Atrodytų, tokioje sporto šakoje šypsenoms ar pokštams tikrai ne vieta.
Vis dėlto net Šiaurės Amerikos profesionalų ledo ritulyje – NHL ir jau išnykusios WHA čempionatuose – yra pasitaikę daug kurioziškų situacijų.
Atsarginiai – lyg choristai
„New Jersey Knights“ klubas vienintelį gyvavimo sezoną 1973-1974 metais rungtyniavo „Cherry Hill“ sporto rūmuose, kurie buvo nepanašūs į kitus.
„Cherry Hill“ sporto arenoje atsarginių suolai prie ledo aikštės buvo sustatyti trimis kylančiomis eilėmis. Todėl sėdintys žaidėjai atrodė kaip choristai, o į savo trumpo poilsio vietas užkopdavo ir leisdavosi laiptais.
Treneriui ten iš viso nebuvo likę vietos.
Nickas Mickoski iš „Winnipeg Jets“ problemą pabandė išspręsti savaip: perlipo per tvorelę į pirmąją žiūrovų eilę.
Kol N.Mickoski ten sėdėdavo, būdavo ramu. Bet vos jis pakildavo nurodyti auklėtiniams, ką daryti aikštėje, žiūrovai piktindavosi, kad treneris užstoja vaizdą.
Pagaliau N.Mickoski pasidavė publikai ir šaukė žaidėjams sėdėdamas arba pritūpęs.
Ir nuolydis, ir kauburys
Keistoki atsarginių suolai – ne viskas, kuo garsėjo „Cherry Hill“. Šioje arenoje aikštė turėjo nemažą nuolydį.
Vienas geriausių visų laikų pasaulio ledo ritulininkų Bobby Hullas prisimena: „Tai buvo vienintelė čiuožykla mano gyvenime, kurioje svečiai du kėlinius iš trijų turėjo pulti įkalnėn. Be to, vienoje vietoje buvo didokas kauburys“.
Sykį „Knights“ gynėjas Tedas Scharfas laukė perdavimo. Greitai atlekiantis ritulys pataikė į ledo kauburį, pašoko ir trenkė žaidėjui į tarpuakį. T.Scharfas buvo skubiai nugabentas į ligoninę.
Siautėjo vagys bei plėšikai
8-ajame dešimtmetyje egzistavusios „Cleveland Crusaders“ ekipos arena stūksojo nusikaltimais garsėjusiame Klivlando rajone.
Šalia apšnerkštų sporto rūmų buvo pavogti penkių žaidėjų automobiliai. Du iš jų – Wayne'as Muloinas ir Tomas Edurasas – pasigedo savo visai naujų „Cadillac“.
Klivlendo komandos ritulininkus treniravęs Steve'as Thomasas per kelis žingsnius nuo salės buvo triskart apiplėštas.
„Kur tavo laikrodis?“ – šaukė vienas užpuolikų S.Thomasui.
„Vakar jį iš manęs jau atėmėte“, – paaiškino treneris.
Puolėjo pagalbininkė – tvora
„Crusaders“ ledo arenoje barjeras, saugantis žiūrovus nuo atlekiančio ritulio, buvo ne iš organinio stiklo, kaip dabar įprasta, o pintas iš vielos.
Klivlendo komandos žaidėjas Gary Jarrettas geriau už kitus mokėjo tuo naudotis: puikiai jausdavo, kur nulėks atšokęs nuo tvoros ritulys, ir užimdavo geriausią poziciją prie varžovų vartų.
Kai „Crusaders“ pervažiavo į naujus rūmus Ričfilde, vielos tvoros ten jau nebuvo.
G.Jarretto rezultatyvumas staiga smuko: senoje arenoje įmušęs 79 įvarčius, iš karto po persikėlimo pelnė 41, o kitą sezoną – jau tik 33.
Klausė nepažįstamo trenerio
Kitas WHA lygos klubas „Chicago Cougars“ 1972-1975 metais dalijosi „Amphitheatre“ arena su žemdirbiais, nes ten dažnai vykdavo galvijų parodos.
Šiame pastate teisėjai eidami ant ledo arba grįždami iš aikštės turėjo praeiti pro barą, nuolat pilną įkaušusių aistruolių.
Vieną rytą „Cougars“ komanda, kurią tuomet treniravo Marcelis Pronovost, atvyko į savo rūmus pasitreniruoti prieš vakaro rungtynes su „Houston Aeros“.
Ant ledo čikagiečiai išvydo nepažįstamąjį. Žaidėjai įdėmiai žiūrėjo į vyrą su šiltu vilnoniu megztiniu ir pačiūžomis. Negi M.Pronovost išmestas iš darbo?
Nepažįstamasis pliaukštelėjo delnais ir pradėjo įsakinėti: „Greitu tempu tris ratus! Dar greičiau! Gerai!“
Žaidėjai pakluso – reikia vykdyti trenerio valią.
