Sportininko pergalę lemia sekundžių dalys, o laikas ir už trasos ribų L.Hamiltonui yra aukso vertės. Ne viename interviu jis prisipažino, kad jam patinka greitis.
„Lietuvos ryto" žurnale „Stilius" rašoma, kad net palikęs trasą Lewisas mėgsta jaukiai įsitaisyti ant galinės automobilio sėdynės, o dažnai ir tiesiog nusnūsti. Kai nori pralėkti dideliu greičiu gatvėmis, tuomet sėda ant motociklo.
L.Hamiltonas bendradarbiauja su Šveicarijos laikrodžių manufaktūros „IWC Schaffhausen“ dizaineriais ir inžinieriais. Naujausias jų bendro darbo rezultatas – laikrodžio „Ingenieur Chronograph Edition Lewis Hamilton“ modelis.
Kodėl bolido pilotas nusprendė užsiimti laikrodžių dizainu?
– Laikrodžius kolekcionuoju nuo vaikystės, išliko net dovanotas mamos – papuoštas peliuku Mikiu. Ir kai iš „IWC Schaffhausen“ gavau pasiūlymą kartu kurti laikrodžių dizainą, nė minutės nedvejojau“, – sakė „Formulės 1“ lenktynininkas.
– Norėjote būti lenktynininku – ne kosmonautu ar aktoriumi?
– Visada labai stipriai norėjau nugalėti. Visose srityse ir visur noriu būti pirmas – tokią galimybę man suteikia lenktynės.
Prisimenu, kai pirmą kartą atsidūriau kartų trasoje, pasijutau esąs nepažeidžiamas, tikras supermenas. Man puikiai sekėsi ir mačiau, kaip manimi didžiuojasi tėvas. Ir dabar, kai stoviu ant apdovanojimų pakylos, tėvo akyse matau tą patį – pasididžiavimą.
Tai man vertingiausia dovana. Beje, pirmąjį automobilį man padovanojo tėvai – mažytį „Mini Cooper“. Ne lenktyninį bolidą, žinoma, jame buvo ir saugos pagalvė, o tai mano tėvui svarbiausia.
Mano šeima paaukojo beveik viską, kad galėčiau įgyvendinti savo svajonę – tėvui teko plušėti keturiuose darbuose. Abu tėvai vaikystėje man nuolat tvirtino, kad elgčiausi sąžiningai ir laikyčiausi šių taisyklių: mokytis, dirbti, padėti šeimai. Už pralaimėjimus trasoje nebarė: jie matė, kad labai stengiuosi ir neketinu išsižadėti savo svajonės.
– Vaikystėje sportavote ir jau dirbote?
– Būdamas dešimtmetis pradėjau skinti pergales jaunimo kartų varžybose, o nuo 12 metų ploviau automobilius. Po to dirbau barmenu aludėje. Darbą „Mercedes-Benz“ automobilių filiale pradėjau nuo plovimo, vėliau tapau pardavėju.
– Ar prisimenate savo sudėtingiausias „Formulės 1“ lenktynes?
– Iki šiol nepamirštu 2008 metų Didžiosios Britanijos didžiojo prizo lenktynių Silverstoune be perstojo pliaupiant lietui. Buvo siaubingai slidu, bolidus nuolat mėtė į šalis. Bet aš laimėjau!
– Prieš startą tikriausiai nervinatės. Kaip nusiraminate, suimate save į rankas?
– Prieš lenktynes beveik niekada nesijaudinu. Kur kas labiau nervinuosi per įvairiausias televizijos pokalbių laidas. Lenktynių trasoje žinau, kas manęs laukia, o už jos ribų gali atsitikti bet kas.
Vaikystėje turėjau tokį talismaną. Kai prieš vienas lenktynes jį pamečiau, maniau, kad viskas pražuvo, bet... finišą pasiekiau pirmas. Po to turėjau net porą laimingų trumpikių, bet mama jas išskalbė, jos susitraukė ir dabar į jas nebetelpu.
Dalyvaudamas „Formulėje 3“, lenktynėms ruošdavausi pagal tam tikrą susigalvotą veiksmų seką. Jei iš tos veiksmų grandinės ką nors praleisdavau, trasoje būtinai įvykdavo avarija. Po to nusprendžiau: gana, jokių talismanų ir burtų.
Dabar prieš startą klausausi muzikos – Kanye Westo, Bobo Marley, Alicios Keys ar mano merginos Nicole Scherzinger.
– Ar ji palaiko jus trasoje?
– Taip. Nicole, kaip ir aš, yra azartiškas žmogus. Kai ji stebi lenktynes, atsiunčia daugybę trumpųjų žinučių, kurias paskui būtinai perskaitau: „Šaunuolis, kad jį aplenkei! Taip ir toliau elkis!“, „Ei, tu, netrukdyk Lewisui!“, „Tau liko tik keturios sekundės, laikykis!“.
Tik šiais metais jos nebuvo lenktynėse, nes turi daug koncertų. Abu nusprendėme, kad jai kol kas geriau visą dėmesį skirti karjerai.
– Skirtingi interesai, įtempti darbo tvarkaraščiai. Ar tai nekliudo santykiams?
– Taip, sudėtinga, bet mes atlaikysime – juk kartu esame jau septynerius metus. Tai jau šis tas! Skirtingi interesai? Iki susitikimo su manimi Nicole nesidomėjo lenktynėmis, o dabar apie jas išmano lyg profesionalė.
Be to, abu mėgstame išbandyti naujas ekstremalaus sporto rūšis – kalnų slidinėjimą, alpinizmą, šokinėjimą prisirišus lynu. Kaip ir man, Nicole artima lenktyniavimo dvasia. Ir tai, žinoma, labai stiprina mudviejų santykius.
– Esate prasitaręs, kad norite įkopti į Džomolungmą.
– Taip, tai mano svajonė, o norint ją įgyvendinti tektų padaryti neįmanoma – išeiti atostogų bent šešiems mėnesiams. Praėjusiais metais jau kopiau į nedidelį kalną Malaizijoje, bet Džomolungmai reikia didesnio pasirengimo.
Tačiau į kalną norisi įkopti ne šiaip sau, o su kilniu labdaros tikslu. Taigi noriu šturmuoti ir užkariauti vis naujas viršūnes. Parengė Ona KACĖNAITĖ
