. Kova visada būdavo.
Aišku, tikiuosi, kad niekas nesikeis, nes dabar nelabai kas, be mūsų, galėjo iškovoti kelialapius. Ir dabar mes nė vienas nesiruošiame sėdėti sudėję rankas. Kaip tik norime būti dar stipresni. Niekam neketinu nusileisti. Noriu būti greičiausias.
– Paryžiuje teks startuoti dviejose rungtyse. Ar kūnas jau dabar neprotestuoja prieš laukiantį milžinišką krūvį?
– Tvarkaraštis bus palankus. Ne vienos šalies irkluotojai bandys jėgas dviejose rungtyse, todėl dabar galiu drąsiai sakyti, kad viskas gerai. Ypač kai ambicijos didelės įrodyti abiejose rungtyse, kad esu kietas. Tai jau ne kartą įrodžiau.
Kai startuoji dviejose rungtyse, supranti, kaip lengva būtų tik vieną varyti. Tačiau viskas priklauso nuo galvoje užsibrėžtos ribos. Jeigu sau įkalame, kad vienas startas yra labai sunku, o du – iš viso neįmanoma, taip ir bus. Bet sau visada sakau, kad aš galiu. Ir pabandęs įsitikinu, kad tikrai galiu.
– Kaip perjungti tą nematomą jungiklį nuo vienos rungties prie kitos?
– Pirmiausia – galvoje. Jei tą pačią dieną startuojame ir dviviete, ir keturviete, prieš kiekvieną startą likus pusantros valandos pairkluojame. Apšilimo metu darau greitėjimus pasiekdamas varžybų greitį. Aišku, jie ilgai netrunka – 10–15 sekundžių.
Pasakysiu kiek keistai – tada jauti, ar tu jauti. Išplauki į apšilimą, žinai, koks per treniruotes būdavo tempas, koks turėtų būti greitis, ir matai, kaip tavo kūnas reaguoja. Jei irkluodamas tuo pačiu tempu ir panašiomis sąlygomis kaip per treniruotes matai visai kitą greitį, supranti – gerai šiandien ar blogai. Tik du variantai.
Dažniausiai būna geriau, nei tikėjomės. Ir tai padeda pasiekti labai gerų rezultatų.
– Irkluodami varžybų distancijoje gal turite sutartų signalų vienas kitam, jeigu matote, kad reikia ką nors pakeisti?
– Trasoje būna labai didelis fizinis krūvis, tad kalbėtis nelabai turi galimybių. Nors visko buvo: esu ir rėkęs, ir sakinius sakęs finišuojant. Bet dažniausiai sakomas vienintelis žodelis: op. Tai signalas, kad reikia maksimaliai irkluoti. Jis ištariamas likus apie 150–200 metrų iki finišo.
Keturvietėje dažniausiai tai būna mano atsakomybė, dvivietėje kartais sakau aš, kartais Andrejus. Ir tada jau finišuojame.
Būna kartais, kad jau po „op“ irkluojame ir kas nors iš galo sušunka: „Op, op, op.“ Tai reiškia, kad dar reikia pasistengti padirbėti paskutiniuose metruose.
Bendravimo irkluojant nedaug. Viskas vyksta prieš startą. Susitari, kiek metrų vyks startinis įsibėgėjimas, kada pereiti ant distancinio greičio, o kada pradėti finišuoti. Aptariame visas smulkmenas – kas bus, jei atsiliksime, kas, jei pirmausime. Minutės pertraukėlės irkluojant nėra, treneris pribėgęs nepasakys, kas blogai.
– Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatu oficialiai tapote 2017 metais. Kuo pasikeitėte nuo tų metų?
– 2017 metais pagaliau pasiekiau rezultatą, leidusį man gauti valstybinę stipendiją. Tai buvo svarbus lūžis.
Tada turėjau labai daug ambicijų, bet jos dar nebuvo virtusios rezultatais. Tais, apie kuriuos svajojau. Buvo ir neblogų pasirodymų pasaulio taurės varžybose, bet nebuvo medalių. Juos iškovodavau tik studentų pasaulinėse varžybose, bet jie neleido gyventi iš irklavimo. Geras lygis, bet nepakankamai.
Kai pagaliau gavau normalesnį atlyginimą, jis leido ne tik bandyti išgyventi. Prieš tai, išskyrus sportą, degalus ir maistą, nieko negalėjau sau leisti.
Sutartis su tuomečiu Lietuvos olimpiniu sporto centru buvo raktas į kitokį gyvenimą ir kartu įkvėpė stengtis dar labiau, kad išlaikyčiau tai, ką pasiekiau. Nuo to viskas ir prasidėjo.
O ar labai skiriasi tuometis Mindaugas ir dabartinis? Taip. Tada turėjau galimybių, bet nežinojau, kaip jomis pasinaudoti. Dabar jaučiuosi taip, lyg atrakinau duris, kurios atvedė prie didelių rezultatų. Ar tai visos durys? Tikiuosi, ne. Ir tikiu, kad dar turiu galimybių pasistūmėti dar per porą durų.
– Ar lieka laiko didžiausiam pomėgiui – šonaslydžio automobiliams?
– Esu sakęs, kad sėdėti garaže galėčiau nuo ryto iki vakaro, bet dabar to negaliu daryti, nes arba treniruojuosi, arba būnu su šeima. Tik po olimpinių žaidynių galėsiu kiek daugiau laiko skirti automobiliams. Tai didelis mano pomėgis, teikiantis labai daug teigiamų emocijų, bet kol kas jis turi palūkėti.
– Esate kilęs iš Daugų. O kur gyvenate?
– Maždaug prieš ketverius metus Vilniuje įsigijome kotedžą. Jam taupėme ilgai, įsirenginėjome porą metų ir net dabar dar nėra iki galo įrengtas.
2018 metais iš anksto nusprendėme, kad būstą įsigysime po metų, 2019-ųjų rudenį. Per tą laiką dar labiau ėmėme taupyti pradiniam įnašui.
Bet 2019-ųjų sausį būdamas slidinėjimo stovykloje užsienyje įsijungiau kompiuterį ir šovė į galvą atsidaryti nekilnojamojo turto žemėlapį. Pamačiau šį projektą.
Jame buvo tai, kas svarbiausia, nes namus rinkausi pagal tai, ar juose yra garažas. (Juokiasi.) Tai buvo vienintelis kriterijus. Į namus be erdvaus garažo net nežiūrėjau.
Kai sužinojau kainą, supratau, kad nieko panašaus Vilniuje už tokią kainą geriau nerasiu. Ir tada sakau Kristinai: kai grįšiu iš stovyklos, lekiam pažiūrėti. Pažiūrėjome, patiko. Ir pavyko įsigyti savo svajonių namus.
– Jūs – ir Daugų irklavimo klubo direktorius. Ar lieka laiko šioms pareigoms?
– Entuziazmo gal ir yra, bet laiko beveik ne, nes dar esu Nacionalinės sportininkų asociacijos generalinis sekretorius. Joje irgi yra veiklos, užimančios laiką.
Dauguose puikiai tvarkosi treneris Rimas Sukackas. Jis ir prikėlė Daugų irklavimą. Jam bandome padėti, kiek galime.