„Puiku! Dabar stokite prie mėlynos linijos ir meskite ritulius į vartus!
„Cougars“ nariai nučiuožė prie linijos ir ėmė smūgiuoti į vartus.
Pagaliau kažkas atsitokėjo: nepažįstamasis buvo Billas Dineenas, naujas „Houston Aeros“ treneris. Jis paprasčiausiai supainiojo komandas.
Nuskrido ne ten, kur reikėjo
1974 m., kai Jungtinėse Valstijose siautėjo energetikos krizė, daugelis ledo ritulio ekipų stengdavosi surasti kuo pigesnių transporto priemonių kelionėms.
„Chicago Cougars“ kartą nutarė sutaupyti ir į Kvebeką vykti ne reisiniu lėktuvu, o nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pas vieną aviacijos veteranų likusiu propeleriniu orlaiviu DC-3.
Lakūnas kiekvienam ritulininkui ir treneriui davė po parašiutą, paaiškino, kaip juo naudotis, ir įspėjo, kad parašiutuose yra skylučių, kurias išmušė fašistų kulkos, bet šiaip jie – labai geri.
Šiuolaikinių avialainerių prosenelis skrido neįtikėtinai ilgai.
Vienas to reiso keleivių „Cougars“ ritulininkas Ronas Zaine'as skrisdamas pabudo, pasižiūrėjo į laikrodį, suvokė, kad keliauja jau 5 valandas, ir sustenėjo: „Ar mes kada nors nusileisime?“
Pagaliau lėktuvas nutūpė. Laimingi žaidėjai lipo geležiniu trapu, kai kažkuris atidžiau pažiūrėjo į užrašą virš mažo medinio oro uosto pastato ir garsiai perskaitė: „Monti Joli“.
Pasirodė, kad solidaus amžiaus DC-3 lakūnas nepataikė atskristi į Kvebeką ir nusileido 450 km nuo šio miesto – nuostabiame gamtos kampelyje, meškų draustinyje.
Sukeitė dantų protezus
Pirmas europietis, žaidęs NHL komandoje, – švedas Svenas Johanssonas.
Tai buvo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai NHL varžybose vis dar dalyvavo tiktai „didysis šešetas“: Niujorko, Monrealio, Bostono, Čikagos, Detroito ir Toronto klubai.
Reguliariajame sezone komandos tarpusavyje žaisdavo begalę kartų. Tai ritulininkams virsdavo nuobodžiu darbu.
Kartą S.Johanssonas trečiajame kėlinyje gavo nesunkią traumą. Gydytojas jį palydėjo į rūbinę, apžiūrėjo ir nutarė, kad tą dieną švedui tęsti žaidimą neverta.
Kai gydytojas išėjo, ritulininkas liko vienas persirengimo kambaryje. Nuobodžiaudamas S.Johanssonas nusprendė savotiškai pajuokauti.
Anais laikais ledo ritulys buvo žaidžiamas be apsaugų, todėl per varžybas sportininkai netekdavo daug dantų. Atletai nešiojo protezus, kuriuos prieš rungtynes išsiimdavo iš burnos ir įdėdavo į stiklinę savo persirengimo spintoje.
S.Johanssonas sukeitė stiklines su protezais, nė vienos nepalikdamas savo vietoje.
Kai grįžę nuo ledo žaidėjai pastebėjo pokštą ir ėmė ieškoti savo dantų, rūbinėje kilo riksmai ir klyksmai.
Tiesa, buvo daugiau juoko nei pykčio, nes tą dieną S.Johanssono komanda laimėjo.
Mušeiką sustabdė mandagumu
Vienas aršiausių visų laikų ledo ritulio mušeikų buvo Dave'as Schultzas, pravarde „Kūjis“. Jam beveik nereikėjo priežasties, kad pradėtų lupti varžovą.
Kaip keisčiausią savo karjeros nuotykį D.Schultzas mini susidūrimą su garsiu 8-ojo dešimtmečio vartininku Kenu Drydenu.
D.Schultzas pričiuožė prie vartų, bandė suklaidinti K.Drydeną ir pasiųsti ritulį į vartus. Bet vartininkas užkabino „Kūjį“ už kojos, ir šis savo 110 kilogramų svoriu įsirėžė į bortą.
Visiems buvo aišku: D.Schultzas tuoj nepaliks ant K.Drydeno kūno sveikos vietos.
„Kūjis“ prisiminė: „Įsiutęs pričiuožiau prie Keno, o tas nusiėmė veidą saugančią kaukę, draugiškai nusišypsojo ir sako: „Atleisk, brolau, nenorėjau, kad taip skaudžiai pargriūtum“.
Sutrikau, kaip idiotas irgi mandagiai nusišypsojau, atrodo, netgi pralemenau: „Nieko baisaus“ bei nučiuožiau jo net nekumštelėjęs. Po to aš visą savaitę privalėjau aiškinti draugams, pažįstamiems bei žurnalistams, kodėl nesusimušiau su K.Drydenu“.
